Dalis mūsų jau kaip ir įprato reikšti nepasitenkinimą demokratija ir laisvąja rinka. Nesame vieniši šioje srityje. Štai buvęs Nepalo maoistų sukilėlis prieš Naujuosius pareiškė, kad vadovauti sukilimui buvo lengviau negu šaliai. „Kai kada man atrodo, kad daug patogiau buvo liaudies karo metu“, – Nepalo laikraštis „Kantipur“ citavo šalies premjero pasisakymą per jo susitikimą su Nepalo laikraščių redaktoriais. 54 metų Pushpas Kamalas Dahalas, žinomas Prachandos slapyvardžiu (Prachanda nepaliečių kalba reiškia Nuožmusis), vadovavo dešimtmetį trukusiam pilietiniam karui prieš buvusią Nepalo monarchiją. Dešimtmetį trukęs posūkis į demokratiją Nepalui kainavo nepigiai. Žmogaus teisių organizacijų apskaičiavimais, per 10 metų karą žuvo apie 13 tūkstančių žmonių.

Bet 2006-aisiais maoistai nutarė siekti permainų politinėmis priemonėmis ir šių metų gegužės pabaigoje Nepalas, panaikinęs beveik 240 metų trukusį monarchinį Shahų dinastijos valdymą, tapo naujausia pasaulio respublika. „Naująjį Nepalą“ žadėję sukurti maoistai laimėjo rinkimus, Prachanda tapo premjeru, tačiau paaiškėjo, kad vadovauti vienai neturtingiausių pasaulio šalių nėra paprasta. 23 milijonus gyventojų turinčiame Nepale kas trečias žmogus verčiasi ne daugiau kaip su doleriu per dieną. 47 proc. gyventojų – bedarbiai.

Dėl nesugebėjimo pagerinti gyvenimą Prachandą kritikuoja tiek valdančiosios partijos, tiek opozicija. Maoistai spaudžia premjerą vykdyti revoliucingesnę politiką, opozicija ir kai kurie valdančiosios koalicijos partneriai peikia jį už nesugebėjimą grąžinti turtą, kurį maoistai užgrobė per 1996–2006 metų pilietinį karą. Prachandos vyriausybė šalyje neseniai paskelbė nepaprastąjį energijos taupymo režimą ir įvedė elektros naudojimo apribojimus devynias valandas per dieną, mat Nepalo elektros ūkis neįstengia patenkinti nė pusės energijos reikmių.

Nepalo politinė klasė jau pratinasi ir prie konjunktūrinio manevravimo. Šią vasarą įstatymų leidėjai išrinko pirmąjį po monarchijos panaikinimo šalies prezidentą. Už centristinės Nepalo kongreso partijos remiamą Ram Baraną Yadavą, kuris varžėsi su maoistų kandidatu Ramraju Prasadu Singhu, balsavo 308 iš 590 Nepalo konstitucinės asamblėjos narių. Pasak Nepalo spaudos, balsavimo rezultatas rodė, kad asamblėjoje atstovaujamos partijos vienija jėgas prieš maoistus, kurie po rinkimų gavo daugiausia mandatų, bet nepajėgė užsitikrinti daugumos. Maoistai tikėjosi vieni formuoti vyriausybę ir net grasino, pasak jų, „šėtoniškam“ trijų partijų aljansui, kad neformuos vyriausybės, jei jiems priimtinas kandidatas netaps prezidentu.

Šį pavasarį duodamas interviu britų BBC Prachanda pareiškė, kad Nepalas per mažiau nei penkerius metus taps respublika, nors sukilimo pradžioje maoistai skelbė planuoją Nepale sukurti komunistinę valstybę. Maoistai vadina save XXI amžiaus komunistais. Jie siekia socialinio teisingumo, tačiau teoriškai lyg ir supranta globalizacijos neišvengiamybę. Šalis beatodairiškai ir nuožmiai atsisveikina su savo tradicija, postmodernistinis diskursas „Tinka viskas“ Nepalo kultūroje pasitinkamas su dainomis ir gėlių girliandomis. Tiesa, kai demokratijos procedūroms tenka atlaikyti trukmės išbandymą, dainos baigiasi. Taip jau yra nutikę praėjusio amžiaus septintame dešimtmetyje, kai po 1959-ųjų demokratinių reformų šalies visuomenė dešimt metų laukė demokratijos teikiamo gėrio. Jo nesulaukus prasidėjo neramumai.

Demokratijos testas nebūtinai būna vien teigiamas, o dabartinėje gūžtis verčiančioje tikrovėje jį kai kada apskritai stengiamasi pamiršti. Andai konstruktyviai nusiteikusius cinikus, išeivius iš Kembridžo ar Oksfordo, galinčius pateikti „dar vieną“ profesionaliai sukaltą demokratišką konstituciją, dabar veikiausiai derėtų laikyti nepataisomais romantikais. Sociologas Ralfas Dahrendorfas praėjusio dešimtmečio pradžioje pasiūlė „naujųjų viduramžių“ sąvoką. Jos esmė – negailestingoje globalioje konkurencijoje dalyvaujantis šiuolaikinis kapitalistas tiesiog nepakęs „neprotokolinių atvejų“ savo kompanijoje, nes tai būtų per didelė prabanga. Dabar atrodo, kad „naujieji viduramžiai“ atsėlino kiek iš kitos pusės. Jų esmė itin lakoniška, gal net su skurdo elementais: tinkamai „nesusiadministravęs“, tu tiesiog niekam nebūsi reikalingas.

Latviai ar vengrai gavo teisę pasiskolinti iš Tarptautinio valiutos fondo mainais į negailestingas taupymo sąlygas. Visas emocines spalvas aprėpianti visuomenės žvilgsnių paletė Seimui svarstant Lietuvos 2009 metų biudžetą – nuo primygtinio, griežtai budraus „interesų“ dėmesio iki visiškos nevilties. Tikra Prachandos problema – karas ir girliandos, – pasakytų konstruktyviai nusiteikęs vadybininkas.

Ne mes vieni sprendžiame klampias koalicijų, demagogijos, kompromisų, konstruktyvios kritikos, politinio pragmatizmo ir politinių niekšų problemas. Tų klausimų svarstymas skleidžiasi sudėtingoje situacijoje, kurios vardas – išgyventi. Nėra jau tas pasaulis toks neaprėpiamai didelis. Tiesą pasakius, jis nebūtinai turi būti ir labai įdomus. Girliandos „nusipelno“ girliandų prekės ženklo, taigi ir politinės rinkodaros apdoroto girliandų turinio.

Kalbant apie Afriką, vis dažniau užsimenama apie ekonominius klausimus. Ji įvardijama kaip didžiulių galimybių regionas, bet kai kurie ekspertai nusiteikę skeptiškai, ypač kalbėdami apie ekonomikos pakilimo trukmę.

„Esame suinteresuoti, kad būtų plėtojami ekonominiai ir prekybiniai santykiai su Kaliningrado sritimi, – Vietnamo Vyriausybės vadovo Nguyeno Tan Dungo žodžius citavo Kaliningrado srities Vyriausybės spaudos tarnyba. – Ypatingosios ekonominės zonos teikiamus privalumus galima naudoti ne tik gaminant prekes, bet ir jas siūlant Europos rinkai.“ Vietnamo Socialistinės Respublikos ministras pirmininkas, pradėjęs darbo vizitą, pareiškė, kad šalis siekia, jog joje pagamintos prekės būtų tiekiamos į Kaliningrado sritį.

„Ekspertų lygiu vyksta konsultacijos, kuriose dalyvauja bendrovių ir ministerijų specialistai. Kol kas nėra nustatytos ministrų susitikimo datos“, – sakė ener­ge­ti­kos mi­nis­tro pa­ta­rė­ja Dai­va Ri­ma­šaus­kai­tė. Pa­sak jos, kon­sul­ta­ci­jos yra tęs­ti­nis pro­ce­sas, at­siž­vel­gus į esa­mą pa­dė­tį ir Vy­riau­sy­bės nutarimus.

2010-ųjų pabaigoje–2011-ųjų pradžioje prasiveržus arabų sukilimams pradėjo keistis galios santykiai tiek Afrikoje, tiek Artimuosiuose Rytuose. Šiame kontekste iškilo ir laimėtojai, ir pralaimėtojai. Vis dėlto regiono veikėjų stipriosios ir silpnosios pusės labai sparčiai kinta atsižvelgiant į įvykius, todėl regionų galios pusiausvyra išlieka labai nestabili.

Rusija gali nemėgti Baltijos šalių ir būti nepatogi kaimynė Lietuvai, Latvijai ir Estijai, bet pavojaus joms nekelia, nes galutinai susitaikė su jų nepriklausomybe. Taip mano visuomeninio judėjimo „Rusijos dešiniųjų jėgų sąjunga“ prezidentas Leonidas Gozmanas.