Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Centrinė Azija: bėgimas trikampyje

Borisas Tumanovas
2006 09 20

Po Sovietų Sąjungos žlugimo, Vidurinės, arba kaip dabar vadinama, Centrinės Azijos valstybės buvo pasmerktos tapti kol kas dar vangaus geopolitinio žaidimo, kuris neišvengiamai turėjo atsirasti šiame regione tarp Rusijos, Kinijos ir JAV, įkaitais. Šiame žaidime kol kas nėra atviro konfrontavimo ir pirmiausia todėl, kad minėtos didžiosios valstybės jame remiasi nevienodom paskatom.

Kalbant apie Rusiją, jos motyvai šiame žaidime – eklektiškas mišinys, sudarytas iš miglotos nostalgijos dėl buvusių visiškai konkrečių naftos-dujų interesų teritorinių užmojų, netvirtų būgštavimų dėl galimo regiono „islamizavimo“ ir beveik iracionalaus siekio amerikiečiams kaišioti pagalius į ratus visur, kur tik galima.

Patys amerikiečiai į Centrinę Aziją žiūri iš itin pragmatiškų pozicijų, kurias diktuoja globalių antiteroristinių operacijų uždaviniai, kuriomis prisidengęs Vašingtonas bando nuversti – beje, be ypatingos sėkmės – nepageidaujamus režimus. Šiuo požiūriu Jungtinėms Amerikos Valstijoms Centrinė Azija yra tik taktinis placdarmas kontroliuoti situaciją Afganistane ir galimai operacijai prieš Iraną. Kalbant apie vietinius energijos išteklius, kol kas amerikiečiai apsiriboja čia tuo, kad skatina tendencijas juos eksportuoti pietų kryptimi, aplenkiant Rusiją.

Vienintelė didžioji valstybė, kurios politika Centrinėje Azijoje griežtai remiasi daugiakrypte, ilgalaike, o svarbiausia, apgalvota koncepcija, yra Kinija. Iš tiesų, Pekinas veikia tame regione, siekdamas strateginių perspektyvų didinti pirmiausia savo ekonominę įtaką regione, kuri, pagal jo skaičiavimus, proporcingai didės vystantis regiono ekonomikos mastams. Tuo pačiu Kinija sąmoningai atsisako viešinti savo geopolitines ambicijas, ne be pagrindo tikėdamasi, kad neišvengiami Rusijos ir JAV suklydimai anksčiau ar vėliau susilpnins jų pozicijas regione.

Šią prielaidą patvirtina Centrinėje Azijoje susidaranti situacija. Šio regiono šalys sudaro valstybių, suvienytų iš esmės tik trimis bendrais joms veiksniais, sankaupą. Tai beveik anklavo pobūdžio regiono geografinė padėtis, musulmoniška religija ir vietinės feodalinės-klanų valdžios tradicijos, kurios nedingo net komunistinio režimo metu. Netgi regiono šalyse – Kazachstane ir Kirgizijoje, kuriose sudaroma didesnė ar mažesnė demokratinių procedūrų regimybė, egzistuoja pastovus rungtyniavimas tarp regioninių klanų. Šis reiškinys ypač būdingas Tadžikistanui ir Uzbekistanui, kur papildomai dar egzistuoja juntamai palanki aplinka islamiškam radikalizmui. O Turkmėnistane bet kokios opozicijos nebuvimas aiškinamas diktatoriško Saparmurato Nijazovo režimo žiaurumu.

Šių šalių vadovai daugiausia susirūpinę savo valdžios išsaugojimo problema. Jeigu atsižvelgtume ir į nacionalinių ekonomikų, visiškai priklausančių nuo vietinių gamtinių išteklių, silpnumą, tampa aišku, kodėl bendradarbiavimas tarp Centrinės Azijos valstybių praktiškai tėra formalus. Tuo labiau, kad jas iki šiol skiria kol kas dar garsiai neįvardintos teritorinės pretenzijos ir abipusis nepasitikėjimas, sukeltas atviro kišimosi į vidinius viena kitos reikalus (Uzbekistanas-Tadžikistanas, Uzbekistanas-Kirgizija).

Būtent todėl pagrindinis šių valstybių tarptautinės politikos vektorius nukreiptas į išorinę erdvę ir iš esmės yra konjunktūrinis laviravimas tarp anksčiau paminėtų trijų didžiųjų valstybių bei bandymų suartėti su stambiomis kaimyninėmis šalimis regiono pietuose (Iranas, Pakistanas, Indija), nuo kurių daug priklauso Centrinės Azijos šalių energetinio eksporto diversifikavimo galimybė. Tai labai matosi Uzbekistano pavyzdyje. Priminsim, kad būtent Taškente 1992 metais buvo pasirašytas susitarimas dėl kolektyvinio saugumo (DKB), suvienijusio Armėniją, Kazachstaną, Rusiją, Kirgiziją, Tadžikistaną ir Uzbekistaną. Tačiau po septynerių metų Uzbekistanas nutraukė susitarimą, kad prisijungtų prie GUUAM (Gruzija, Ukraina, Uzbekistanas, Azerbaidžanas, Moldavija). Šiuo periodu Uzbekistano teritorijoje atsirado JAV karinė oro bazė. Tačiau pernai prezidentas Karimovas, Andižano sukilime įžiūrėjęs grėsmę savo asmeniškai valdžiai, vėl suartėjo su Rusija, išėjo iš GUUAM, pavertęs šį susitarimą į GUAM, išvarė amerikiečius iš savo šalies ir vėl įstojo į susitarimą dėl kolektyvinio saugumo, kuris per tą laiką, kol jo nebuvo, pavirto į susitarimo dėl kolektyvinio saugumo organizaciją.

Uzbekistanas kol kas taip ir nepasekė Kazachstano, Kirgizijos ir Tadžikistano pavyzdžiu, kurie kartu su Rusija ir Baltarusija įeina į Eurazijos ekonominę sandraugą (Eurazes). Tačiau Uzbekistanas 2001 metais prisijungė prie Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos, tada vienijusios Rusiją, Kiniją, Kazachstaną, Kirgiziją ir Tadžikistaną.

Jeigu nekreiptume dėmesio į Uzbekistano blaškymąsi, tai, sprendžiant iš visų šių regioninių organizacijų sudėties, galime padaryti išvadą, kad stabiliausius politinius ir ekonominius santykius su Rusija palaiko Kazachstanas, Kirgizija ir Tadžikistanas. Tačiau čia akivaizdu ir tai, kad Kazachstanui ir Kirgizijai tokie santykiai su Rusija yra tik jų žaidimo elementas, leidžiantis joms laviruoti tarp šiaurinio kaimyno ir Kinijos. Tuo pačiu Kazachstanas išsaugo savo energetinių resursų eksporto nepriklausomybę, o Kirgizijoje kaip ir anksčiau laiko JAV karinę bazę.

Turkmėnistanas – šalis, turinti didžiules dujų atsargas – linkusi likti bet kokių regioninių organizacijų nuošalėje bei gauti naudą iš nesutarimų dėl dujų tarp Rusijos ir Ukrainos, nepamirštanti tuo pačiu suartėti su Iranu dėl nuosavo dujų tranzito per jo teritoriją vilties.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras