Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Nacionalizmas Rusijoje: kur šaknys? (5)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2006 09 21

Nacionalizmo vystimasis Rusijoje buvo neišvengiamas, stebina, kad tai truko tiek ilgai.

Tomas Nicholsas, 2003 m. gruodžio 11 d. („National Review“, JAV)

2006 m. rugsėjį, iki tol mažai kam žinomame Rusijos mieste – Kandapogoje (Karelija) – įvyko masiniai konfliktai nacionaliniu pagrindu tarp rusų ir išeivių iš Kaukazo, kas paskatino ekspertus dar kartą grįžti prie nacionalizmo Rusijoje problematikos (nors, galbūt, iš tikrųjų šiuose įvykiuose nebuvo tiek jau daug nacionalizmo, kiek elementaraus žmonių nepasitenkinimo korumpuota valdžia ir nevaldomu kriminalitetu, kurio pagrindą sudarė kaukaziečiai). Ši problematika yra labai jautri, sudėtinga, tiesiogiai susijusi su Rusijos nacionaline idėja ir jos valstybinio vientisumo perspektyva. Todėl labai svarbu yra suprasti dabartinio rusiškojo nacionalizmo prigimtį bei šaknis.

Negatyvus Rusijos nacionalizmas

Kuomet mes girdime žodį „nacionalizmas“, iš karto į galvą ateina negatyvūs dalykai, kas yra neteisinga. Visada reikia turėti omenyje, kad nacionalizmas nėra blogas, jeigu tai yra pozityvus nacionalizmas (kurį taip pat bandoma vadinti patriotizmu, bet tai vis tik nėra visiškai tas pats).

Šiame kontekste gana tiksliai išsireiškė Ričardas Paipsas (Richard Pipes, žinomas Rytų Europos ir SSRS ekspertas), sakydamas, kad „Amerikos nacionalizmas – tai patriotizmas, jis auga iš pasididžiavimo savo šalimi ir tikėjimo jos dieviškąja misija. Jis nėra agresyvus, jis remiasi tolerancija. Rusijoje atvirkščiai. Tai specifinė šovinistinio nacionalizmo forma“. Žinoma, su autoriumi galima ginčytis dėl tam tikrų dalykų, bet iš principo jis, ko gero, yra labiau teisus nei neteisus, manydamas, jog dabartinis Rusijos nacionalizmas yra negatyvus nacionalizmas (šovinizmas ir ksenofobija), kurio esmė yra savęs suvokimas per priešpriešą su „kitu“ („nesavu“).

Tokią mintį patvirtina įvairios sociologinės apklausos Rusijoje, pagal kurias 60 proc. apklaustųjų parėmė lozungą „Rusija rusams“ (1998 m. tokios nuomonės laikėsi tik 31 proc.). Labiausiai rusai nemėgsta kaukaziečių ir žydų. Po to – afrikiečių ir azijiečių.

Atsekti tokios tikslingos „nemeilės“ priežastis galima pakankamai lengvai. Kodėl rusai nemėgsta žydų (28 proc. rusų net paremtų specialių rezervacijų žydams sukūrimą, kas tiesiog šokiruoja)? Iš karto reikia pažymėti tai, kad antisemitizmas yra lygiai tas pats, kas rusofobija, lenkofobija, amerikofobija ir t.t., tačiau reikia pripažinti, jog praktiškai visame pasaulyje žydai nemėgstami kažkodėl labiau nei kitos tautos. Rusai, kaip vieni iš tokių antisemitų, nuo seniausių laikų (prisiminkime XIX a. žydų žudymus) yra linkę kaltinti žydus dėl savo asmeninių ir šalies nelaimių. To nevengia daryti net tam tikri šiandieninės Rusijos valstybiniai veikėjai. Galbūt tame yra dalis tiesos, pavyzdžiui, 1917 m. revoliuciją Rusijoje, kuri neatnešė šiai valstybei nieko ypatingai gero (išskyrus pilietinį karą ir panašiai), iš esmės padarė žydai, tačiau globalaus žydiško sąmokslo prieš Rusiją idėja (galbūt ne visai nepagrįsta) yra tik geras pretekstas kaltinti kažką, bet ne save, dėl savo bėdų.

Kodėl rusai nemėgsta kaukaziečių, paaiškinti yra dar lengviau. Tai lemia karas Čečėnijoje, kurio kontekste rusai jaučia priešiškumą ne tik čečėnams, bet visiems kaukaziečiams iš eilės (nors Armėnija yra strateginė Rusijos sąjungininkė Kaukaze). Papildomai šią neapykantą paaiškina elementarios ekonominės priežastys – kaukaziečiai Rusijoje kontroliuoja praktiškai visas turgavietes, o korumpuoti vietiniai valdininkai ir milicija, imdami iš jų kyšius, tai tik skatina, kas verčia net pačius tolerantiškiausius rusus jaustis nuskriaustais (pavyzdžiui, toje pačioje Kandapogoje, milicijos ekipažas matė, kaip čečėnų buvo mušami žmonės, bet nesikišo, o paprašyti pagalbos milicininkai tiesiog išvažiavo). Na, o afrikiečių ir azijiečių rusai nemėgsta tiesiog todėl, kad jie atitinkamai yra juodi ir siauraakiai (o taip pat todėl, kad kartais dirba (pavyzdžiui, kiniečiai) ir mokosi geriau už pačius rusus). Šiame kontekste taip pat svarbu pažymėti, kad šiandien rusų nacija tiesiogine to žodžio prasme išmiršta, dėl ko Rusija tampa labai priklausoma nuo migracijos, kurios pagrindiniai srautai eina būtent iš Kaukazo ir Centrinės bei Rytų Azijos (Kinijos). Tokiu būdu labai svarbu sureguliuoti etninius santykius vien tam, kad Rusijos valstybė galėtų sėkmingai ekonomiškai vystytis. Vidinis negatyvus rusų nacionalizmas tam vystymuisi tik pakenks.

Dar vienas subjektas, kurio nemėgsta rusai, yra Vakarai. Įdomiausia tai, kad rusai palankiai žiūri į europiečius ir amerikiečius kaip žmones, bet Vakarų kaip tokių nemėgsta.

Tokiu būdu, eilinio rusų šovinisto galvoje susiformuoja daugmaž tokia idėja (kuri tame tarpe jam yra kalama „suvalstybintos“ žiniasklaidos): pikti Vakarai, kur viską valdo žydai, ruošia Rusijos sugriovimo sąmokslą, kurį bando įgyvendinti per piktus čečėnus.

Viskas, kas buvo pasakyta aukščiau, yra konkretaus negatyvaus rusiškojo nacionalizmo priežastys ir apraiškos. Kitaip tariant, kai žmogus pasiduoda ksenofobiškoms nuotaikoms, jam nėra sunku surasti tą, kurio jis nemėgsta ir pačiam sau paaiškinti, kodėl jis jo nemėgsta. Tačiau svarbu suprasti bendras negatyviojo nacionalizmo Rusijoje priežastis, t.y. išsiaiškinti, kodėl rusai iš principo vis labiau agresyvėja nacionaline prasme (straipsnio pabaigoje žr. duomenis apie Rusijos skustagalvius).

Bendros negatyvaus rusiškojo nacionalizmo priežastys   

Kertinis momentas šiuo atveju yra SSRS žlugimas, kas rusams reiškė kelis dalykus:

a) imperijos žlugimas ir didybės, pasididžiavimo savo šalimi jausmo praradimas;

b) ideologinės orientacijos praradimas;

c) socialinių-ekonominių problemų atsiradimas.

Kaip pasakė jau minėtas R. Paipsas: „Šiandien rusai yra silpni ir neturtingi, todėl jie priima lozungus, tikinančius, kad jie vis dar yra galingi... Taip agresyvus (šovinistinis) nacionalizmas skverbiasi į rusų sąmonę. Šiandien dauguma jų reiškia norą grįžti prie imperijos idėjos“.

Grįžtant prie straipsnio pradžioje pateikto epigrafo, galima teigti, kad Rusija šiandien nacionalizmo prasme iš tikrųjų sulaukė to, ko reikėjo tikėtis, nes iš karto po nepriklausomybės gavimo naujos kartos reformatoriai kalė tautai į galvą, kad viskas, kas buvo praeityje, yra niekinis dalykas ir kad reikia vos ne susilieti su Vakarais (kurie priėmė M. Gorbačiovo bei B. Jelcino nuolaidas kaip duotybę ir nepasistengė ką nors duoti atgal, taip savo rankomis padėdami sėti naujas rusiškojo nacionalizmo, kurį dabar kritikuoja, sėklas), o žodis „patriotizmas“ buvo vos ne keiksmažodis. Kaip teigia Politinių tyrimų instituto direktorius Sergėjus Markovas: „Šitos kol kas dar ne radikalios, bet susijusios su rusiškuoju nacionalizmu, idėjos yra reakcija į praeitą dešimtmetį, kada dominavo Rusijos ištirpdymo ideologija. Po SSRS žlugimo ir ekonominės krizės įvyko ir identiteto krizė“. Atitinkamai šiandien Rusijoje klostosi tokia situacija, kada net pasiturintis vienos iš geriausių Maskvos aukštųjų mokyklų aspirantas (nekalbant jau apie „gatvės vaikus“, kuriuos yra labai lengva suvilioti nacionalistinėmis idėjomis) teigia: „Mes daugiau pasieksime, jeigu įtikinsime žmones savo ideologija, nei jeigu tiesiog liesime kraują gatvėse. Vėliau [kuomet jis ir jo draugai taps įtakingais verslininkais, žurnalistais ir politikais] mes juos vis tiek visus suguldysime į krosnis“. Va, ko reikia ypač bijoti. Kaip teigia vienas iš aršiausių rusiškojo nacionalizmo pamokslininkų Petras Chomiakovas, panašios idėjos aktyviai plinta išsilavinusio jaunimo tarpe: „Aš stebiu šiuos vaikinus. Juos galima pamatyti lekcijose ir seminaruose, ir jie turi tarsi įtaisytą sistemą savas-svetimas“.

O ką gi naujo pasiūlė prarastos didybės geidžiančiai tautai V. Putino valdžia? Iš pradžių ji faktiškai nepasiūlė nieko. Tas pats Sergėjus Markovas teigia: „Dabartinė valdžia yra iššaukiančiai technokratinė, ir tuo yra nepatenkintas didelis kiekis žmonių, reikalaujančių kokios nors ideologijos“.

Ligi paskutinio momento Putinas ir kompanija tik žaidė nacionalistinius žaidimus, sukurdami tariamai patriotinį partinį „Rodinos“ projektą ir nebyliai toleruodami nacionalizmo protrūkius, kada milicija (o taip pat ir spec. tarnybos, kaip mano žinomas teisių gynėjas Vladimiras Lukinas) pro pirštus žiūrėjo (ir dažnai tebežiūri) į skustagalvių nusikaltimus, o teismai teisė (ir vis dar tebeteisia) juos už paprasčiausią „chuliganizmą“ (na nebent Kremlius nuspręsdavo, kad šį kartą jau buvo rasizmas ar antisemitizmas). Tačiau situacija, atrodo, pradeda keistis. Kaip 2006 m. birželio mėnesį parašė „Novye izvestija“, tiek Kremliaus „liberalų“, tiek „saugumiečių“ stovyklose prieš 2007-2008 m. rinkiminį maratoną atsirado susirūpinimas dėl naujos rusiškos idėjos. Ir jų pasirinktas kelias, jeigu tai yra tiesa, nežada nieko gero likusiam pasauliui (bet nebūtinai Rusijai). Kaip tapo žinoma laikraščiui, pastaruoju metu dažnu svečiu Kremliuje tapo ne kas kitas kaip Aleksandras Duginas. Tiems, kas nežino, reikėtų pasakyti, kad jis yra vienas iš nacional-bolševizmo judėjimo Rusijoje pradininkų (kol neišsiskyrė jo keliai su dabartiniu judėjimo lyderiu Eduardu Limonovu, kurio pažiūros yra per daug radikalios) ir neoeurazizmo, kaip naujos Rusijos nacionalinės idėjos, geopolitinės mokyklos įkūrėjas. Kitaip tariant, Vladimiras Putinas, atrodo, tampa Rusijos nacionalistų įpėdiniu. Dabar nuosaikus nacionalizmas (būtent toks iš esmės yra neoeurazistų propaguojamas rusų, kaip centrinio, varomojo etnoso nacionalizmas, nes jų kitas šūkis yra „žydinti visų tautų įvairovė“) turėtų pagrįsti ir paskatinti didžios valstybės (imperijos) restauracijos procesą. Šiame kontekste labai simboliškai atrodo dabartinio Rusijos herbo bei vėliavos, atėjusių iš carinių laikų, ir himno, sukurto SSRS laikais, konfigūracija (įdomu, kad Rusijos himnas po SSRS žlugimo buvo pakeistas, o po to grąžintas, tiesa, su naujais žodžiais, bet daug kas ligi šiol dainuoja sovietinius žodžius, kaip kad ir tribūnose įvairių sportinių varžybų metu tebekelia raudoną Sovietų Sąjungos vėliavą).  

Ypatingą vietą visoje šioje istorijoje užima stačiatikių religija ir Cerkvė. Taip jau yra, kad dvasininkija Rusijoje istoriškai buvo susijusi su valstybe, o kartais net ją gelbėjo. Šiandien religiniuose kioskuose yra apstu literatūros apie „supuvusius“ ir „šėtoniškus“ Vakarus. 2004 m. miręs dvasininkas Dmitrijus Dudko, praeityje žinomas religinis disidentas, kėlė net Stalino kanonizacijos idėją ir niekada nesulaukė iš Rusijos Cerkvės Patriarcho Aleksijaus Antrojo rimtų priekaištų. Tuo tarpu pats Aleksijus sulaukė priekaištų iš Rusijos dvasininkų, kuomet bandė kritikuoti antisemitizmą. Šiuo metu nacionalistinis elementas Rusijos Cerkvėje yra labai stiprus, papildomai maitinantis rusiškąjį nacionalizmą (nacionalistų tarpe yra labai populiarūs 1995  m. metropolito Iona, kuris laikė Vakarus pagrindiniu Rusijos ir stačiatikybės priešu, raštai), kurio Patriarchas nenori tramdyti, bijodamas skilimo. Čia taip pat būtina pažymėti, kad neoeurazizmas irgi akcentuoja stačiatikių religiją bei priešpriešą su Vakarais kaip vienus iš svarbiausių naujos Rusijos nacionalinės idėjos atraminių elementų.

Išvados

Po SSRS žlugimo rusai pasijuto silpnais ir nelaimingais. Vėliau prasidėjęs karas Čečėnijoje tik dar labiau sustiprino šį jausmą, o JAV karas prieš Jugoslaviją ir Iraką iš naujo įtikino juos Vakarų agresyvumu. Taip atgimė ir plėtojasi negatyvus rusiškas nacionalizmas. Jo versija valdžioje yra nuosaikesnė. Tuo tarpu visuomeniniame lygyje jis įgauna radikalias formas. Pavojingiausia, kad radikaliais nacionalistais tampa išsilavinęs jaunimas, kuris rytoj taps Rusijos elitu.

Šiandien Rusijos valdžia žaidžia pavojingą žaidimą, kartu toleruodama ir smerkdama negatyvųjį nacionalizmą: toleruodama, nes siekia atgaivinti rusų dvasinę stiprybę (o kartu, žinoma, nukreipti žmonių dėmesį nuo klaidingų valdžios veiksmų); smerkdama, nes vidinis rusiškas nacionalizmas padarys galą Rusijos Federacijai (multietniniam bei multireliginiam dariniui) ir jos vadų imperinei idėjai. Tikriausiai būtent dėl pastarojo momento V. Putinas ir kompanija, atrodo, nusprendė rusiškąjį negatyvų nacionalizmą  nukreipti į išorę – prieš Vakarus, ką iš esmės propaguoja neoeurazizmas – nauja, lygtais užvaldanti Kremlių ideologija.

Kaip ten bebūtų, augantis rusiškas nacionalizmas yra faktas. Tačiau blogiausia yra tai, kad jis yra negatyvus nacionalizmas, kuris ateityje, atrodo, ne tik nepasikeis į pozityvią pusę, bet toliau sėkmingai plėtosis, padedant (tiesiogiai ir netiesiogiai) Rusijos valdžiai ir Cerkvei. Manytina, kad vis tik teisinga yra teorija, teigianti, kad Rusija niekada nesusitaikys su Vakarais, kol bus imperija ir jausis stipri (kokia ji pradeda jaustis dabar).    

***

Remiantis nepriklausomos organizacijos „Maskvos žmogaus teisių biuras“ (http://www.antirasizm.ru/) duomenimis, jokioje kitoje šalyje nėra tiek skustagalvių (neo-nacistų), kiek Rusijoje. Rusijoje jų ne mažiau kaip 50 tūkstančių, kai visame likusiame pasaulyje jų 70 tūkstančių. Realiai nacionalistinių ekstremistų Rusijoje gali būti dar daugiau, nes jie slepia savo organizacinę struktūrą. Kaip ten bebūtų, jeigu valdžia nieko nedarys, kelių metų bėgyje 50 tūkstančių virs 100 tūkstančių. Be to, jeigu pirmieji nepriklausomos Rusijos skustagalviai labiau priminė paprasčiausius chuliganus, tai dabar jie yra profesionalūs žudikai, kurių išpuolių skaičius kasmet auga 30 proc. Pažymėtina, kad šių išpuolių metu negailima nei senų žmonių, nei moterų, nei vaikų. Skustagalviai Rusijoje – tai unikalus sprogstamasis neonacistinės ideologijos ir kraštutinio negatyvaus nacionalizmo koktelis.

Taip pat siūloma žiūrėti: Галина Кожевникова, «Радикальный национализм в России и противодействие ему в 2005 году», Ежегодный отчет информационно-аналитического центра "СОВА", <www.xeno.sova-center.ru/29481C8/6CEEC08>        

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 5)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (33)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras