Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Tarpregioninio stabilumo problemos Pietų Kaukaze (tezės)

Vadim Dubnov
2006 11 02

Rusų-gruzinų santykių krizė tarsi sukurta tam, kad iliustruotų ne tik visas Gruzijos ir Rusijos, bet ir viso Pietų Kaukazo problemas bendrai. Ir Gruzijos vaidmuo šiame siužete aiškiai pažymėtas šio konflikto formaliame atskaitos taške, kuriuo galima laikyti GUAM šalių užsienio reikalų ministrų susitikimą Niujorke rugsėjyje. Šiame susitikime Gruzijos, Ukrainos, Azerbaidžano ir Moldavijos atstovams pavyko sukoordinuoti pastangas, kad pirmą kartą į SNO ST dienotvarkę būtų įtrauktas klausimas apie užšaldytus konfliktus. Praktiniu požiūriu šio fakto nereikėtų pervertinti, tačiau simbolinė šio įvykio prasmė pakankamai išraiškinga suinteresuotų pusių pozicijos požiūriu. Azerbaidžanas – dar viena Pietų Kaukazo šalis, kenčianti nuo tokio konflikto, patikėjo Gruzijai aktyviai kurti precedentą. Armėnija, Baku oponentas Karabacho klausimu, kartu su Rusija ėmėsi aktyvių, tačiau nerezultatyvių pastangų, kad toks Saugumo Tarybos dienotvarkės išplėtimas neįvyktų. Įskaitant ir Rusijos vaidmenį šiuose klausimuose, pastarąją intrigą galima laikyti Pietų Kaukazo situacijos modeliu. Kartu nepamirštant to, kad tas modelis – tik pereinamasis ir tarpinis.

Objektyviai situacija klostosi taip, kad sisteminiai ir tradiciniais laikomi veiksniai, keliantys grėsmę stabilumui Pietų Kaukaze, nuo tam tikro laiko prarado žymią dalį savo reikšmingumo ir aktualumo. Vis dar nesureguliuoti konfliktai Karabache, Pietų Osetijoje ir Abchazijoje yra nesureguliuoti taip, kad jau akivaizdu: jokių realių svertų jų sureguliavimui pasaulinė visuomenė neturi. Prie status quo palaipsniui priprato visų, įtrauktų į šią istoriją, valstybių, pripažintų ir nepripažintų, gyventojai. Politinis šių šalių elitas išmoko panaudoti šiuos konfliktus išskirtinai vidaus politikos, t.y. „politinės technologijos“ tikslams, dėl ko ir galima įžvelgti realaus sureguliavimo vilčių praradimą.

Tuo pačiu klausimo spręsti jėga neplanuoja nei Azerbaidžanas, nei Gruzija. Abi šalys suinteresuotos stabilumu, realizuojamu net tokio status quo rėmuose, ne mažiau nei Europa ir JAV, kurios neparodė jokio susižavėjimo dėl rusiškų-gruziniškų santykių paaštrėjimo, kurio savo dabartine intriga sąmoningai siekė Saakašvilis.

Kad įvykiai vystytųsi jėgos panaudojimo keliu, nesuinteresuotos ir nepripažintosios Karabachas bei Abchazija, reikšminga dalimi realizavusios tam tikro valstybingumo galimybę. Vienintele iš šalių-židinių tokiu scenarijumi galėtų būti suinteresuota Pietų Osetija, skirtingai nuo savo kolegų „atsiskyrimo judėjime“ taip ir likusi su teritorija be faktinių sienų, sudaryta išskirtinai garnizono principais, su visomis pasekmėmis ekonomikai ir net tai demokratijai, kurią pasiekė Stepanakertas ir Suchumis. Tačiau Pietų Osetijos svoris neleidžia jos konfliktinių demaršų laikyti realia grėsme stabilumui.

Pietų Kaukazo stabilumo rizika kyla iš žymiai gilesnių prieštaravimo lygių. Tokios rizikos šaltiniu priimta laikyti prieštaravimą tarp Maskvos ir Vašingtono – ir, kaip  išvestinį tęsinį, Maskvos ir Europos. Po tokiu supaprastinimu slepiasi principinė klaida. Kalbama ne apie madingą geopolitiką, o apie tą dinamiką, kuri įtakoja situaciją ne tik Rusijoje, bet ir pasaulyje, patiriančiame kur kas rimtesnių problemų negu kaukazietiški konfliktai. Didžiąja dalimi gilūs šio regiono reikšmės vertinimo skirtumai sukurią tą nišą, kurioje bręsta visa galima neapibrėžtumo rizika.

Rusija, kaip parodė konflikto su Gruzija istorija, lieka pagrindiniu nestabilumo veiksniu ir šaltiniu Pietų Kaukaze. Tuo pačiu Rusijos pozicija taip pat transformuojasi. Dar „putiniško“ prezidentavimo pradžioje Kremlius demonstravo aiškų norą palaipsniui išeiti iš teritorijų, kurių atskyrimą nuo respublikų, palikusių SSSR 90-jų pradžioje, taip aktyviai rėmė. Tačiau situacija ir požiūris į politiką SNG viduje, konkrečiai Pietų Kaukaze, kito pagal energetikos išteklių kainos kitimus. Ir jeigu prieš 15 metų posovietinių konfliktų politika buvo nors ir nelabai civilizuota, bet logiška (tik Abchazijos atribojimo dėka Maskvai pavyko pasiekti, kad Gruzija įstotų į SNG), tai dabar Gruzija, kaip ir visa posovietinė erdvė, tampa naujų Rusijos požiūrių auka. Požiūrių, kuriuos sąlyginai galima pavadinti „energetine koncepcija“.

Kalbama anaiptol ne tik ir ne tiek apie ekonominį spaudimą – tai tik iš išorės politinė ir šiuo atveju ne pirmaeilė reikalo pusė. „Energetinė koncepcija“ – tai refleksinė poimperinė filosofija, parengta visų pirma vidiniam naudojimui. Viena vertus, Maskva lyg ir siekia to paties tikslo, kaip ir 90-aisiais. Kita vertus, visiškai akivaizdu, kad ir Gruzija, ir Azerbaidžanas sugeba sėkmingai atsilaikyti prieš politinį spaudimą, pakankamai aprūpindami savo ekonominę nepriklausomybę. Bet kuriuo atveju, Gruzija, kurios laukia sunkios derybos su Maskva dėl galutinių dujų kainų, ruošiasi joms be panikos, nes turi galimybę manevravimui dėl dujotiekio paleidimo iš Azerbaidžano telkinio Šachdeniz į Turkiją tranzitu per Gruziją.

O štai Maskvos manevras gana siauras. Ir gruziniška istorija tai dar kartą parodė. Uždarius ir be to beveik neegzistuojantį susisiekimą geležinkeliu, Maskva nesiryžo jautriems energetikos tiekimo smūgiams. Vertinant dujų tiekimo požiūriu, Gruzija – tranzitinė teritorija ir atiduoti Rusijai savo dujotiekio dalį nesiruošia. Dėl elektros energijos tiekimo, kurios didžiąją dalį kontroliuoja rusiškas RAO EES, ir nenutraukė šio verslo dėl trumpalaikių politinių Maskvos tikslų. Ekonominio spaudimo pasėkoje alternatyvių energijos išteklių tiekimo paieškos tampa vis sėkmingesnės, o ta ekonomika, kuri buvo susieta su Rusija – palaipsniui miršta. Armėnijos pavyzdys rodo, kaip pusiau blokados sąlygomis užgimstanti ekonomika nuo Rusijos jau nebepriklauso.

Be to, kitaip nei 90-aisiais, nei Tbilisyje, nei Baku nėra realių politikų, kuriuos būtų galima laikyti prorusiškais.

Todėl Rusijos motyvacija yra išskirtinai psichologinė: šalis, kuri dėl dabartinės kainų konjunktūros vėl pasijuto esanti supervalstybe, nesugeba priimti politinio sprendimo atsisakyti praėjusio amžiaus pabaigos filosofijos gyvybiškų interesų zonų tema. Tam tikra dalimi kartojasi sovietinių laikų situacija formuojant šalių-satelitų bloką, bet tik dabar be realaus pasaulio valstybių susipriešinimo ir be galimybės daryti realų jėgos spaudimą. Žodžiu, Rusijai kontrolės išsaugojimo konfliktinėse zonose klausimas tampa vidinės politinės technologijos klausimu.

Gruzijai, kuriai patikėta sukurti precedentą, esmingai svarbu ne Abchazijos susigrąžinimas, kuris neįmanomas, bet šio konflikto perkėlimas iš rusų-gruzinų santykių plokštumos į realią tarptautinę paradigmą, į Kosove ir Šiaurės Kipre vykstančių konfliktų lygį. Gyventojams, o tuo pačiu ir konservatyviems-posovietiniams, ir laukiantiems greito „suvakarietinimo“, tai galima bus pateikti kaip tarpinę pergalę šalies susivienijimo byloje ir netgi kaip tam tikrą jo pakeitimą. Ir šiuo požiūriu Saakašvili veiksmai, kad ir egzotiški, yra visiškai objektyvūs. Čia slepiasi pagrindinė rizika: šalims lieka tik abipusių provokacijų žanras.

Tuo pačiu reikia atsižvelgti, kad bet kuriose strateginėse kolizijose Gruzija ir Azerbaidžanas jau tradiciškai pasirodo kaip sąjungininkai, nes dauguma regioninių problemų kyla iš to pačio „suvakarietinimo“ ir politinės bei ekonominės priklausomybės nuo Rusijos sumažėjimo. Konflikto su Armėnija faktorius Azerbaidžanui pasirodo vėl yra nelabai reikšmingas, kiek jis bebūtų akcentuojamas azerbaidžanietiškoje vidaus politikos retorikoje. Karas, netapsiantis pergalingu „blitzkrieg“, neįeina į Baku, suprantančio visą jo pavojų vidaus politikai, planus. Be to dar konfliktai, kokie jie bebūtų užšaldyti, daugiau nėra kliūtis vakarietiškam keliui ir visiškai pereina į vidaus politikos sritį. Pasaulis pasiruošęs užmerkti akis į daugelį Pietų Kaukazo šalių vidaus politikos savitumų vardan ramybės. Tai sukuria ir ypatingą vidaus politikos foną šių šalių valdžiai. Laipsniškos integracijos į pasaulį veiksnys harmoningai derinasi su tradiciniu posovietiniu stiliumi, kuriam, kaip paaiškėjo, nelabai trukdo rožinės frustracijos.

Taip kiekviena pusė ieško būdo padidinti savo reikšmingumą kaip realios nepriklausomybės veiksnį. Gruzija bando atsikratyti rusiškų taikdarių ne tiek dėl nemeilės Rusijai, kiek dėl siekimo padidinti savo, kaip tarptautinio subjekto, statusą. Baku sprendžia savo reikšmingumo klausimą integruotoje tarptautinėje energetikos resursų tranzito sistemoje, kur Maskvos spaudimo variantų nedaug. Rusijos gynybos ministro Sergejaus Ivanovo idėją Baku įvertino tiktai kaip intelektualią žvalgybą kautynėmis, bet šia ašimi Rusijos spaudimas gali augti, ypač atsižvelgiant į Armėnijos poziciją ir jos dalyvavimą KSSO (Kolektyvinio saugumo susitarimo organizacijoje), į bendradarbiavimo aktyvinimą su Šanchajaus bendradarbiavimo organizacija. Maskvos retoriką Kosovo precedento reikšmingumo tema posovietinėms kolizijoms Baku taip pat laiko viena spaudimo formų ir todėl taip pat yra suinteresuotas tolesniu Karabacho konflikto internacionalizavimu.

Tuo pat metu bet koks vidinės politikos paaštrėjimas bus pasmerktas naudoti Rusijos faktorius ir tuos pačius konfliktus. Taip Maskvos žaidimo tęsimas palaikant kaukazietišką konfliktiškumą ir toliau turės įtakos vidinei politinei kovai ir atvirkščiai.

Rusijos blokados Gruzijai istorija Armėnijoje iškėlė į parlamentinį lygį polemiką, kuri jau seniai neformaliai vyksta visuomenėje: ar taip jau naudinga Armėnijai tradicinio rusiško satelito išsaugojimo statusas? Armėnija taip pat pradeda ieškoti energetinių alternatyvų, ir Rusija, tarsi atspėdama, jog įvykiai vystysis nepageidaujamu variantu, pradeda draugišką Armėnijos spaudimą, kurį, prireikus, bus galima išvystyti iki „gruziniško“ lygio. Tuo pat metu situacija akivaizdžiai keičiasi. Armėnija vis mažiau turi veiksnių, verčiančių ją stiprinti tradicinę sąjungą. Rusijos palaikymas Karabache vis mažiau aktualus, ekonomika, išaugusi Armėnijoje, pasikartosim, vis mažiau priklausoma nuo Maskvos, išorinė politinė blokada jau seniai pralaužta, ir net santykiai su Turkija lėtai aktyvės…

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (92)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras