Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Politinė kultūra Vidurio ir Rytų Europoje

Kristina Puleikytė
2006 10 03

Sunku suprasti ir paaiškinti atitinkamos visuomenės elgesį bei požiūrį, neįsigilinus į tos šalies politinę kultūrą. Politinė kultūra yra neatskiriamas bendrosios kultūros aspektas ir apskritai socialinio gyvenimo dalis. Politinė kultūra yra subjektyvioji politikos sritis, suteikianti prasmę įvykiams politiniame šalies gyvenime, tarpusavyje susieja politinius institutus.

 Kas yra politinė kultūra?

Politinė kultūra yra sudedamoji politinės sistemos dalis, kuri padeda užtikrinti politinės sistemos stabilumą. Kiekvienoje visuomenėje egzistuoja atitinkamos normos, vertybės, nuostatos, įsitikinimai, kurie yra lemiantis, formuojantis visuomenės narių požiūris politinės sistemos, jos veikimo atžvilgiu. Tokios visuomenėje vyraujančios vertybės, normos, nuostatos, įsitikinimai sudaro vadinamąją politinę kultūrą, kuri kartais vadinama „nacijos psichologija“.

Politinę kultūrą sudarantys įsitikinimai, vertybės ir nuostatos, yra istoriškai visuomenėje susiklostę. Šalies politinė kultūra yra sąlygojama įvairių veiksnių, pradedant istoriniu šalies paveldu ir baigiant šalies valdžios institucijų sąveikos forma. Be to, politinė kultūra, kaip nusistovėjusių požiūrių į politinę sistemą šablonai, sudaro individų, grupių politinių veiksmų prielaidas. Taigi politinė kultūra yra iš esmės psichologinė koncepcija, nes teikiamas dėmesys tokiems dalykams, kaip žmonių nuomonė, požiūris į politiką, emocijos, kurias sukelia su politika susiję dalykai.

Politinė kultūra neapima faktinės politinės elgsenos, tačiau nuostatos, orientacijos, kurios yra politinės kultūros dalis, veikia politinę elgseną.

Sovietmečio politinės kultūros bruožai

Sovietinio valdymo metai pasižymėjo didele žmogaus gyvenimo priklausomybe nuo valstybės, kas savaime skatino piliečių nesavarankiškumą, kuris pasireiškia tuo, kad visuomenė tikisi ir laukia iš valstybės paramos ir įsikišimo daugelyje sričių. Taigi nesulaukus tikėtinos paramos/įsikišimo natūraliai visuomenėje kyla nepasitenkinimas. Kitaip tariant, tai lėmė atsakomybės vengimą tarp piliečių, nes įsivyravo nuostata, kad viskuo privalo rūpintis valstybė. Iki šiol, ypatingai tarp vidutinio ir vyresnio amžiaus piliečių, Vidurio ir Rytų Europoje egzistuoja nostalgija sovietiniams laikams ir tikimasi iš vyriausybių didesnės paramos ir kišimosi.

Sovietinio bloko valstybių piliečiai buvo priversti tapti aktyviais dalyviais politiniame gyvenime. Tuo metu buvo organizuojamos masinės kampanijos (pavyzdžiui, karininiai paradai ir pan.) tam, kad sudarytų įspūdį, jog kiekvienas pilietis yra įtrauktas į politiką. Be to, atsisakymas dalyvauti politiniuose veiksmuose buvo pakankamai pavojingas, nes natūraliai toks žmogus galėjo kelti įtarimą. Susiformavo „dviejų asmenų viename“ fenomenas, t.y. viešumoje žmogus dalyvaudavo ritualinėse, bendrose demonstracijose ir tuo pačiu metu jis turėjo tam tikras nuostatas, požiūrį į politiką ir visuomenę, kurios buvo užslėptos, viešai nedemonstruojamos. Sovietinėse valstybėse intelektualai ir net darbininkai burdavosi į slaptus susitikimus, taip pat veikė disidentinis judėjimas. Įvairių grupių susitikimai pogrindyje, tikinčiųjų susirinkimai bažnyčiose, neoficialios darbininkų sueigos buvo matoma kaip vadinamosios pilietinės visuomenės užuomazga.

Sovietinio valdymo laikotarpiu egzistavo aiški riba tarp privataus ir viešojo gyvenimo. Tiksliau tariant, egzistavo dvigubi standartai ir elgesio normos skyrėsi viešojoje ir privačioje sferoje. Socialinė lygybė ir socialinis teisingumas viešai buvo deklaruojamas kaip didžiausia vertybė bei siekiamybė, nors, iš tiesų, kiekvienas visaip stengėsi užsitikrinti sau aukštesnį statusą ir geresnę materialinę gerovę. Tokie dvigubi standartai, pirmiausia taikyti nomenklatūros, sąlygojo išskirtinio požiūrio į elgesį, reguliuojamą įstatymų, susiformavimą. Pavyzdžiui, švaistyti valstybės lėšas ir net jas pasisavinti buvo toleruotinas elgesys, kai tuo tarpu kito žmogaus apiplėšimas ar vagystė iš kito žmogaus buvo laikoma nusikaltimu, už kurį buvo baudžiama įkalinimu ir pan. Piktnaudžiauti savo tarnybine padėtimi, siekiant savų tikslų, yra savaime suprantamas dalykas beveik visose postkomunistinėse Vidurio ir Rytų Europos valstybėse. Dėl šios priežasties nėra visiškai stebėtina tai, kad visoms postkomunistinėms valstybėms būdingas pakankamai aukštas korupcijos lygis (lyginant su Vakarų Europa).

Marju Lauristin sovietinę politinę kultūrą apibūdina tokiais bruožais: mitinis ar ritualinis elgesys, nepagrįstas racionaliais argumentais, siekimas idealų, tokių kaip visiška socialinė lygybė, mesianizmas, t.y. kitų priespaudoje esančių gyventojų gelbėjimo vizija, istoriškai progresyvios komunistinės sistemos vizija, kitų vertybių bei idėjų netolerancija ir atmetimas, dvigubas mąstymas bei iš to atsiradęs dvigubas elgesys ir paternalizmas, nukreiptas iš viršaus.

Pati sovietinė visuomenė nebuvo visiškai homogenizuota, o pereinamuoju laikotarpiu tai dar labiau išryškėjo, ekonominiai ir socialiniai skirtumai tapo politinio konflikto priežastimi šių šalių vidaus politiniame gyvenime.

Postsovieticus: Vidurio ir Rytų Europos politinė kultūra 

Keith Crawford teigia, kad postkomunistinis laikotarpis – iliuzijų žlugimo ir frustracijos laikotarpis, kai išryškėja didžiuliai skirtumai tarp žmonių lūkesčių ir politinio bei ekonominio gyvenimo realijų. Po nepriklausomybės atgavimo, ėmus slūgti euforijai Vidurio ir Rytų Europos visuomenėse ir išryškėjus socialinėms-ekonominėms problemoms bei skirtumams šalių viduje, išaugo nusivylimas ir nepasitenkinimas dėl to, kad naujos vyriausybės nesugebėjo efektyviai jų išspręsti.

Atgavusios nepriklausomybę Vidurio ir Rytų Europos valstybės, įtraukiant ir tris Baltijos valstybes, pasuko link demokratijos įtvirtinimo ir konsolidacijos. Nepriklausomybę atgavusių valstybių politinis elitas susidūrė su užduotimi – formuoti naują institucinę sąrangą, naujas politinio žaidimo taisykles, paremtas demokratinėmis nuostatomis, ir kurti kokybiškai naują ekonominę, socialinę ir kultūrinę aplinką, likviduojant sovietinės praeities liekanas. Didesnė dalis Vidurio ir Rytų Europos valstybių visuomenės narių nebuvo dalyvavę demokratiniuose rinkimuose, o pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės buvo suvaržytos, pavyzdžiui, saviraiškos laisvė buvo ribojama. Be to, Vidurio ir Rytų Europos gyventojams demokratija nepriklausomybės laikotarpiu asocijavosi su laisve ir išsivadavimu iš sovietinio bloko, o tuo tarpu Vakarų Europoje demokratija suvokiama kitaip ir siejama ne tik su laisve daryti, ką nori ar laisvai reikšti savo mintis, bet ir kartu su atsakomybę. Pavyzdžiui, Vakarų Europoje yra plačiai diskutuojama dėl tokių problemų kaip genetiškai modifikuotas maistas, t.y. dėl gyvenimo kokybės. Likusios spragos kultūros nišoje po sovietinės sistemos žlugimo buvo užpildytos tokiomis Vakarų vertybėmis kaip turto, galios, profesinės sėkmės siekimas. Suprantama, kad visi šie tikslai egzistavo ir sovietiniais laikais, tačiau tuomet viešai jie buvo smerkiami kaip kapitalizmo vertybės ir pan.

Tuo tarpu sovietinio valdymo laikotarpiui būdingos elgesio normos pasirodė esančios neefektyvios, siekiant demokratijos konsolidacijos. Pagrindinė demokratinės politinės kultūros vystymosi prielaida – institucinė struktūra, kuri užtikrina demokratijos plitimą. Be to, vien institucinės sistemos nepakanka. Viena iš pagrindinių konsoliduotos demokratijos sąlygų yra pilietinės visuomenės egzistavimas. Šiuo metu dar sunku kalbėti apie pilietinę visuomenę Vidurio ir Rytų Europoje, kadangi tarp atitinkamų socialinių grupių šalių viduje egzistuoja nuostata, kad valstybė turėtų būti daugiau atsakinga už piliečių saugumą, socialinių-ekonominių problemų sprendimą ir pan.

Apibendrinimas

Vidurio ir Rytų Europos valstybių piliečiams būdingas nusivylimas bei nepasitenkinimas esama politine situacija ir politiniais veikėjais, įsitikinimas, kad vienas žmogus (ar vieno žmogaus balsas) nieko negali pakeisti ar nulemti.

Pirmaisiais nepriklausomybės metais Vidurio ir Rytų Europos valstybėse buvo ypatingai aukštas politinis aktyvumas, pasireiškęs rinkimų metu. Tuo metu visuomenės buvo kupinos lūkesčių ir tikėjosi greitų ir teigiamų pasikeitimų, tačiau nesuvokė, kad pereinamojo laikotarpio reformos turės nepalankias ir neigiamas ekonomines ir socialines pasekmes. Dideli pokyčiai, tokie kaip perėjimas iš autoritarizmo į demokratiją, reikalauja didelių pokyčių, kuriems reikia laiko ir visuomenėje nepopuliarių reformų. Dėl to ėmė mažėti piliečių aktyvumas, o dėl neišspręstos korupcijos problemos krito pasitikėjimas politinėmis institucijomis.

Visuomenės nusivylimas politinėmis institucijomis nelemia nepasitenkinimo demokratija apskritai. Tiesiog visuomenės nariai nėra patenkinti tuo, kaip demokratija yra įgyvendinama jų šalyse. Iki šiol Vidurio ir Rytų Europos valstybės kenčia nuo valstybės tarnautojų piktnaudžiavimo savo padėtimi ir korupcija valstybės tarnyboje apskritai. Be to, individualios iniciatyvos trūkumas bei įsitikinimas, kad valstybė už viską atsakinga, išlieka tarp vyresnio amžiaus piliečių.

Vien tik visuotinu, laisvu, tiesioginiu, slaptu balsavimu pagrįstų rinkimų užtikrinimas postkomunistinėse Vidurio Europos valstybėse nepakankama sąlyga demokratijos konsolidacijai. Politinė kultūra bei susiformavusi pilietinė visuomenė gali tapti lemiamu veiksniu užtikrinant demokratinės politinės sistemos stabilumą.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras