Viktoras Hugo 

Šiandien politiniame diskurse galutinai įsitvirtino „spalvotų revoliucijų“ terminas, kuris vartojamas, siekiant apibūdinti įvykius Serbijoje, Ukrainoje, Gruzijoje, Kirgizijoje. „Spalvotos revoliucijos“ daugiau yra NVS erdvės reiškinys ir reikalauja atsargios bei kruopščios teorinės, praktinės analizės. Be to, šiandien jau ima ryškėti šio fenomeno destabilizuojančios pasekmės likusiam pasauliui.

 Ar „spalvotos revoliucijos“ yra revoliucijos?

 Visų pirma, būtina pasakyti kad „spalvotų revoliucijų“ reiškinio teorija ir praktika ne visai atitinka viena kitą. „Revoliucijos“ terminas gali būti taikomas tuo atveju, jeigu po valdžios kaitos visuomenėje įvyko kardinalios socialinės, ekonominės ir politinės permainos (nebūtinai demokratijos link, svarbu permainos). Kitaip tariant, pasikeitė valstybės ekonominė politika (pavyzdžiui, perėjimas nuo planinės ekonomikos prie laisvosios rinkos), politinė sistema (pavyzdžiui, konstitucinė reforma, perskirstant atskirų valdžios šakų galias), socialiniai santykiai įgavo kitą prasmę (pasikeitė santykiai masių viduje bei tarp elito ir masių).

Ar galime šiame kontekste tvirtai teigti, kad Ukrainoje, Gruzijoje ir Kirgizijoje (paliekant nuošalyje Serbiją) po atitinkamų įvykių įvyko minėtos kardinalios permainos? Tai būtų abejotinas teiginys. Tiksliau būtų pasakyti, kad viena interesų grupė pakeitė valdžioje kitą grupę ir viskas. Kontrelito atstovai Ukrainoje, Gruzijoje ir Kirgizijoje skelbė, kad po jų atėjimo į valdžią šalyje įvyks demokratizacija, kuri ir turėtų tapti ta pagrindine radikalia permaina, reiškiančia permainas įvairiose srityse. Tačiau faktiškai jokia demokratizacija ir turėjusios ją lydėti konkrečios permainos neįvyko. Jeigu Ukrainoje postrevoliucinę praktiką dar kažkaip (ir tai sunkiai) galima pritempti prie „revoliucijos“ (permainų) teorijos, tai Gruzijoje ir Kirgizijoje, kuriose nauji politiniai režimai, galbūt, tapo net blogesni už senuosius, tai padaryti yra pakankamai sunku. Ką mes matome – Gruzijoje vyksta aktyvi šalies militarizacija, opozicija yra spaudžiama, ekonomika kritinėje būklėje ir t.t. Kirgizijoje vyksta politinės žmogžudystės, valdžios korupcija nemažėja, šalis stovi vos ne prie pilietinio karo ribos.

Peršasi išvada, kad taip vadinamos „spalvotos revoliucijos“ yra visai ne revoliucijos, o elementarūs maištai (masių vaidmuo esminis) ar valstybiniai perversmai (elito vaidmuo esminis), tiksliau jų mišinys. Kad taptų aiškiau, šioje vietoje būtina atskirti „revoliucinio“ (patogumo dėlei vartokime ši terminą, kurio neadekvatumą turėtų pabrėžti kabutės) elito ir masių vaidmenis Ukrainos, Gruzijos ir Kirgizijos įvykiuose.

 Masių ir kontrelito dichotomija

 Praėjus tam tikram laikui po visų „revoliucijų“, susidaro įspūdis, kad masių ir jų vedlių tikslai bei interesai buvo ganėtinai skirtingi.

Kodėl sukilo masės? Todėl, kad jos daugiau nebegalėjo pakęsti esamos valdžios savivalės, korupcijos ir ekonominio vargo. Šioje vietoje labai svarbu yra užfiksuoti vieną fundamentalų momentą, kuris parodo NVS erdvės visuomenių specifiką (jos šaknų analizė yra atskira tema) – žmonėms NVS erdvėje iš esmės nėra svarbu, kokio pobūdžio valdžia yra šalyje: demokratinė, pusiau autoritarinė ar grynai autoritarinė, svarbu, kad nebūtų minėtų neigiamų momentų (korupcijos ir t.t.). Vienas iš tokią hipotezę patvirtinančių pavyzdžių yra Kazachstanas (ar ta pati Rusija), kuriame didėjanti ekonominė gerovė slopina galimo maišto potencialą. Pažymėtina, kad net autoritariniame Uzbekistane žmonės, kurie stovėjo Andižano aikštėje, atrodo, laukė savo prezidento Islamo Karimovo, kad galėtų pasiskųsti jam dėl savo bėdų – jie nenorėjo jo nuversti, bet tik norėjo, kad jis juos išgirstų.

Tuo tarpu „revoliucinis“ elitas elementariai pasinaudojo masių protesto potencialu savo naudai. Kitaip tariant, masės buvo nukreiptos alternatyvaus elito (nuskriausto esamos valdžios, kuri arba nušalino jį nuo pyrago dalybos, arba iš viso prie jos neprileido) į reikiamą pusę, o po to užmirštos. Geriausiai tai patvirtina dabartiniai minimalūs žmonių pasitikėjimo V. Juščenka bei M. Saakašviliu rodikliai bei krintantis naujo Kirgizijos prezidento Kurmanbeko Bakijevo reitingas.

 Išorinių galių faktorius 

Kalbant apie „spalvotas revoliucijas“ negalima nepaminėti išorinių jėgų įtakos faktoriaus. Kartais bandoma sakyti, kad tai, kas įvyko Serbijoje, Gruzijoje, Ukrainoje ir Kirgizijoje buvo tik masinio nepasitikėjimo esama valdžia išraiška, ir bandoma užmiršti (dažniausiai sąmoningai), kas stovėjo už esamos valdžios ir alternatyvaus elito nugarų.

Galima pakankamai tvirtai teigti, kad Serbijoje, Gruzijoje, Ukrainoje ir Kirgizijoje svarbų vaidmenį suvaidino JAV pinigai, kurie veikė per atitinkamas NVO (nevyriausybines organizacijas), remiančias opoziciją. Dabartinė Gruzijos valdžia ligi šiol yra faktiškai išlaikoma iš JAV biudžeto. Ukrainoje „oranžinės revoliucijos“ metu beveik atvirai susidūrė Rusijos ir JAV interesai.    

Taigi „spalvotas revoliucijas“ reikėtų vertinti per kovos tarp JAV ir Rusijos dėl įtakos NVS erdvėje prizmę (nesigilinant į jų interesų pobūdį) – kovojama arba iš karto, įvykių metu (kaip tai buvo Ukrainoje), arba po įvykių, siekiant palenkti naują valdžią savo pusėn (kas vyksta Kirgizijoje).

„Spalvotų revoliucijų“ reikšmė  

Manytina, kad šiandien mes galime pradėti kalbėti apie netiesioginę „spalvotų revoliucijų“ reikšmę, apie kurią nesusimastė jų organizatoriai ir dalyviai.

Dažniausiai „spalvotos revoliucijos“ yra traktuojamos kaip „čia ir dabar“ reiškinys, t.y. kaip įvykis atskiroje šalyje ar atskirame regione. Tačiau įvykiai Vengrijoje galbūt yra rodiklis, kad „spalvotų revoliucijų“ reiškinys turėtų būti vertinamas platesniame kontekste.

To platesnio vertinimo pagrindas yra „masių gatvėje“ momentas. Kitaip tariant, įvykiai NVS erdvėje parodė, kad alternatyvus elitas gali pasiekti apčiuopiamų politinių rezultatų (jeigu ne maksimalių, t.y. valdžios užgrobimo), išvedus mases į gatves – belieka tik surasti (ar net sugalvoti ir įtvirtinti) pretekstą. Savo ruožtu, masės, stebėdamos įvykius pasaulyje, ima jausti didesnį pasitikėjimą savo jėgomis ir nebijoti išeiti į gatves – tegul bijo esama valdžia. Pastaroji iš tikrųjų pradeda jaustis nepatogiai – dažniausiai kuriamas toks diskursas, kad teisios yra masės, o valdžios veiksmai prieš jas yra valdžios autoritarizmo ir kaltumo požymis, o ne tvarkos įvedimo žingsniai.

Kitaip tariant, vyksta savotiškas grįžimas nuo reprezentatyvios demokratijos prie tiesioginės, kuri vis dažniau ima naudoti prievartos elementą (jeigu Ukrainos ir Gruzijos įvykiai buvo taikūs, tai Kirgizijoje prasiliejo kraujas ir įvyko masiniai plėšimai). Toks grįžimas yra ypač palankus įvairioms radikalioms jėgoms (būtent tokios jėgos išvedė žmones į gatves Vengrijoje), kas daro jį pavojingu. Papildomai komplikuoja situaciją tai, kad demokratija neleidžia imtis griežtų veiksmų net prieš radikalus, kurie žiniasklaidos (kurią tik pabandyk priversti neiškreipti įvykių ar patylėti) iš karto vaizduojami kaip represijos.

Taip „spalvotos revoliucijos“ grąžina mus į Aristotelio ir Platono laikus, kada vyko ginčai dėl geriausios santvarkos, nes išeina, kad ne tik totalitarizmas bei autoritarizmas pražudo patys save, bet ir demokratijai gali taip įvykti.

IŠVADOS

Šis straipsnis jokiu būdu nepretenduoja iš esmės paaiškinti „spalvotų revoliucijų“ fenomeno. Jo tikslas buvo išskirti atskirus šio fenomeno požymius, kurie kartais lieka nepastebėti ar yra sąmoningai ignoruojami (ypač reikšminga yra tikėtina masių ir kontrelito dichotomija). Taip pat buvo bandoma parodyti ryškėjančią „spalvotų revoliucijų“ reikšmę, įgaunančią platesnį kontekstą bei turinčią gilesnę teorinę ir praktinę svarbą, negu galima buvo pagalvoti iš pradžių.

Koks yra galimas vaistas nuo šios ligos (revoliucija ar maištas vienareikšmiškai yra tautos ir valdžios sistemos ligos, o ne sveikatos požymis)? Jeigu trumpai, juo galėtų tapti valdžios atsakomybė ir sėkminga ekonominė politika, kuri garantuotų žmonių gerbūvį. Deja, dažnai išeina taip, kad valdžia pagrinde rūpinasi savimi, o rinkėjais – tik prieš rinkimus. Ir tada prasideda tiesioginė demokratija...

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.