Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Lietuva
 
  Baltijos šalių rusakalbiai: įkaitai ar politikos instrumentas?

Aras Lukšas
2006 10 25

Tam, kad svarstymai šia tema būtų korektiški, visų pirma reikia apsispręsti dėl šiame straipsnyje naudojamų sąvokų. Taigi, kas tie vadinamieji „rusakalbiai“? Atrodo, jau Atgimimo pradžioje buvo susiformavusi nuostata, kad jokių „rusakalbių“ Lietuvoje nėra, o yra konkretūs rusai, lenkai, ukrainiečiai, baltarusiai, žydai, armėnai ir kitos etninės grupės. Kiekviena iš jų turi savo unikalią istoriją ir kultūrą. (Reikia pastebėti, kad pačios tautinės bendrijos tokį požiūrį suprato, o kai kurios net entuziastingai jį sveikino.)  Be to, visų etninių grupių žmonės yra Lietuvos piliečiai su visomis tokio statuso pasekmėmis, tačiau apie tai – kiek vėliau.

Antra vertus, vadinamaisiais „rusakalbiais“ drąsiai galima pavadinti ir daugelį etninių lietuvių, gerai mokančių mūsų kaimynų kalbą ir pažįstančių jų kultūrą bei to žinojimo nesigėdinančių. (Šių eilučių autorius taip pat priskiria save prie tokios rūšies „rusakalbių“, maža to, kitaip jis minėtu klausimu savo požiūrio nereikštų.)

Na, o jei mes vis dėlto kalbame būtent apie rusus, tai vėlgi – apie kokius rusus? Apie Mamontovą, Koršunovą, Karnišovą, Smoriginą, Ščiogolevaitę (čia tam,  kad nebūtumėme apkaltinti vyrišku šovinizmu) ir kitus žmones, su akivaizdžiai rusiškomis etninėmis šaknimis? Atsakymas vienareikšmis: šios ir daugelis kitų asmenybių – ir įkaitai, ir instrumentai. Tik ne kažkieno politikos, o savo talento ir įkvėpimo. Ir tai, kad jie realizuoja save Lietuvos kultūrinėje ir visuomeninėje erdvėje – didelė Lietuvos sėkmė.

Suprantama, kad mes nekalbame ir apie Lietuvos sentikius. Ši etninė grupė (gal net subetnosas, bet tai palikime aiškintis etnologams) seniai ir tvirtai įsiliejusi į Lietuvos visuomenę, tad vargu ar ji panorės tapti kieno nors instrumentu arba paimti save įkaitais. Nekalbame ir apie antibolševikinę emigraciją. Šie žmonės tapdavo pirmomis aukomis visur, kur tik įkeldavo koją sovietiniai okupantai. O jų palikuonys nuo Nepriklausomybės atkūrimo niekaip nepasireiškė kaip kažkokia aiškiai apibrėžta visuomenės grupė. Lietuvoje egzistuoja ir keli tarpusavyje konkuruojantys „rusų bajorų susirinkimai“, tačiau jie iš esmės įdomūs tik patys sau. (Beje, buvusioje Baltijos, o dabar Skandinavijos šalyje Suomijoje, būtent antibolševikinė emigracija iki šiol lemia tenykštės rusų bendruomenės veidą, nors pastaruoju metu į šią šalį privažiavo ir kitokių rusų.)

Taigi instrumentu ar įkaitais gali būti (tiksliau sakant – tapti) tik kolonistai, t.y.  tie žmonės, kurie atvyko į Lietuvą drauge su okupaciniu režimu. Tipiškas kolonisto pavyzdys – Viktoras Uspaskichas, atvykęs į Lietuvą su Centro užduotimi (tebūnie – Suvirinimo centro), o paskui padaręs čia svaiginančią verslininko ir politiko karjerą. Beje, Jurijus Borisovas – taip pat kolonistas. Tai apie instrumentus. Tačiau dauguma kolonistų jau sovietiniais metais mėgino vienaip ar kitaip integruotis į juos supančią aplinką (ko nepasakysi apie Latviją ir Estiją). Šiandien Lietuvoje sunku rasti jaunesnį nei keturiasdešimtmetį rusą, kuris gerai nekalbėtų lietuviškai.

Deja, kolonisto statusas mūsų šalyje teisiškai niekaip neužfiksuotas. Vadinamasis „nulinis pilietybės variantas“, galimas dalykas, kad davė Lietuvai trumpalaikės naudos, tačiau ateityje vis labiau ryškėjo jo minusai.

Pirma, suteikdami kolonistams lygias teises į pilietybę, mes tarsi paneigiame okupacijos faktą, nes ignoruojame akivaizdžias jos pasekmes. (Apskritai, visa okupacijos problematika pas mus daugiausia skirta „eksportui“, tačiau tai jau atskiro pokalbio tema.)

Antra, mūsų politikai priėmė Pilietybės įstatymo pataisas, kuriuose yra aiškūs diskriminacijos pagal etninius požymius elementai (irgi atskira kalba, tik paminėsime, kad šių pataisų autorius, Arminas Lydeka, tik ką tapo Seimo Žmogaus teisių komiteto vadovu, o tai Lietuvai gresia europiniu skandalu.)

Trečia, Rusija visai nenori pastebėti, jog mes – „geriukai“ ir atkakliai stato mus į vieną eilę su „blogiukais“ latviais ir estais. Aktualiausias to pavyzdys, pastarosiomis dienomis Sankt Peterburge vykęs vadinamųjų tėvynainių suvažiavimas. Kalbėdamas jame, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė, kad Rusija rems rusakalbių organizacijų kovą už rusakalbių teises Pabaltijyje. Ne Latvijoje ar Estijoje, o būtent „Pabaltijyje“, vadinasi ir Lietuvoje.

Maža to, Europos biurokratai taip pat ypatingai neišskiria Lietuvos iš Rusijos primesto konteksto. Ką tik Briuselyje lankėsi Lietuvos tautinių bendrijų delegacija. Jos nariai smarkiai nustebo, Europos komisijos žmogaus teisių direktorate išgirdę priekaištus, kad mūsų šalyje rusams nesuteikiama pilietybė, gatvėmis žygiuoja SS legionieriai, jiems statomi paminklai. Tad tautinių bendrijų atstovams (tarp jų ir rusams) teko ginti Lietuvos garbę.

Problema dar ir ta, kad rusai (kaip ir kitos Lietuvos etninės grupės) realios paramos iš savo valstybės praktiškai nesulaukia. Tautinių bendrijų ir emigracijos departamento biudžete mažumoms skiriama keturiolika kartų mažiau lėšų nei emigracijai. Tam, kad gautų kelis šimtus litų kokiam nors renginiui, rusų nevyriausybinės organizacijos turi pereiti žeminančias skirstymo procedūras. Laimei, ne visos jos pasirengusios tuoj pat bėgti į Rusijos ambasadą, kur, žinoma, pinigų atseikės dosniai, tačiau mainais pareikalaus tapti instrumentu. Arba, mažų mažiausiai, įkaitu. Beje, jau minėtame „tėvynainių suvažiavime“ V. Putinas Baltijos rusakalbiams vien kitąmet pažadėjo 5 mlrd. rublių.

Dar labiau Lietuvos valstybės abejingumas mūsų rusų tautybės tėvynainiams informacijos ir žiniasklaidos srityje. Mes tiesiog atidavėme Rusijai dalį savo informacinės erdvės (įskaitant ir dalį Lietuvos televizijos kanalų eterio laiko).

Tuo tarpu galimybių išdėstyti Lietuvos poziciją rusų kalba nuolat mažėja. Palyginkime: per dešimtmetį visuomeninės televizijos laida rusų kalba sutrumpėjo nuo 50 iki 15 minučių. Šį sezoną LRT vadovybė atėmė iš rusų žiūrovų dar vieną minutę. O tuo metu ketinamas steigti milijonus kainuosiantis kanalas emigrantams. Nors Lietuvos emigracijos istorija liudija, kad emigrantai išlieka lietuviais ir be televizijos. Dažnai didesniais lietuviais, nei lietuviai Lietuvoje.

Vis tame pačiame „tėvynainių suvažiavime“  Peterburge, Kazachstano delegacijos narys Aleksejus Lobanovas citavo imperatoriaus Aleksandro III žodžius, jog Rusija turi tik du sąjungininkus: armiją ir laivyną. A. Lobanovo nuomone, trečiuoju sąjungininku galima laikyti rusų išsisklaidymą. Lietuvoje kol kas niekas nelaiko rusų bendruomenės jėgos struktūra. Tačiau taip gali atsitikti, jei Lietuvos rusai ir kitos etninės grupės liks mūsų abejingumo potencialiems Kremliaus instrumentams įkaitais. Juk ne veltui V. Putinas ką tik pavadino kitose šalyse gyvenančius rusus „į periferiją parkelta Rusijos dalimi“.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (97)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras