Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Kam naudingas regioninis nestabilumas?

Darius Varanavičius, politologas, žurnalo „Valstybė“ redaktorius
2006 09 29

Kiek mažiau nei prieš du dešimtmečius, Vidurio ir Rytų Europos (VRE) regionas buvo atsidūręs beveik viso, politika besidominčio, pasaulio dėmesio centre. Vengrijoje, tuometinėje Čekoslovakijoje, Lenkijoje, prie Sovietų Sąjungos (SSRS) prijungtose Pabaltijo respublikose bei kitose komunistinio lagerio šalyse vyko perėjimo į demokratiją procesai, daugelyje jų vėliau sėkmingai peraugę į demokratizaciją. Po kurio laiko netgi politikos moksle išsivystė nauja tranzitologijos studijų banga, kurios pagrindiniu objektu buvo savaip išskirtinis VRE šalių kelias iš autoritarinio režimo demokratinių politinių sistemų link.

Minėtas savitumas, lyginant su ankstesnėmis demokratizacijos bangomis, pasižymėjo tuo, jog perėjimo į demokratiją procesai VRE buvo taip vadinamo „trigubo“ pobūdžio (vienu metu buvo vykdomos: a) politinės reformos, b) ekonominės reformos, c) tautinio identiteto atgaivinimas (nation-building)), kas savaime reiškė jų kompleksiškumą bei komplikuotumą.

Žvelgiant iš šiandienos perspektyvų, kuomet daugelis šio regiono valstybių sėkmingai realizavo pagrindinius savo užsienio politikos prioritetus, įsitraukė į europines bei transatlantines sąjungas, galima tvirtinti, jog sunkumai, su kuriais teko susidurti pereinamojo laikotarpio politiniams elitams, lyg ir liko praeityje, o dabartinis šių valstybių statusas leidžia kalbėti apie neginčijamą demokratijos stabilumą, dar įvardinamą kaip demokratijos konsolidacija.

Iš tikrųjų, juk visos tarptautinės organizacijos neturėdavo priekaištų dėl rinkimų, valdžių kaita vykdavo demokratiniu keliu. Lygiai taip pat buvo realizuojami ir kiti, demokratijai būtini atributai, kaip, pvz.: žmogaus teisės, žiniasklaidos laisvė ir t.t. Didesnio ar mažesnio masto politiniai skandalai, kurių neretai pasitaikydavo ir Lietuvoje, būdavo nurašomi nesvarbioms vietinių politikų intrigoms, o Prezidento Rolando Pakso nušalinimas nuo pareigų tapo netgi visoje Europoje precedento neturinčiu įvykiu, kuris daugelio buvo traktuojamas kaip puikus praktinio Konstitucijos normų taikymo pavyzdys.

Visą šią ramybę galima suprasti dėl dviejų priežasčių. Visų pirma, anksčiau minėtos demokratijos stabilumui būtinos sąlygos VRE šalyse išties buvo vykdomos pakankamai neblogai. Antra, kuomet kiek ryčiau VRE demokratijų įsitvirtino Aleksandras Lukašenka, o Vladimiras Putinas Rusijoje sukūrė totalią valdžios vertikalę, paremtą lojalumu buvusioms SSRS arba esamoms Rusijos specialiosioms tarnyboms, Vakarų politikams, ko gero, išvis neliko laiko domėtis politinėmis peripetijomis sąlyginai mažose (įtakos prasme) VRE regiono valstybėse.

Tačiau pastaruoju metu tik visiškas politinis optimistas galėtų prieštarauti tam, jog minėta demokratinė ramybė kai kuriose VRE šalyse trūkinėja. Po ciniškų Vengrijos premjero atsiliepimų apie šalies perspektyvas ir melą apie ekonominę valstybės padėtį, Budapešte jau keletą savaičių nesiliauja masiniai protestai, kartais peraugantys į riaušes. Nereikia net abejoti, kad pagrindinis protestuojančiųjų reikalavimas yra vyriausybės vadovo Ferenco Diurčanio atsistatydinimas. Tiesa, pastarasis, nors ir prisipažinęs, jog melavo, kad išsaugotų galimybę laimėti ateinantį pavasarį rinkimus, trauktis iš savo pareigų neketina.

Nemenkos politinės krizės link slenka ir Lenkija, kurioje valdančioji Tvarkos ir teisingumo partija (TTP), vadovaujama premjero Jaroslavo Kačinskio, išsižadėjo koalicijos su populistine „Savigyna“, tačiau ėmėsi nešvarių būdų išsaugoti savo įtaką Seime. Viena iš „Savigynos“ atstovių – Renata Berger, pasitekdama slaptą televizinį įrašą, viešai pareiškė, jog, nepaisant oficialios TTP pozicijos, aukštas šios partijos atstovas teikė jai nedviprasmiškus materialinius bei karjeros pasiūlymus su sąlyga, jei pastaroji perbėgs į valdžią prarandančio J. Kačinskio pusę. Šios viešos išpažinties rezultatas – ne tik politinė krizė, dėl kurios Lenkijoje, panašiai kaip ir neseniai Lietuvoje, gali tekti formuoti mažumos vyriausybę, bet ir augančios masinių protestų užuomazgos Varšuvoje, kur prie parlamento rūmų jau įsikūrė demonstrantų palapinių miestelis, reikalaujantis pirmalaikių Seimo rinkimų. Beje, TTP pergalė bei stebėtinai puikus radikaliosios „Savigyna“ pasirodymas paskutiniuosiuose, taip jau buvo laikytinas signalu, jog Lenkijos visuomenėje bręsta vertybinė krizė, kurios dėka vietoj nuoseklių demokratų į valdžią patenka revoliucines permainas žadantys veikėjai (prezidento rinkimus taip pat laimėjo TTP atstovas, J. Kačinskio brolis dvynys Lechas).

Lietuva šiame kontekste taip gali stoti į vieną gretą. Tiesa, galime pasidžiaugti, jog Vilniaus gatvėse nedega automobiliai arba nedūžta vitrinos, tačiau politinės įtampos čia ne mažiau nei Vengrijoje ar kaimyninėje Lenkijoje. Beje, pas mus, dar anksčiau nei ten, per keletą pastarųjų rinkimų kelią į valdžią taip pat skynėsi „naujos“ jėgos, žadėjusios vertybinį atsinaujinimą ir greitą gerą gyvenimą.

Tuo tarpu pastarojo meto tendencijos rodo ir kitus svarbius politinės situacijos destabilizavimo požymius. Sutapimas ar ne, tačiau būtent po sunkių derybų dėl mažumos Vyriausybės, Viktoro Uspaskich skandalas įsisuko su nauju pagreičiu, įtraukdamas ir Rusijos specialiąsias tarnybas. Beveik tuo pačiu metu „pasimatė“ ir tikrieji avarijos naftotiekyje „Družba“ mastai. Paraleliai įvyko ir Valstybės saugumo departamento (VSD) pareigūno Vytauto Pociūno žūtis Baltarusijoje, po kurios blaškytis pradėjęs departamentas įstūmė save ir dar keblesnę padėtį („Laisvo laikraščio“ istorija, neaiškios Dariaus Jurgelevičiaus paskyrimo Arvydo Pociaus pavaduotoju aplinkybės, vis dažniau prisimenama VSD pareigūno Juro Abromavičiaus žūtis, kuri siejama su itin garsiais rezonansiniais įvykiais: Kauno savanorių maištu bei geležinkelio tilto per Bražuolę sprogimu). Ką jau kalbėti apie nesenai pasirodžiusią informaciją, jog „LUKoil“ vis dar yra suinteresuotas „Mažeikių nafta“, o minėta avarija naftotiekyje gali būti itin svarus argumentas spaudžiant lenkų „PKN Orlen“.

Sugretinus visus šiuos įvykius, tarp kurių lyg ir nėra jokio matomo ryšio, galima konstatuoti tik viena – tokios trigubos neramumų arba nestabilumo porcijos VRE regione nebuvo per visą jo demokratėjimo laikotarpį. Ir, kas negali būti ignoruojama, pastarieji politiniai bangavimai Budapešte, Varšuvoje bei Vilniuje visai neprastai „įsipaišo“ į regioninę panoramą, kurią, remdamasi ekonominiais svertais, bando keisti Rusija.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras