Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Centrinė Azija: vidinės ir išorinės reikšmės faktoriai

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2006 10 09

Centrinė Azija yra geopolitiškai ir geoekonomiškai svarbus regionas, kamuojamas įvairių vidinių problemų. Išoriniam pasauliui jis yra pakankamai uždaras, kas veda prie to, kad Centrinės Azijos įvykiai dažnai yra vertinami arba per daug paviršutiniškai, arba iš viso netikslingai. Dėl to verta atidžiau pažvelgti į vidines regiono problemas ir detaliau aptarti jo išorinę reikšmę, ypač turint omenyje ne taip seniai įvykusią „tulpių revoliuciją“ Kirgizijoje ir kruvinus įvykius Andižane (Uzbekistanas).

Regiono vienybės klausimas

Pradėti reikėtų nuo to, kad paprastai Centrinė Azija yra suvokiama kai politiškai, kultūriškai ir ekonomiškai vientisas regionas, tačiau ekspertų, įsigilinusių į šio regiono specifiką, nuomone, tai yra pasaulio vieta, kurioje tiesiog viena šalia kitos egzistuoja penkios valstybės – Kirgizija, Uzbekija, Tadžikija, Turkmėnija ir Kazachstanas. Kitaip tariant, galima kalbėti tik apie geografinę regiono vienybę ir nieko daugiau.

Vietoj to, kad išsaugotų ir išplėtotų SSRS laikais sukurtus ryšius, regiono valstybės nuo pat savo nepriklausomybės (kuriai jos – tiek gyventojai, tiek lyderiai – ryškiai buvo nepasiruošusios) pradžios pradėjo žiūrėti viena į kitą kaip į potencialius konkurentus ar net priešus. Kiekviena šalis ėmė stengtis įtvirtinti savo išskirtinį tarptautinį identitetą ir reikšmę. Šia idėja užsikrėtė tiek valstybės lyderiai (buvusių lokalių komunistų partijų generaliniai sekretoriai), tiek pradedantys politikai, tiek eiliniai piliečiai. Tai ypač liečia Uzbekistaną ir Kazachstaną, kurių kiekvienas mato save regiono lyderiu ir siekia pritraukti daugiau tiesioginių užsienio investicijų bei atkreipti į save didesnį dėmesį negu kaimynas (Uzbekistanui tikrai pavyko atkreipti į save pasaulio dėmesį).

Tokia „išskirtinumo“ politika ypač negatyviai pasireiškė regiono šalių ekonominių santykių srityje. Regioninės rinkos sukūrimas palengvintų valstybių įsijungimą į globalią ekonomiką (o ne sutrukdytų, kaip mano kai kurie šalių vadovai), o bendradarbiavimas su pasienio Rusijos, Irano ir Kinijos regionais paskatintų vietinių įmonių vystimąsi ir užsienio investicijas į jų plėtrą. Tačiau vietoj regioninės rinkos kūrimo politikos, valstybės ėmėsi griežto protekcionizmo (Uzbekistanas 1999 m. net pradėjo minuoti savo sieną su Kirgizija), nuo kurio ypač nukentėjo Kirgizija, neturinti didelių gamtinių išteklių, kurių prekyba bent jau iš dalies galėtų kompensuoti kitų ekonomikos sektorių neišsivystimą.

Regiono vienybės klausimo atveju pakankamai svarbus yra išorinių galių faktorius. Pažymėtina, kad Rusija, vedama savo nacionalinių geopolitinių ir geoekonominių interesų, siekia kuo glaudesnės Centrinės Azijos valstybių politinės-ekonominės integracijos. Šiame kontekste galima paminėti Evrazeso organizaciją (Rusija, Baltarusija, Kazachstanas, Uzbekistanas, Kirgizija, Tadžikistanas), sukurtą Vladimiro Putino ir Nursultano Nazarbajevo iniciatyva. Tuo tarpu JAV, priešingai, nenorėdama naujo Rusijos įsitvirtinimo Centrinėje Azijoje, akcentuoja regiono deunifikaciją ir stengiasi vystyti su jo valstybėmis dvišalius, bet ne daugiašalius santykius.

Taigi galima teigti, kad šiandien Centrinės Azijos vientisumas iš esmės yra mitas, kurį tikrove aktyviai bando paversti Maskva.

Išorinės reikšmės faktoriai

Kaip minėta aukščiau, Centrinė Azija yra geopolitiškai ir geoekonomiškai svarbus regionas. Jo geopolitinę reikšmę apsprendžia centrinė padėtis tarp Rusijos, Kinijos ir Pietų Azijos. Įtakos šiame regione turėtų siekti ir, žinoma, siekia, Maskva bei Pekinas. Būtina pažymėti, kad Rusija, skirtingai nuo Kinijos ir Amerikos, kuri „įkišo koją tarp durų ir veržiasi į vidų“ po Rugsėjo 11-osios, neateina, bet grįžta į Centrinę Aziją, nes pastaroji ilgą laiką buvo SSRS dalimi.

Maskvai ir Pekinui kelia nerimą JAV karinių bazių atsiradimas jų pašonėje. Todėl jie suaktyvino savo bendradarbiavimą Šanchajaus organizacijos rėmuose, kurios karinė sudedamoji dalis stiprėja. Pažymėtina, kad įvykiai Andižane išėjo Maskvai ir Pekinui tik į naudą. Tuo tarpu, kai Jungtinės Valstijos ir kitos Vakarų valstybės paskubėjo sukritikuoti Uzbekistano prezidentą Islamą Karimovą už neadekvatų jėgos panaudojimą prieš civilius gyventojus, Rusija ir Kinija išreiškė jam paramą (parėmė jo „islamistų maišto“ versiją), kas baigėsi tuo, kad Uzbekistanas išėjo iš provakarietiškos organizacijos GUUAM (Gruzija, Ukraina, Uzbekistanas, Azerbaidžanas ir Moldova), prisijungė prie Rusijos „kūrinio“ – Evrazes, išvijo iš savo teritorijos amerikiečių karius ir pasirašė su Rusija strateginės partnerystės sutartį. Galima paminėti, kad nauja Kirgizijos valdžia irgi nelabai palankiai žiūri į tolimesnį amerikiečių buvimą šalyje ir, atrodo, labiau yra linkusi artėti su Maskva.

Trumpai tariant, jeigu iš karto po Rugsėjo 11-osios Vladimiras Putinas, sakykim taip, nekliudė JAV karinių bazių atsiradimui Centrinėje Azijoje, tai dabar jis kartu su kiniečiais aktyviai bando išstumti amerikiečius iš šio regiono. Pažymėtina, kad Kinija (bent jau kol kas) intensyviai nesikiša į regiono reikalus, stengdamasi, kad nesusikirstų jos ir Rusijos interesai (ji ateina ten, kur tų interesų nėra), nes jai kol kas yra svarbus bendradarbiavimas su Maskva kitose srityse.

Kaip savo knygoje rašo ilgametė Centrinės Azijos tyrinėtoja Martha Brill Olcott, amerikiečių šis regionas niekada rimtai nedomino. Jos nuomone, dauguma Vakarų analitikų ir politinių lyderių, stebėdami regiono įvykius, sutiko su Centrinės Azijos valstybių vadovų nuomone, kad jų visuomenės dar nėra pasiruošusios demokratijai ir, kad jie yra mažesnis nestabilumo šaltinis, nei jų tautos. Šiame kontekste Vakaruose buvo nuspręsta palaukti naujos kartos lyderių atėjimo Centrinės Azijos šalyse, o iki tol plėtoti santykius su tais, kurie yra.

Bilo Clintono laikais atsirado JAV suinteresuotumas Centrinės Azijos energetiniais resursais, kurių ten yra labai ir labai daug. Iškilo naftotiekio Baku-Tbilisis-Dzeichanas idėja, kuri jau yra įgyvendinta, bet neturi perspektyvos be kazachų naftos. Kazachstanas tuo tarpu neskuba duoti tvirtų garantijų, kad jis stabiliai eksportuos daug naftos šiuo naftotiekiu. N. Nazarbajevas yra aktyvus eurazistinės sąjungos šalininkas (neatsitiktinai jį labai giria pagrindinis Rusijos eurazistas Aleksandras Duginas) ir yra linkęs aktyviai plėtoti savo šalies politinius bei ekonominius santykius su Rusija, tuo labiau, kad tam jau egzistuoja atitinkamas pagrindas. Žinoma, reikia pripažinti, kad Kazachstanas stengiasi vykdyti savarankišką užsienio politiką (pavyzdžiui, tiekia naftą Kinijai, kas sunkina Rusijos derybas su kiniečiais ir lygtais dalyvauja Baku-Tbilisis-Dzeichanas projekte), bet jo geopolitinė orientacija iš esmės yra prorusiška, tiksliau eurazistinė.

Pastaruoju metu praktiškai visos Centrinės Azijos dujos yra vienaip ar kitaip „prichvatizuotos“ Gazpromo (kaip tarpininko). Regiono hidroenergetikoje stiprina pozicijas Rusijos RAO ES, o Vakarų kompanijos traukiasi net iš naftos verslo, nesugebėdamos veikti beribės valstybinės korupcijos sąlygomis.  

Po Rugsėjo 11-osios Centrine Azija susidomėjo Pentagonas, kuriam pagrinde rūpėjo kariniai reikalai (karinės bazės kaip placdarmas visomis kryptimis: Afganistanas, Iranas, taip pat Kinija ir Rusija), bet ne politiniai regiono valstybių režimai. Centrinės Azijos lyderius toks požiūris tenkino, bet kuomet politiniai įvykiai Biškeke ir Andižane pakrypo destabilizacijos linkme, JAV kariams greitai neatsirado vietos Uzbekistane ir nežinia, kiek ilgai jie liks Kirgizijoje. Tai, kad JAV pasirinko Uzbekistano kritiką vietoj jo prezidento veiksmų tolerancijos, rodo, jog ši šalis (reiškia ir visas regionas, nes Uzbekistanas yra viena iš dviejų šalia Kazachstano svarbiausių Centrinės Azijos šalių), Amerikos politikams nėra gyvybiškai svarbi (kaip to benorėtų Pentagonas). M. B. Olcott požiūriu, tokią idėją patvirtina ir nestabili, minimali bei neefektyviai skirstoma Vašingtono finansinė parama tarptautinėms ir vietinėms Centrinės Azijos nevyriausybinėms organizacijoms, kuri, tyrinėtojos nuomone, galėtų turėti pozityvią reikšmę demokratizacijos prasme, ką pademonstravo įvykiai Kirgizijoje, kuriuose šios organizacijos suvaidino nemažą vaidmenį pilietinės iniciatyvos skatinimo prasme.

Apibendrinant išorinių jėgų faktoriaus reikšmę Centrinėje Azijoje, galima teigti, kad:

a) regione vėl ima įsigalėti Rusija;

b) tyliai, atsargiai, bet nuosekliai stiprina savo pozicijas Kinija;

c) yra išstumiama Amerika, kuri pakankamai lengvai atėjo į regioną, bet ypatingai nesistengia jame likti.

Vidinės reikšmės faktoriai

Regiono valstybių viduje egzistuoja visa eilė faktorių, kurie yra svarbesni šalių vystymuisi, palyginus su išorinių galių įtakos momentu. Kai kurie faktoriai yra itin svarbūs, kiti mažiau svarbūs, tačiau, galima sakyti, kad kompleksiškai jie sudaro Centrinės Azijos problemų esmę.

Pirmiausia būtina paminėti vandens išteklių klausimą. Pavyzdžiui, Uzbekistane 88 proc. žemės ūkio paskirties žemių priklauso nuo irigacijos (t.y. dirbtinio drėkinimo). Kuomet žlugo Sovietų Sąjunga, visų Centrinės Azijos šalių pramonė atsidūrė krizinėje situacijoje. Atitinkamai žmonės buvo priversti suintensyvinti savo darbą žemėje. Tokios situacijos rezultatu tapo tai, kad 1995-2000 metų laikotarpiu dirbtinai drėkinamų žemių dalis regione išaugo 7 proc. Atskirai šioje situacijoje reikėtų paminėti hidroenergetikos problemą. Pavyzdžiui, Kazachstanas būtų suinteresuotas tuo, kad Kirgizija padidintų hidroelektros gaminimą. Tai domina ir Rusijos RAO ES. Tačiau Uzbekistanas, esantis žemiau (aukščio virš jūros lygio prasme) Kirgizijos, neigiamai žiūri į tokias idėjas, kadangi tai apribotų jo irigacines galimybes. Kalbama, kad ateityje vandens problema gali įgauti globalią reikšmę. Šiame kontekste Centrinės Azijos padėtis bus nepavydėtina, ypač turint omenyje tai, kad regiono valstybės tiek pačios nėra linkusios į glaudų konstruktyvų bendradarbiavimą, tiek ir tarptautinės bendruomenės įsitraukimu į šio klausimo sprendimą nėra suinteresuotos. Taip vanduo Centrinėje Azijoje ateityje gali tapti net karinio konflikto priežastimi.

Prekyba narkotikais yra sekantis probleminis momentas regiono gyvenime. Kvaišalų pinigai yra vienas iš Centrinės Azijos religinių ekstremistų finansavimo šaltinių, tačiau jis yra toks nevienintelis ir nepagrindinis. Nėra tvirto pagrindo manyti, kad prekybos narkotikais sutramdymas taps regiono islamiško ekstremizmo žlugimo priežastimi ar, kad pastarojo sutramdymas ženkliai atsilieps narkotikų prekybai. Esminė problema yra ta, kad narkotikų prekyboje dalyvauja valstybių pareigūnai ir ne tik žemesnio rango. Todėl niekam nėra patogu vykdyti kažkokius tyrimus, nes tada turėtų nulėkti rimtos galvos. Žinoma, galima būtų bandyti spręsti šaltinio – Afganistano – problemą, tačiau šiame fronte prošvaisčių nesimato. Priešingai, po JAV karo Afganistane pradžios, opijaus gamyba šalyje tik padidėjo.   

Radikalus religinis ekstremizmas ir etninis heterogeniškumas yra kitos svarbios Centrinės Azijos problemos, kurios negali būti vertinamos atskirai nuo sunkios regiono valstybių socialinės-ekonominės padėties. Pirmiausia būtina pastebėti, kad religinis ekstremizmas, kaip toks regione, nekelia rimtų, kritinių problemų, kaip yra plačiai priimta manyti. Šalių lyderiams yra tiesiog patogu kelti pastarąją problemą, kad galėtų pateisinti savo represinius antidemokratinius žingsnius, tačiau net Uzbekistane (kur veikia Uzbekistano islamo judėjimas ir „Chizb at-Tachrir“ grupuotė) religiniai radikalai nesugebėtų mobilizuoti masių vien savo idėjų pagrindu. Panašiai yra ir su etninio heterogeniškumo problema. Klausimas, kas yra kas Centrinėje Azijoje buvo išspręstas visų tautų tėvo Josifo Stalino, kuris savo nuožiūra nubrėžė regiono sienas. Tad po SSRS žlugimo daug regiono gyventojų atsirado ne savo etninėje šalyje. Tačiau tarpetninę konkurenciją padėjo numalšinti viršnacionaliniai giminystės ryšiai. Net karas Tadžikistane nevirto etniniu konfliktu, nors kilo regioniniu pagrindu. Šiame kontekste socialinių-ekonominių problemų, kurių kol kas nesugeba kompensuoti prekyba gamtiniais ištekliais, faktorius gali tapti jungiamąja grandimi, kuri susprogdintų etninio ir/ar religinio konflikto bombą. Manytina, kad įvykiai Andižane tapo būtent socialinio-ekonominio žmonių nepasitenkinimo valdžia ir religinio ekstremizmo (Islamas Karimovas, žinoma, paskubėjo išryškinti būtent pastarąjį aspektą) mišinio išraiška, o Kirgizijos „tulpių revoliucija“ tikėtinai tapo vien socialiniu-ekonominiu reiškiniu. 

Daug yra parašyta apie Centrinės Azijos klaninę struktūrą. Kiekvienoje regiono valstybėje egzistuoja iš dalies bendro kraujo pagrindu sukurtos patronažo grupuotės, tačiau tokios grupės egzistuoja kiekvienoje postsovietinėje šalyje (ir net išsivysčiusiose demokratijose). Centrinėje Azijoje, kaip ir kitose valstybėse, šios grupuotės evoliucionuoja priklausomai nuo besikeičiančių politinių ir ekonominių aplinkybių. Manytina, kad tradicinis elementas jose jau nėra toks svarbus kaip anksčiau, kas paverčia Centrinės Azijos klanus įprastomis verslo interesų grupėmis, siekiančiomis įtakoti politinį šalies gyvenimą. Problema ta, kad visose regiono valstybėse, kaip savarankiška tokio pobūdžio interesų grupė, veikia prezidento šeima ir, kad ekonominis bei politinis šalių gyvenimas labiau remiasi ne įstatymais, bet nusistovėjusiomis žaidimo tarp grupių taisyklėmis (vienur labiau – pvz., Turkmėnija, kur Saparmuratas Nijazovas yra tiesiogine to žodžio prasme Dievas; kitur mažiau – pvz., Kazachstanas, kurio prezidentas turi ambicijų įvesti savo šalį į Vakarų valstybių ratą ir todėl stengiasi tramdyti korupciją, bet bendra tendencija yra būtent tokia).

Ir čia mes artėjame, ko gero, prie svarbiausios Centrinės Azijos problemos – jos valstybių lyderių. Šios problemos esmė glūdi tų lyderių mentalitete, kuris susiformavo sovietiniais laikais. Jų pagrindinė baimė yra valdžios praradimas, todėl jie daro viską, kad taip neatsitiktų:

  • demokratinių politinių reformų nevykdymas ir prezidento instituto stiprinimas (jau nekalbant apie tai, kad dauguma lyderių pratęsė savo valdymą referendumų keliu), kas veda prie situacijos, kada stabilumo garantas yra ne sistema, bet žmogus. Kazachstanui labiau pasisekė su lyderiu (būtina pasakyti, kad Kazachstanas yra viena iš Centrinės Azijos šalių, kuri yra labiausiai pažengusi socialinių-ekonominių reformų prasme) nei Turkmėnijai ar Uzbekistanui, tačiau ateityje tai reiškia galimus stichinius prievartinius valdžios kaitos įvykius, ką puikiai pademonstravo Kirgizijos „tulpių revoliucija“. Pažymėtina, kad, esant tokiai situacijai, negali susiformuoti ir normali opozicija, ta prasme, kad esamos opozicijos lyderiai valdžioje gali tapti tais pačiais Karimovais ir Akajevais.

  • ekonominių reformų nevykdymas. Kirgizijos prezidentas Askaras Akajevas iš pradžių (turbūt, labiausiai iš visų Centrinės Azijos vadovų; kiti vadovai aiškina savo savarankišką ekonominę politiką tuo, kad užsienio specialistai nežino regiono specifikos) bandė vadovautis tarptautinių ekonomikos specialistų patarimais, tačiau greitai jo šeima ir aplinkiniai suinteresuoti asmenys suvokė, jog rinkos reformos kartu su demokratinėmis politinėmis permainomis mažina jų galimybes krauti asmeninius kapitalus. Šiame kontekste taip pat tampa aišku, kodėl didžiuliai energetiniai ištekliai niekaip negali padėti įveikti skurdo Centrinės Azijos valstybėse. O todėl, kad pajamas nuo jų eksporto gauna siauras ratas žmonių (dažniausiai iš prezidentų aplinkos), kurie nesiruošia jomis dalintis su žmonėmis.

  • užsienio politikos srityje valdžios troškimas pasireiškia tuo, kad geras partneris yra tas, kuris neabejoja prezidento valdžia. Andižano įvykiai tai puikiai parodė: kada Vakarai iškėlė klausimus dėl žmogaus teisių pažeidimų ir I. Karimovo režimo demokratiškumo, Rusija ir Kinija to nepadarė bei Uzbekistano prezidentas atsisuko į jas. Centrinės Azijos lyderiai iš esmės yra pasiruošę bendradarbiauti su bet kuo, atiduoti šalies turimus išteklius į bet kieno rankas, kad tik tai būtų jiems (jų klanui) finansiškai naudinga ir nekeltų problemų dėl jų valdžios pobūdžio.

IŠVADOS

Apibendrinant Centrinės Azijos problematiką, galima išryškinti keletą esminių dalykų. Pirma, šį regioną tik sąlyginai – vien geografiškai – galima pavadinti vieningu. Iš tikrųjų, jame esančių valstybių polinkis į konstruktyvų politinį-ekonominį bendradarbiavimą yra ribotas – regione vyrauja nulinės sumos konkurencijos nuotaikos. Antra, išorinėms galioms jis turi skirtingą reikšmę. Rusijai ir Kinijai jis faktiškai rupi daugiau nei Amerikai, nes tai yra jų artimasis užsienis. JAV domina regiono energetiniai šaltiniai, tačiau Amerikos kompanijos nesugeba dirbti korupcinėmis sąlygomis, kuriose rusai jaučiasi puikiai. Be to, jeigu Amerika iš tikrųjų norėtų užsitikrinti Centrinės Azijos valstybių paramą, ji skirtų joms didesnę finansinę paramą ir nekritikuotų jų lyderių nedemokratiškų valdymo metodų (Rusija nekritikuoja ir tampa patrauklesnė partnerė). Trečia, esminės regiono problemos yra ne išorinio, bet vidinio pobūdžio. Kalbant konkrečiai, pagrindinė kliūtis Centrinės Azijos valstybių žingsniui (socialiniam, ekonominiam ir politiniam) į priekį yra šių valstybių sovietinės kartos lyderiai, kuriems labiau rūpi jų valdžia ir finansiniai interesai negu jų šalių gerovė. Ten, kur yra permainų požymių, kaip Kazachstane, situacija gerėja ir yra (bent jau atrodo) stabilesnė. Ten, kur reformų požymių nesimato, kaip Uzbekistane, vyksta neramumai, kurie yra natūrali valstybėje besiklostančios situacijos pasekmė. Išeitis yra naujos kartos lyderių atėjimas. Gerai būtų, jeigu jis įvyktų taikiu keliu, o ne taip, kaip tai buvo Kirgizijoje „tulpių revoliucijos“ metu.

Šis straipsnis yra parašytas, remiantis Maskvos Carnegie fondo išleista knyga „Antras Centrinės Azijos šansas“ (autorė Martha Brill Olcott).

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (88)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras