Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Kirgizija po „tulpių revoliucijos“: demokratijos sala Centrinėje Azijoje?

Kristina Puleikytė
2006 09 28

Kirgizija yra beprecedentis pavyzdys Centrinėje Azijoje kaip valstybės, kuri patiria svarbius pokyčius savo politiniame bei socialiniame gyvenime, 2005 m. pavasarį pašalinus prezidentą Askarą Akajevą. Po 2005 m. vasario mėn. parlamento rinkimų kilusi protestų ir neramumų banga, per kurią buvo sugriautas A. Akajevo autoritarinis ir korumpuotas režimas, buvo pavadinta „tulpių revoliucija“. „Tulpių revoliucijos“ terminą pavartojo pats buvęs Kirgizijos prezidentas savo kalboje, perspėdamas, kad jokia „spalvotoji revoliucija“ Kirgizijoje neįvyks. Šis terminas asocijuojasi su „rožine“ Gruzijoje ir „oranžine“ revoliucija Ukrainoje. Kirgizijoje, kaip ir Gruzijoje bei Ukrainoje, ilgą laiką valdę prezidentai, apkaltinti korupcija ir autoritarizmu, buvo nuversti visuotinio pasipriešinimo.

Kirgizijos prezidento Akajevo valdymo būdas mažai skyrėsi nuo kitų Centrinės Azijos valstybių vadovų. Įbaugintas įvykusių permainų Gruzijoje ir Ukrainoje, Akajevas ėmėsi priemonių, kad užkirstų kelią opozicijos tvirtėjimui bei populiarumui šalies viduje.

„Tulpių revoliucija“ – Askaro Akajevo režimo žlugimas

Kirgizijos „tulpių revoliucijos“ prielaida tapo 2005 m. vasario mėn. parlamento rinkimai, o tiksliau rezultatai. Pirmieji protestai Kirgizijoje dar prasidėjo 2005 m. vasario 28 d. po pirmojo rinkimų turo. 2005 m. kovo 13 d. įvyko antrasis rinkimų turas, kurio metu buvo įvykdyta daugiau pažeidimų nei per pirmąjį. Kurmanbekas Bakijevas ir kiti populiarūs opozicijos lyderiai pralaimėjo rinkimus savo rinkiminėse apygardose.

2005 m. Kirgizijos parlamento rinkimus stebėjo didelis skaičius tarptautinių stebėtojų: Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) – 175, nevyriausybinių organizacijų koalicijos „Už demokratiją ir pilietinę visuomenę“ – 1 735. Taip pat į rinkimus stebėtojus atsiuntė ir kitos nevyriausybinės organizacijos bei Nepriklausoma valstybių sandrauga (NVS). ESBO stebėjimo misija kritikavo kandidatų išregistravimą, nepriklausomos žiniasklaidos apribojimus, balsų pirkimus prieš rinkimus bei rinkimų metu. Tuo tarpu NVS stebėjimo misija teigė, kad balsavimas buvo sąžiningas ir laisvas bei vyko sklandžiai.

Rinkiminės kampanijos metu opozicijos ir nepriklausomi kandidatai turėjo kovoti su vienpusiška žiniasklaida: valstybinės televizijos kritika buvo ypatingai aštri jų atžvilgiu. Tik lengvai prieinama nepriklausoma žiniasklaida buvo JAV finansuojama Azattyk (Laisvasis radijas) ir BBC kirgizų kalba tarnyba, kurios buvo plačiai žinomos ir populiarios. Be to, pirmą kartą opoziciją realiai palaikė kultūrinis elitas. Vyriausybė vykdė įvairiapusį spaudimą opozicijos atžvilgiu. Pavyzdžiui, buvo nutrauktas elektros tiekimas JAV finansuojamai spaustuvei Biškeke, siekiant sustabdyti opozicijos laikraščių spausdinimą. Azattyk (Laisvojo radijo) transliacijos irgi buvo blokuojamos, ypatingai pirmojo rinkimų turo metu. Be to, 2005 m. sausį kai kurie kandidatai nebuvo registruoti parlamento rinkimams dėl to, kad neatitinka gyvenimo šalyje reikalavimų. Taip iš rinkimų buvo pašalinti diplomatai, įtraukiant ir vieną iš opozicijos lyderių Rozą Otumbajevą. Kai buvo sudaryti galutiniai kandidatų į parlamento narius sąrašai, opozicija geriausiu atveju galėjo tikėtis tik 25 iš 75 vietų.

Pradiniai protestai prasidėjo dėl vietinių problemų, daugiausia liečiančių individualių kandidatų rėmėjų interesus, kurie arba buvo išregistruoti iš rinkimų sąrašų, arba pralaimėjo rinkimus dėl pažeidimų. Protestai ir demonstracijos prasidėjo šalies pietiniuose miestuose, o šį visuotinai plintantį nepasitenkinimą ėmėsi valdyti šalies opozicija. Netrukus Kirgizijos pietiniai miestai faktiškai buvo opozicijos rankose, nes demonstrantai ne tik blokavo kelius ir rengė mitingus, bet ir užiminėjo svarbias institucijas, tokias kaip televizija, radijas, vietinės savivaldos administraciniai pastatai ir pan.

Nerimstant demonstracijoms, prezidentas Akajevas ėmėsi griežtos politikos, siekiant sustabdyti neramumų bangą šalies viduje. Buvo pakeistas vidaus reikalų ministras ir generalinis prokuroras, iš kurių buvo reikalauta griežtų priemonių prieš opoziciją ir demonstracijų rengėjus. Visgi opozicijos lyderiai kovo 24 d. šalies sostinėje, Biškeke, surengė masines demonstracijas, kol prasidėjo demonstrantų susirėmimai su policija. Galiausiai Akajevas su savo šeima paliko prezidentūrą ir sraigtasparniu nuskrido į Kazachstaną, o iš Kazachstano į Rusiją. Išvykus prezidentui, vyriausybė perėmė visų svarbiausių valstybės organų kontrolę, sudaryta laikinoji vyriausybė, kurios vadovu tapo K. Bakijevas (jis taip pat tapo ir laikinuoju prezidentu), o saugumo pajėgas ėmė kontroliuoti opozicija. Įkalinti opozicijos lyderiai, įskaitant ir Feliksą Kulovą, buvo išlaisvinti, o Kirgizijos Aukščiausiasis teismas rinkimų rezultatus paskelbė negaliojančiais.

Kovo 28 d. palaipsniui padėtis Kirgizijoje stabilizavosi, o balandžio 2 d. buvęs prezidentas Akajevas sutiko atsistatydinti. Kirgizijos laikinosios vyriausybės delegacija, nuvykusi į Maskvą, gavo pasirašytą buvusio prezidento sutikimą atsistatydinti. Liepos mėnesį buvo surengti prezidento rinkimai, kuriuos laimėjo Bakijevas, neturėdamas kitų adekvačių konkurentų.

Dauguma tų, kurie dalyvavo „spalvotoje revoliucijoje“, buvo iš tų visuomenės sluoksnių, kurie buvo nepatenkinti socialinėmis ir ekonominėmis gyvenimo sąlygomis ir kurie tikėjosi radikalių pokyčių, kas ir buvo esminė „tulpių revoliucijos“ priežastis. Tikroji Akajevo problema buvo jo nepopuliarumas, ypač kaimo vietovėse ir šalies pietuose, ir augantis skaidymasis elito viduje, ypač dėl jo šeimos vaidmens versle ir politikoje. Ilgalaikės korupcijos, socialinio-ekonominio nuosmukio ir neefektyvaus valdymo problemos tik skatino augantį visuomenės nepasitenkinimą ir priešiškumą Akajevo režimui. Prezidento šeimos vaidmuo ir įtakingų visuomenės figūrų pašalinimas iš valstybinių postų skatino nepasitenkinimą elito viduje. Nors prezidentas ir tikėjosi išlaikyti savo šeimos monopolį politinėje ir ekonominėje sferoje, bet pakankamai neįvertino opozicijos galios ir stiprumo. 

Po revoliucijos – nauja vyriausybė ir naujos viltys

Akajevo pašalinimas Kirgizijoje buvo sutiktas su pakilia nuotaika ir viltimis, kad dauguma jo valdymo metu įsišaknijusių ydų – korupcija, favoritizmas ir autoritarizmas – bus pašalintos.

2005 m. liepos 10 d. buvo surengti prezidento rinkimai, kuriuos laimėjo Bakijevas, surinkęs 88.9 proc. visų balsų. Rimčiausias konkurentas Bakijevui buvo kitas buvęs opozicijos lyderis F. Kulovas. Be to, buvo nuogąstavimų, kad ši politinė konkurencija tarp didelį populiarumą turinčių politikų gali peraugti į smurtinę kovą. Visus šiuos nuogąstavimus užtildė abu kandidatai, kai paskelbė, kad į kandidatus registruosis Bakijevas, o jam laimėjus rinkimus, Kulovas bus paskirtas ministru pirmininku. Taigi pagal susitarimą Bakijevas, lengvai laimėjęs prezidento rinkimus, ministru pirmininku paskyrė Kulovą. 

Šiuos prezidento rinkimus ESBO pavadino „akivaizdžiu pokyčiu kelyje į demokratiją“. JT Generalinis sekretorius Kofi Ananas buvo patenkintas, kad rinkimai buvo įvykdyti „tinkamais metodais“, kad jie atitiko tarptautinius standartus. Visgi ESBO stebėjimo misija pastebėjo, jog prieš rinkimus Bakijevas buvo traktuojamas išskirtinai, nes didžioji dalis agitacinių lapelių buvo jam palankūs ir vietinės valdžios atstovai akivaizdžiai jį palaikė. Be to, šis kandidatas į prezidentus sulaukė ir išskirtinio žiniasklaidos dėmesio, ką pažymėjo ir nevyriausybinė organizacija „Journalists“, kuri vykdė žiniasklaidos priemonių monitoringą.

Po revoliucijos naujoji vyriausybė galėjo rinktis kelis tolesnio vystymosi kelius. Buvo pasirinktas kompromisinis kelias ir naujoji vyriausybė sutiko dirbti su naujai išrinktu parlamentu, nes buvo baimintasi tolesnių neramumų. Be to, greitai tapo akivaizdu, kad parlamentas nėra pro-akajeviškas. Didžioji dauguma parlamento narių buvo „verslo žmonės“, kurie pasirengę dirbti su bet kokia vyriausybę, kuri geriausiai tarnautų jų interesams.

Dauguma problemų, su kuriomis susiduria dabartinis Kirgizijos valdantysis elitas, yra problemos, kurių šaknys glūdi Akajevo valdymo metuose. Buvusios patronažo ir politinio lojalumo sistemos ardymas, susijungęs su galios vakuumu beveik visose visuomenės lygmenyse, iškėlė kitus ilgai trunkančius nesutarimus į viešumą, dažnai turinčius ir smurtinių rezultatų. Vieni iš tokių nesutarimų pavyzdžių yra vietinių lyderių ir kriminalinių grupuočių kova dėl tam tikrų įmonių privatizavimo ir pan.

Tie, kurie kritikuoja „tulpių revoliuciją“, pateikia tokius kaltinimus: nuo prezidento Akajevo pašalinimo šalį apėmė politinis nestabilumas, visuotinis nepasitenkinimas ir iškilo organizuoto nusikalstamumo organizacijų vaidmuo visuomenėje ir vyriausybėje. Reikia pripažinti, jog Kirgizija turi dar nueiti ilgą kelią link demokratijos konsolidacijos ir teisės viršenybės principo įtvirtinimo.

Tolesnio nepasitenkinimo Kirgizijoje priežastis yra intensyvi konkurencija tarp skirtingų grupių dėl pagrindinių visuomenės politinių ir ekonominių svertų kontrolės. Iki revoliucijos egzistavusios skirtys tarp provyriausybinių, neutralių ir opozicijos jėgų išnyko, o jas pakeitė miglotas fragmentuotos visuomenės paveikslas, kur egzistuoja daug politinės įtakos centrų. Kad kiltų plataus masto konfliktas šalies viduje, kuris galėtų privesti šalį prie suirimo, privalo egzistuoti platus pagrindas, apimantis visus visuomenės sluoksnius. Be to, konfliktuojančios pusės turi būti nusiteikusios kovoti iki galo ir suvokti, kad konfliktą išspręsti kitų priemonių nėra. Kirgizijos atveju, šiuo metu neegzistuoja toks plataus masto konfliktas, kuris galėtų paveikti visas visuomenės dalis. Kirgizijos visuomenėje nėra nesutaikomų skirtumų tarp skirtingų socialinių grupių. Didžioji dalis incidentų, iš tiesų, slypi asmeniniuose politikų nesutarimuose ar atitinkamų grupių viduje. Smurtinio konflikto galimybė Kirgizijoje kol kas yra mažai tikėtina, nes šalyje egzistuoja keliolika politinės įtakos centrų, kurie nusiteikę kompromisams ir susitarimams.

Galimybė pasiekti abipusiškai naudingą susitarimą yra tradiciška Kirgizijos visuomenėje. Tai iliustruoja ir porevoliuciniai prezidento rinkimai, kai dauguma politinių ir visuomeninių jėgų, iš esmės, palaikė vieną kandidatą ir rinkimai praėjo be incidentų. Be to, prezidentas Bakijevas linkęs daryti pakankamai nuolaidų ir kompromisų. Pavyzdžiui, jis sutiko dėl to, kad nereikia naujų parlamento rinkimų, nes buvo aiškiai suvokta, jog greičiausiai po naujų rinkimų sugrįžtų tie patys vietinio verslo interesai, tik labiau priešiški, nes jiems reikėtų iš naujo perpirkti savo balsus.

Organizuotas nusikalstamumas politikoje nėra naujos dalykas Kirgizijoje. Dar Akajevo valdymo metais šioms grupuotėms pavyko užmegzti stiprius ryšius su kai kuriais vyriausybės ir parlamento nariais ir jos buvo neliečiamos tol, kol nekeldavo grėsmės pačiam režimui. Kelioms savaitėms po „tulpių revoliucijos“ buvo įvykdytos kelios politikų žmogžudystės, kurios buvo susijusios su kriminalinių grupuočių tarpusavio kova ar valstybės organų kova su mafija. JAV ambasadoriaus pavaduotojas Donaldas Lu perspėjo Kirgizijos prezidentą Bakijevą, kad „niekas nėra labiau pražūtinga investuotojų pasitikėjimui tada, kai vyriausybė užsimerkia prieš organizuoto nusikalstamumo veiksmus“. Kirgizijos ministras pirmininkas Kulovas pareiškė, kad didžiausia problema yra ta, jog įstatymus vykdančios agentūros (pirmiausia policija) yra susilpnintos kriminalinių veikėjų ir sąžiningiausios įstatymų vykdymo struktūros bijo kovoti su nusikaltimais. Nerimą pirmiausia kelia tai, kad kriminaliniai elementai siekia didinti savo įtaką policijoje, iš kur kyla didžiulė korupcijos policijoje problema. Kita problema yra ta, jog kriminalinės grupuotės gali siekti ir savo politinės įtakos augimo.

Vidiniai konfliktai bei nesutarimai, kurie egzistuoja Kirgizijoje, yra neišvengiami ir netgi pozityvūs, turint omeny, reikalingas aplinkybes socialiniams pokyčiams. Šie nesutarimai ir nusivylimas yra neišvengiamas, kadangi naikinamos egzistuojančios galios institucijos, kad būtų sukurtos labiau demokratinės. Šis procesas visada reikalauja naujai įvertinti vertybes, pakeisti įtakos sferų pasidalijimą ir yra tam tikro efektyvumo laipsnio netekimo priežastimi.

Apibendrinimas

Akajevo pašalinimas sukėlė pokyčių viltis Kirgizijoje. Keli mėnesiai po „tulpių revoliucijos“ buvo charakterizuoti nežinomybės ir kartais netikro paralyžiaus, kuris tęsėsi iki tol, kol naujas vadovas buvo išrinktas ir sudaryta bei patvirtinta nauja vyriausybė. Naujai išrinktas valstybės vadovas ir naujai sudaryta vyriausybė įgijo unikalią galimybę Kirgizijos gyventojams įrodyti, kad revoliucija nebuvo vien tik politinio elito pasikeitimas, bet ji siekė sisteminių pokyčių, tačiau šiems pokyčiams aiškiai pasireikšti reikia daug laiko. Po „tulpių revoliucijos“ Kirgizija įgijo kitą, pozityvų įvaizdį tarptautinėje bendruomenėje, kas suteikia puikias galimybes siekti užsienio paramos reformuojant valstybę.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras