Dauguma šiuolaikinių visuomenių demokratiją laiko teisingiausia ir vienintele teisėta valdymo sistema. Plačiai paplitusiu požiūriu, demokratijos vertybių universalumas ir jų nešamas gėris yra neginčijama tiesa, o tų vertybių sklaida arba demokratizacija – kilnus tikslas, pateisinantis visas jo įgyvendinimo priemones. Demokratija puikuojasi politinių sistemų hierarchijos viršuje, autoritarizmas tūno jos apačioje. Šios dvi politinės sistemos tradiciškai visada buvo priešinamos: demokratija buvo laikoma vieninteliu vaistu nuo autoritarinių polinkių, o autoritarizmas – politine sistema, pasmerkta pražūčiai neišvengiamame pasauliniame demokratizacijos procese. Šis straipsnis kviečia pasvarstyti, kiek šios politinės sąvokos yra efektyvios siekiant analizuoti politinius reiškinius, vykstančius šiuolaikiniame vyraujančios „saugumo logikos“ kontekste.

Toks uždavinys reikėtų visų pirma apibrėžti demokratijos ir autoritarizmo sąvokas, o tai kelia nemažai metodologinių problemų, susijusių su šių sąvokų daugialypiškumu. Nesigilinant į šias problemas, demokratiją galima trumpai apibrėžti kaip politinę sistemą, kuri remiasi išvystytomis politinėmis institucijomis (parlamentas, konstitucinė vyriausybė, nepriklausomas teismas), vyrauja teisės įstatymas ir yra pripažįstamos žmogaus teisės bei pilietinės laisvės. Autoritarinė santvarka pasižymi pilietinių laisvių ir teisių suvaržymu, valdžios sutelkimu vienos institucijos rankose, savavališku sprendimų priėmimu, kurio procesas nėra saistomas visuotinai pripažįstamos konstitucinės dvasios kaip demokratinėje sistemoje, o remiasi vieno asmens diskrecijos teise.

Arabų valstybės dažnai ir, galima sakyti, inertiškai priskiriamos prie autoritarinių režimų. Arabų pasaulis yra laikomas geografiniu regionu, kurį aplenkė demokratijos sklaidos procesas, taip ir neatnešęs ilgai lauktos trečiosios demokratizacijos bangos po dviejų pirmųjų, įvykusių Lotynų Amerikoje ir Rytų Europoje. Tačiau pažvelgę iš arčiau pastebėsime, kad dauguma autoritarinių arabų režimų remiasi lygiai tokia pačia politine struktūra kaip ir Vakarų demokratijos, palaikoma reprezentatyvių ir konstitucinių institucijų. Pavyzdžiui, Tunise vyksta rinkimai ir referendumai, įstatymų leidžiamoji galia patikėta parlamentui, vykdomoji – prezidentui, renkamam trims metams. Egipte taip pat vyksta rinkimai, įstatymų leidžiamoji galia priklauso parlamentui, vykdomoji – prezidentui, jam pataria konsultacinio pobūdžio Maglis al Šura institucija, kurios du trečdaliai narių renkami penkeriems metams. Be to, kaip prancūzų politologas Michelis Camau parodė savo knygoje „Les autoritarismes arabes“, Egipte valdžia nėra sukoncentruota nei vieno žmogaus, nei vienos institucijos rankose, kaip turėtų būti klasikiniame autoritarinės sistemos modelyje, o išdalinta keletui politinių grupių, suburtų tų pačių interesų, ir jų nariai už tai atsilygina lojalumu įsteigtam režimui. Tokioje autoritarinės sistemos demokratinėje versijoje politinis režimas pats save išlaiko ir gali ilgai išlikti nepakitęs. Net Sirijoje, kurios režimas kone dažniausiai kaltinamas nedemokratiška praktika, yra įsteigta partijų sistema ir parlamentas, ir nors pastarojo funkcija apsiriboja vyriausybės sprendimų ratifikacija, jo įsteigimas liudija režimo siekį bent kiek panėšėti į demokratinę valstybę. Kai Basharas al Assadas paveldėjo prezidento postą iš savo tėvo Hafezo, Sirijos parlamentas buvo priverstas keisti konstitucijos tekstą. Šis pavyzdys aiškiai rodo, kad parlamentas tėra įrankis prezidento rankose, tačiau jis taip pat liudija, kad politinio žaidimo taisyklės, nustatytos pačių autoritarų, yra gana restriktyvios ir jie, norėdami jas apeiti, turi paklusti savų pačių įsteigtam manipuliacijos mechanizmui.

Šie pavyzdžiai rodytų, kad autoritarizmas nėra kokia nors ypatinga politinės sistemos rūšis, besiremianti specialiomis politinėmis institucijomis, o labiau skirtingas būdas toms pačioms demokratinėms institucijoms organizuoti. Karinių diktatūrų ir chuntų laikai jau seniai praeityje: šiuolaikiniai autoritariniai režimai pripažįsta konstitucijas ir jų stropiai laikosi, skelbia pliuralizmą ir propaguoja demokratines vertybes. Tačiau joms taip pat būdingas politinis uždarumas, rinkimų klastojimas, institucijų autonomijos ribojimas ir milžiniško prievartos aparato išplėtojimas bei naudojimas užtikrinti visuomenės laisvei, kuriai pavojų kelia tikri ar tariami, vidaus ar išorės priešai, nors visuomenės galimybės naudotis ta laisve tokiame „saugumo“ kontekste sumažėja iki nulio. Tokių politinių sistemų, kurias M. Camau vadina „naujuoju“ arba „sutvirtintu“ (consolidé) autoritarizmu, pavyzdžių toli ieškoti nereikia – Rusija, Egiptas, Sirija, Tunisas, Alžyras.

Didesnė politinės sistemos autonomija yra dar viena autoritarinio režimo savybė. Ryšiui tarp valstybės autonomijos ir autoritarizmo paaiškinti tiktų klasikinė „valstybių rentininkių“ (rentier-state) teorija, teigianti, kad gausūs gamtos ištekliai atleidžia piliečius nuo pareigos mokesčiais išlaikyti valstybę, o ši savo ruožtu atsisako atskaitingumo už priimtus sprendimus ar atliktus veiksmus, taip įgydama didelę autonomiją ir veikimo laisvę. Demokratinė santvarka, priešingai, privalo kiekviename žingsnyje pagrįsti savo veiksmų ir sprendimų teisėtumą, ji negali atsisakyti atskaitingumo pareigos ir privalo skaitytis su pilietinės visuomenės spaudimu, kurio tikslas – atkreipti valstybės dėmesį į visuomenės reikmes. Tačiau autonomijos padidėjimas pastebimas ne tik autoritarinėse „valstybėse rentininkėse“, bet ir tose, kurios yra laikomos demokratijos šviesuliais pasaulyje: Jungtinėse Amerikos Valstijose, Prancūzijoje, Italijoje, Izraelyje. Jungtinėse Amerikos Valstijose „Patriot Act“, Kongreso priimtas po Rugsėjo 11-osios įvykių neribotam laikui, suteikia federalinėms agentūroms teisę daryti kratą privačiose valdose, konfiskuoti asmeninius dokumentus ir klausytis telefoninių pokalbių neatsižvelgiant į teisinės tokių veiksmų procedūros reikalavimus. Praėjusių metų pabaigoje FTB kreipėsi į Kongresą, prašydamas suteikti dar didesnę laisvę pradėti tyrimą ir vykdyti tardymus remiantis teisiškai nelegaliais įtariamųjų atrankos kriterijais, tokiais kaip rasė ar etninė priklausomybė.

Ta pati tendencija pastebima ir Europoje: Prancūzijoje, kur dekretu ir be jokios parlamentinės diskusijos buvo priimtas Edvige įstatymas, leidžiantis vyriausybei rinkti ir kaupti genetinę informaciją apie gyventojus, įskaitant jų sveikatos būklę, religinę ir etninę priklausomybę bei seksualinę orientaciją, ir Italijoje, kur vasarą įvykęs brutalus susidorojimas su protesto akcija prieš globalizaciją G-8 susitikimo metu ir vis griežtėjantys imigraciniai įstatymai rodo, kaip šalis po truputį slysta į autoritarinėms sistemoms priskiriamas praktikas. Izraelyje, valstybėje, laikomoje vienintele demokratija Artimuosiuose Rytuose, sprendimas pradėti puolimą dviejuose paskutiniuose karuose – prieš „Hezbollah“ 2006-aisiais ir „Hamas“ 2008-aisiais, – buvo priimtas vos per kelias minutes Gynybos ministerijos kabinetuose, net nesvarsčius šio pasiūlymo kitose šalies institucijose. Reta demokratinė valstybė leidžia sau priimti tokį svarbų šaliai sprendimą kaip karas pasiduodama impulsui. Be to, Izraelyje kyla grėsmė žodžio ir išraiškos laisvėms – „tėvynės išdaviko“ (intelektualai, kritikavę paskutinį karą) ir „vidinio priešo“ (Izraelio arabai) kategorijos vis dažniau kartojamos politiniame diskurse.

Šie keli pavyzdžiai liudija, kad jau nebegalime kalbėti nei apie demokratiją, nei apie autoritarizmą kaip atskiras ir viena kitą paneigiančias politines sistemas, o tik apie demokratines ar autoritarines praktikas. Ribos tarp autoritarizmo ir demokratijos pamažu nusitrina – autoritarinės valstybės įgauna demokratinę išvaizdą, o demokratinės vis dažniau imasi autoritarinių praktikų. Tokių praktikų naudojimas demokratinėmis laikomose valstybėse yra akivaizdus: siekis apeiti arba palenkti vienam politiniam tikslui visas demokratines institucijas, kurių autonomija ir yra demokratijos garantas, yra aiški autoritarinė praktika ir nesvarbu, kurios santvarkos ji yra naudojama. Demokratinių valstybių posūkis į autoritarines praktikas vyksta pasaulyje, kur „saugumas“ tampa pirmuoju politikos prioritetu ir svarbiausia pasaulio suvokimo paradigma. Kaip pavyzdį galima pateikti Izraelį, valstybę, kurios gyvenimas vis dar tebėra karo būsenos. Per neseniai vykusius rinkimus saugumo klausimas užgožė visus kitus aspektus, tokius kaip, pavyzdžiui, ekonominės šalies problemos – kas ketvirtas izraelietis gyvena žemiau skurdo ribos... Saugumo paradigma leidžia valstybei atsisakyti atskaitingumo ir pareigos įrodyti veiksmų pagrįstumą, nes tokia logika suponuoja totalų pavojų – grėsmę visuomenės narių gyvybei. Saugumo logika teigia, kad kiekvienas veiksmas ir sprendimas yra teisėtas savaime, jei jo tikslas yra apginti visuomenę nuo šio pavojaus. Tereikia įtikinti visuomenę, kad ji yra totalaus pavojaus taikinyje, ir valstybė gali išplėsti savo veikimo laisvės ribas bei palenkti savo galiai visas kitas demokratines institucijas, nes išgyvenimas yra aukščiau visko. Galima pasvarstyti, ar ši saugumo politika užtikrino daugiau saugumo pasaulyje. Ar, kaip tik atvirkščiai, pagimdė dar didesnę grėsmę, užuot ją panaikinusi.

„Ekspertų lygiu vyksta konsultacijos, kuriose dalyvauja bendrovių ir ministerijų specialistai. Kol kas nėra nustatytos ministrų susitikimo datos“, – sakė ener­ge­ti­kos mi­nis­tro pa­ta­rė­ja Dai­va Ri­ma­šaus­kai­tė. Pa­sak jos, kon­sul­ta­ci­jos yra tęs­ti­nis pro­ce­sas, at­siž­vel­gus į esa­mą pa­dė­tį ir Vy­riau­sy­bės nutarimus.

2010-ųjų pabaigoje–2011-ųjų pradžioje prasiveržus arabų sukilimams pradėjo keistis galios santykiai tiek Afrikoje, tiek Artimuosiuose Rytuose. Šiame kontekste iškilo ir laimėtojai, ir pralaimėtojai. Vis dėlto regiono veikėjų stipriosios ir silpnosios pusės labai sparčiai kinta atsižvelgiant į įvykius, todėl regionų galios pusiausvyra išlieka labai nestabili.

Rusija gali nemėgti Baltijos šalių ir būti nepatogi kaimynė Lietuvai, Latvijai ir Estijai, bet pavojaus joms nekelia, nes galutinai susitaikė su jų nepriklausomybe. Taip mano visuomeninio judėjimo „Rusijos dešiniųjų jėgų sąjunga“ prezidentas Leonidas Gozmanas.

Remdamiesi SEB bankų užsakymu atliktos apklausos duomenimis, SEB banko Estijoje analitikai teigia, kad Baltijos šalyse daugiausia naujų bendrovių steigia estai. Tai pripažįsta ir Estijos verslininkai.

Dar ne taip seniai buvo galima manyti, kad blogiausi finansų krizės Europoje aspektai jau praeityje. Vis dėlto toks vaizdas pasirodė apgaulingas. Iš dalies nedidelė problema (bent jau savo mastu) buvo Kipras, bet prie jo krizės prisidėjo ir vadinamosios trijulės (Europos Komisija, Europos centrinis bankas ir Tarptautinis valiutos fondas) neužtikrintas veikimas. To pakako, kad būtų išprovokuota didžiulė krizė, savo straipsnyje „Project Syndicate“ rašo garsus Vokietijos politikas Joška Fišeris (Joschka Fischer).