Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Lietuva
 
  Projektas „Partija“

Darius Varanavičius, politologas, žurnalo „Valstybė“ redaktorius
2006 09 22

Kuomet laisvo rusiško Viktoro Uspaskich gyvenimo epopėja buvo pratęsta mįslingu jo paleidimu iš Maskvos prokuratūros, jau ne vienas ir ne du Lietuvos politikai viešai užsiminė, jog buvęs Darbo partijos (DP) lyderis yra arba gali būti susijęs su Rusijos specialiosiomis tarnybomis, kurių dėka, ko gero, ir prailgino savo laisvės dienas Rusijoje. Be abejo, visos kalbos apie galimą agentūrinį V.Uspaskich statusą greičiausiai taip ir liks pavienėmis spėlionėmis, tačiau tiek jo pabėgimo, tiek sulaikymo bei paleidimo istorija suteikia pakankamai pagrindo svarstymams, kokiais gi būdais didžiosios kaimyninės šalies politikai bei joms pavaldžios struktūros bando diegti savo įtaką aplinkiniuose regionuose.

Viešumoje jau buvo išgirstas teiginys, jog DP buvo ne kas kita, kaip politinis tos pačios Rusijos projektas, siekiant normaliomis bei konstituciškai pagristomis priemonėmis daryti nuoseklią įtaką ne tik Lietuvos politinei sistemai, bet ir jos visuomeniniam gyvenimui bei netgi valstybinei raidai.

Ką gi, atsižvelgiant į Rusijos taikomus metodus, siekiant išlaikyti arba renovuoti savo įtaką kituose postsovietiniuose regionuose, tokia metodika lyg ir nestebintų, juolab, kad, pavyzdžiui, Ukrainoje Maskvai simpatizuojantys veikėjai sulaukia atviro aukščiausių Kremliaus pareigūnų palaikymo (prisiminkime tariamą Viktoro Janukovičiaus pergalę prezidento rinkimuose ir iškart po preliminarių, tačiau sufalsifikuotų rezultatų paskelbimo sekusius Vladimiro Putino sveikinimus). Ką jau kalbėti apie Gruziją arba Moldovą, kuriose Rusija taip pat atvirai palaiko separatistines jėgas (prisiminkime Abchaziją arba nesenai įvykusį „referendumą“ Padnestrėje).

Tačiau, iš pirmo žvilgsnio, kažin ar galime šiandieninę Lietuvą, esančią Europos Sąjungos (ES) bei NATO nare, statyti į vieną gretą su minėtomis postsovietinėmis valstybėmis. Atrodo, jog tam mus įpareigoja vien tik jau sėkmingos euroatlantinės integracijos faktas, turėjęs galutinai parodyti Maskvai, jog provakarietiškas Vilniaus kursas yra nepakeičiamas. Tačiau kažin ar toks pats vaizdelis matosi ir pro Kremliaus kuorus.

Jei priimsime prielaidą, jog DP iš tikrųjų buvo Rusijos projektas, skirtas ilgalaikių pasekmių sukūrimui bei politinei Lietuvos dezorientacijai, tuomet teks pripažinti, jog toks skverbimasis į mūsų politinę sistemą, išnaudojant partinių alternatyvų trūkumą bei nemenką inertinę, negatyviomis nuostatomis pasižyminčią rinkėjų masę, yra labai subtilus ir pavojingas. Tačiau tuo pačiu turime užduoti ir dar vieną klausimą – ar DP buvo pirmasis partinės Rusijos intervencijos bandymas, kurio režisieriai ir rėmėjai slepiasi kažkur Maskvoje.

Tam, kad atsakyti į šį klausimą, reikia trumpai pažvelgti į Lietuvos partinės sistemos raidą bei nacionalinių rinkimų (Seimo bei Prezidento) rezultatus. Akivaizdu, jog savotiška partinė „švytuoklė“ Lietuvoje baigėsi 1996 m., kuomet daugumą Seime laimėjo save Sąjūdžio įpėdininkais pasiskelbę konservatoriai (TS/LK). Lygiai taip pat galima konstatuoti ir tai, kad sąjūdiečių – reformatorių klaidos 1990 – 1992 m., 1992 – 1996 m. LDDP laikotarpio privatizacija, lydima finansinių aferų bei suklestėjusios korupcijos ir 1996 – 2000 m. TS/LK „pasiekimai“ (pažadai grąžinti rublinius indėlius bei „Williams“ atvedimas į Lietuvą) sukūrė kone idealias sąlygas tam, kad nemaža dalis žmonių imtų ieškoti trečiosios „teisingosios“ politinės alternatyvos. O juk būtent tokia per 1998 m. Prezidento rinkimus, nepaisant net Algirdo Brazausko skelbtos įpėdininkystės, save skelbė Artūras Paulauskas, kurio vienas pagrindinių rėmėjų buvo tas pats V. Uspaskich.

Vėliau mes turėjome iš TS/LK gretų dėl nepritarimo sutartims su „Williams“ išėjusį Rolandą Paksą, kuris, skelbdamasis tokia pat alternatyva, į politinio elito gretas ištempė amžinai reitingų dugne kiūtojusius liberalus (LLS). Negana to, po 2000 m. Seimo rinkimų R. Paksas bei A. Paulauskas sudarė koaliciją, dar anksčiau palaimintą Valdo Adamkaus „Naujosios politikos“ vardu. Pastarosios griuvimas, į valdžią vėl grąžinęs senąją LDDP gvardiją, tik jau su socialdemokratinėmis iškabomis, tik dar labiau paskatino politinių alternatyvų paieškas, ko pasėkoje, pasitelkdamas Lietuvos politinės sistemos antiherojaus įvaizdį, jau minėtas R. Paksas tapo šalies Prezidentu, o pagrindinio jo rėmėjo ryšiai su Rusija buvo aptarinėjami gana plačiai.

Jei visi šie politiniai projektai, vykę pagal beveik identiškus scenarijus, buvo išorinės inspiracijos pasekmės, tuomet galima konstatuoti, kad už mūsų šalies saugumą atsakingoms pajėgoms pavyko susidoroti tik su vienu iš jų, t.y. suteikti pagrindą nušalinti R. Paksą iš užimamų pareigų. Tačiau viso „paksogeito“ metu buvo akivaizdžiai matomas tam tikras „lazdos perlenkimas“, dėl kurio rinkiminė dirva naujajam „mesijui“ – V. Uspaskich – buvo beveik ideali.

Tiesa, šiandien VSD vadovybė, įslaptintomis sąlygomis atsakinėdama į Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) klausimus, gali girtis, jog pažabojo ir V. Uspaskich veiklą Lietuvoje. Tačiau tokiu atveju lieka tik apgailestauti, kad kadaise nebuvo užkirstas kelias pirmiesiems, galbūt Rusijos įtakotiems politiniams projektams Lietuvoje, nes jų žlugimo atveju rytiniai kaimynai, ko gero, būtų sumažinę savo apetitą.

Būtina paminėti ir tai, jog tiek R. Pakso, tiek ir V. Uspaskich atvejais, pastariesiems veikėjams liko apsčiai galimybių ir toliau konstruoti savo antisisteminius įvaizdžius, kas reiškia, jog ateityje nauji politiniai projektai, paremti naujomis asmenybėmis gali būti net nereikalingi, nes egzistuoja senasis pagrindas ir įdirbis. Kad tai suprasti, užtenka pasižvalgyti po Lietuvos periferiją, kur tie patys R. Paksas bei V. Uspaskich turi kur kas didesnį palaikymą nei įsivaizduojama čia, Vilniuje.

Tačiau pabaigai norisi grįžti prie slaptumo, gaubiančio VSD veiklą ir tos konspiracijos, kuria saugumiečiai labai jau pamėgo teisinti savo klaidas. Žinoma, įstatymai, valstybinių paslapčių statusas ir t.t. neįpareigoja Arvydo Pociau atskleisti (jei jis žino, žinoma) ar susijęs V. Uspaskich su Rusijos spec. tarnybomis ar ne. Bet šalia mundurinės tylos reikėtų suprasti ir tai, kad bene pati efektyviausia kovos su užsienio valstybių politine skvarba priemonė yra viešumas, nes tik pastarasis yra pajėgus formuoti rinkėjų nuomonę, kuri ir duoda arba atima mandatus projektams „Partija“.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (92)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras