Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Antiamerikietiškos tendencijos Vakarų Europoje

Kristina Puleikytė
2006 10 30

Protestus prie „McDonald’s“ restoranų ar prie JAV ambasados Vakarų Europos sostinėse vargiai galima vadinti „antiamerikietiškumu“, tačiau tai liudija tam tikras priešiškas nuostatas JAV politikos ar apskritai amerikietiško gyvenimo būdo atžvilgiu. Pagal Polą Holanderį, „antiamerikanizmas“ yra „apskritai kritiškas nusiteikimas prieš egzistuojančią socialinę tvarką, kultūrinius įsitikinimus, kurie gadina ir galimai pasmerkia visuomenę per grėsmę visuomenei ir žmonijai“. Taigi antiamerikietiškumas reiškia gilesnį priešiškumą JAV socialinei tvarkai ir apskritai gyvenimo būdui, t.y. visam tam, kas yra amerikietiška ir negali duoti pozityvios naudos.

Antiamerikietiškumo ir jo šalininkų kritikai teigia, kad antiamerikietiškumas yra kairiųjų ar marksistų ideologų vykdoma propaganda, nes dažniausiai antiamerikietiškos nuostatos iškyla tuo metu, kai JAV imasi kontraversiškos politikos (Vietnamo ir Irako karai), todėl kritikai šį fenomeną įvardija tiesiog kaip propagandą, kuria norima diskredituoti JAV.

Antiamerikietiškumas nėra vienalytis reiškinys, nes skirtingose valstybėse ir regionuose pasižymi savitais bruožais ir skiriasi antiamerikietiškų nuostatų atsiradimo ir įsitvirtinimo priežastys. Grupės, kurios šiuo metu apibrėžiamos kaip antiamerikietiškos, yra labai skirtingos, pradedant prancūzų intelektualais, radikaliais islamistais ir baigiant Lotynų Amerikos politiniais lyderiais bei pačių JAV intelektualais (pavyzdžiui, Noamas Čomskis).

Kalbant apie tokį reiškinį kaip antiamerikietiškumas, pirmiausia reikia atskirti Ameriką kaip tam tikrą kultūrinį, socialinį darinį ir atskirus JAV vyriausybės veiksmus, užsienio politiką. Vakarų Europos valstybių vadovų priešiškumas dabartinei JAV prezidento G. W. Bušo užsienio ir saugumo politikai nebūtinai turi būti prielaida, kad jie nekenčia JAV apskritai. Antiamerikietiškumo sąvoka nurodo į plataus masto nuostatas bei veiksmus, priešpastatančius, nuteikiančius prieš ar priešiškus JAV vyriausybei, kultūrai ir gyventojams. Pastaruoju metu priešiški sentimentai JAV atžvilgiu, susiję su kitų valstybių opozicija JAV oficialiajai politikai, tačiau tai nėra JAV kultūros atmetimas ar neigimas. Taip pat egzistuoja nemaža dalis Vakarų Europos intelektualų, kritikuojančių JAV visuomenės sanklodą bei kultūrą ir vyriausybės vykdomą politiką.

Antiamerikanizmo šaknys Vakarų Europoje

Britų rašytojas Samuelis Džonsonas teigė: „Aš esu pasiruošęs mylėti visą žmoniją, išskyrus Ameriką“, Džordžas Bernardas Šo papildė, jog „prieglobsčio sveiko proto žmogui nėra Amerikoje“, o Zigmundas Froidas Ameriką pavadino tiesiog milžiniška klaida.

Priešiškas Amerikos įvaizdis Europoje ėmė formuotis jau atradus Amerikos žemyną. Europoje atsirado vadinamoji „degeneracijos tezė“, kuri Ameriką vaizdavo kaip regresuojantį ir kultūriškai žlugusį kontinentą: kritikuojami buvo vietiniai gyventojai, gamta, klimatas ir pan. Arthuras de Gobine teigė, kad Amerika kūrė didžiausią vidutiniškumą visose srityse: „fizinės jėgos vidutinybę, grožio vidutinybę, intelektualinių galimybių vidutinybę – galima beveik sakyti niekumą“.

Masinė produkcija, Teiloro sistema ir Amerikos gyvenimo bei darbo greitis XIX–XX a. pradžioje tapo pagrindinėmis grėsmėmis Europos gyvenimo būdui ir tradicijoms kai kurių Europos intelektualų akyse. Vokiečių filosofas Nyčė rašė: „Dusinantis skubėjimas, su kuriuo jie (amerikiečiai) dirba, jau pradeda baisiai apkrėsti senąją Europą ir skleidžia dvasinį tuštumą kontinente“. Be to, kitas vokiečių mąstytojas Haidegeris teigia, kad Amerikos kritika, kurią perėmė ir kiti Vakarų Europos intelektualai, buvo esminė Vakarų Europos komunistinių partijų politinės retorikos dalis pokario laikotarpyje.

Vakarų Europoje ir Šaltojo karo metu egzistavo antiamerikietiškumo tendencijos, kurios daugiausia buvo susijusios su amerikietiškos kultūros, gyvenimo būdo kritika. Kai į Europą buvo pradėtas importuoti gėrimas „Coca-Cola“, tai Italijos komunistų laikraštis paskelbė, jog nuo šio gėrimo pabąla vaikų plaukai, kai tuo tarpu Prancūzijoje buvo pasklidęs gandas, jog kompanija nori pakabinti šio gėrimo reklamą prieš Notre-Dame katedrą. Tiek radikalūs dešinieji, tiek kairieji kritikavo Ameriką, tik vieni laikė ją rasistine šalimi, o kiti – kultūriškai degradavusia.

Vietnamo karas Šaltojo karo laikotarpiu tapo vienu iš kertinių kritikos JAV atžvilgiu aspektų. Tuo metu JAV kritikai šį karą laikė aiškiu imperializmu, kai tuo tarpu rėmėjai teigė tai esant vienai iš JAV klaidų. Antiamerikietiškas nuotaikas skatino ir tuometinė JAV užsienio politika, paremta tuo, kad Vašingtonas palaikė dešiniuosius autoritarinius režimus (Lotynų Amerikoje, Vidurio Rytuose), kurie deklaravo lojalumą JAV atžvilgiu.

Pasibaigus Šaltajam karui ir suirus SSRS, JAV liko viena didžioji valstybė, kuriai savo karine ir ekonomine galia kol kas negali prilygti kitos valstybės. Be to, išnyko ir JAV kaip Vakarų pasaulio gynėjos įvaizdis, nes nebeliko bendro priešo – komunizmo su Sovietų Sąjungą priešakyje. Prekybos nesutarimai Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) derybose, derybose dėl Kioto protokolo ir vienašališki JAV užsienio politikos veiksmai leidžia susidaryti JAV kaip „pasaulio policininkės“ vaizdinį, kas savaime sukelia Vakarų valstybių intelektualų, politikų ir kartu gyventojų nepalankumą Amerikos atžvilgiu.

Antiamerikanizmas yra amerikietiškos kultūros kritika, paveldėta tradicija, kurioje „gėris“ yra neabejotinas bei oponuoja abstrakčiam „blogiui“: pasmerkimo retorika įsivyravo visuose lygmenyse (tarp valstybių ir jų lyderių, visuomenėje).

Antiamerikanizmo tendencijos Vakarų Europoje

Pagrindinis šiuolaikinio antiamerikietiškumo Vakarų Europoje bruožas yra JAV kaip imperinės valstybės traktavimas. JAV kaip imperinės valstybės vaizdinys jau buvo konstruojamas po Antrojo pasaulinio karo kitos konkuruojančios supervalstybės SSRS. Po Šaltojo karo pabaigos antiamerikietiškos nuostatos su JAV kaip imperinės galios vaizdiniu niekur neišnyko. JAV suvokiama kaip valstybė, turinti imperinės jėgos, kuria kitoms valstybėms primetama amerikietiškas gyvenimo būdas, kultūra, ekonomika, socialinė-politinė tvarka ir netgi restoranų „MacDonald’s” tinklas.

Antiamerikietiškumo kritikai teigia, kad Amerikos kritika būdinga toms valstybėms, kurios tiesiog negali prilygti savo galia JAV ir negali tolygiai su ja konkuruoti. Pavyzdžiui, Prancūzijos antiamerikietiškumas aiškinamas kaip Prancūzijos politinio elito reakcija į augantį prancūziškos kultūros nesaugumą, kadangi populiarioji Prancūzijos kultūra yra daug atviresnė amerikietiškai įtakai nei kitos Vakarų Europos valstybės. Kritikai teigia, jog prancūziškas kultūrinės viršenybės jausmas lemia ir prancūzų antiamerikietiškumą.

Nepasitikėjimo ir nemėgimo jausmai JAV atžvilgiu egzistuoja skirtingu mastu Vakarų Europos valstybėse. Tai paliudija 2005 m. birželio mėn. atliktas tyrimas, kuris parodė, jog dauguma europiečių yra susiformavę nepalankų Amerikos įvaizdį. Taip pat šis tyrimas parodė, kad du trečdaliai, kuriems būdingas nepalankus požiūris į JAV, teigė, jog toks požiūris susiformavo dėl dabartinės JAV prezidento administracijos politikos. Taigi Vakarų Europoje egzistuoja JAV atžvilgiu priešiškos nuostatos, kurios susijusios su empiriniais JAV vyriausybės veiksmais ir valdžios struktūromis. Tai nereiškia visiško JAV neigimo ar atmetimo – nėra atmetami pozityvūs dalykai, kurie gaunami iš JAV.

Vakarų Europos visuomenės ir politinis elitas deklaravo solidarumą JAV po rugsėjo 11 d. Palankumą ir kartu užuojautą JAV atžvilgiu išreiškė vieno įtakingiausių Prancūzijos dienraščių „Le Monde“ vedamasis „Mes visi esame amerikiečiai“. Griežtėjanti JAV užsienio politika, kaip atsakas į rugsėjo 11 d. įvykius, greitai ėmė kelti priešiškumą Vakarų Europoje (ypatingai kairiųjų, žaliųjų, antiglobalistinių judėjimų ir kitų intelektualų tarpe) JAV atžvilgiu. Karinė kampanija Afganistane, pirmas pagrindinis atsakas į rugsėjo 11 d. teroro atakas, buvo apibūdinama kaip agresyvaus vienašališkumo pavyzdys tarptautinei bendruomenei, kaip imperialistinis refleksas.

Vakarų Europos verdiktas JAV užsienio politikai pagrįstas kritika dėl per didelio agresyvumo (vienašališkumo). Daugelis Vakarų Europos užsienio politikos analitikų smerkia JAV „aroganciją“, t.y. dabartinio JAV prezidento administracijos užsienio politikos veiksmus, kurie neduoda jokių apčiuopiamų teigiamų rezultatų tarptautinei bendruomenei.

Visgi europiečių kritiškumas JAV atžvilgiu nėra susijęs tik su JAV užsienio politika. Vakarų Europoje egzistuoja kritika JAV socialinei tvarkai ir pan. Tarp paprastų Vakarų Europos gyventojų vyrauja pašaipa, jog amerikiečiai yra pakankamai primityvi valstybė, kur tebeklesti nusikalstamumas ir kur neegzistuoja brandi kultūra. Klausimas, kiek išlieka gyvi įvairūs neigiami vaizdiniai apie JAV kaip vidutinišką, kultūriškai nebrandžią valstybę. Tuo tarpu „neapykanta“ JAV ir jų nemėgimas šiuo metu daugiausia yra susiję su Jungtinių Valstijų užsienio politika.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (28)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (82)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras