Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Saugumas ir grėsmės
 
  Izraelis-Libanas: žaidimas į „vienus vartus“ ar Pyro pergalė? (1)

Ignas Paukštys, RESC analitikas
2006 08 09

Nuolatinis žydų-arabų konfliktas tęsiasi. Tiek Izraelis, tiek Libanas tvirtina pasiekiantys pergales: Izraelis bombarduoja šiauresnius Libano regionus, tuo tarpu Hizbollah kovotojų raketos skrenda vis giliau į Izraelio pietus. Kai daugiau nei prieš tris savaites grupė „Dievo partijos“ teroristų Izraelio ir Libano pasienyje prieštankiniais pabūklais apšaudė pora šarvuotų Hummvee patrulių, nukovė tris Izraelio karius ir įkaitais paėmė du, niekas neprognozavo, kad konfliktas užsitęs taip ilgai. Visgi karine prasme pranašumas yra žydų valstybės pusėje.

Tiesa, negalima teigti, kad Izraelis nebuvo pasirengęs atakoms. Kaip tik dėl to netruko ilgai laukti, kol prasidėjo karo veiksmai. Būtina pastebėti, kad dar tą pačią dieną buvo bandoma išvaduoti du karo belaisvius. Deja, pasiųsta išvadavimo misija žlugo. Atsirado papildomas pretekstas pradėti plataus masto karinę kampaniją. Izraelio ministras pirmininkas Ehudas Olmertas priėmė lemtingą sprendimą, kuris sukėlė pasekmes ne tik Artimuosiuose Rytuose ar Islamo šalyse, bet ir Vakaruose.

Supergalybės paradoksas

Dažnai teigiama, kad Izraelis Artimuose Rytuose yra regioninė supervalstybė, kurios tiek ekonominei, tiek ypatingai karinei galiai neprilygsta nė vienas iš aplinkinių kraštų. Turėdami vieną moderniausių armijų, stiprią aviaciją, galingą jūrų laivyną bei sausumos kariuomenę, netgi branduolinį ginklą bei priešraketinės gynybos sistemą, jie visgi negali apsisaugoti nuo vadinamųjų „katiušų“ atakų. Taip yra iš esmės todėl, kad jos nuskrieja nedidelius atstumus, be to, raketiniai būriai yra itin mobilūs, ilgai neužsibūna vienoje vietoje. Dar daugiau, pagrindinė Izraelio priešraketinė gynyba buvo nukreipta prieš Irano grėsmę. Pastaruoju atveju raketos skristų daug ilgesnį laiką ir, užfiksavus jas savo radaruose, būtų galima numušti, nepasiekus civilinių ar karinių taikinių.

Vis dėlto, apie 10 tūkst. Izraelio kareivių sugeba įsitvirtinti pietiniame Libane ir formuoti buferinę zoną, taip stabdydami tam tikromis aplinkybėmis galimą Hizbollah kovotojų kontrataką ir apsunkindami raketų paleidimą. Būtina pastebėti, kad šis karas nustebino žydus tuo, kad jie susidūrė anaiptol ne su nuskurdusia ir itin atsilikusią ginkluotę turinčiomis pajėgomis. Netgi priešingai – Hizbollah teroristai skelbia turį apie 13 tūkst. „katiušų“ ir taip pat gausius prieštankinių pabūklų arsenalus, kurie sugeba sunaikinti netgi pačius moderniausius Izraelio tankus. Visgi teigti, kad Hizbollah ir ją remiančių musulmonų kampanijai „gresia“ pergalė karine prasme yra šiek tiek naivu. Nepaisant žydų gyvenviečių apšaudymo ir civilių žūties abiejose pusėse, situacija kur kas palankesnė yra Izraelio stovykloje. Taip galime kalbėti ir apie Hizbollah, ir apie musulmonų pergalę, tačiau kiek kitokia prasme.

Konfliktas kaip musulmonus sustiprinantis veiksnys

Visas musulmoniškas pasaulis dar niekada nebuvo taip susivienijęs kaip dabar. Nuo pat XXI a. pradžios Vakarų užsienio politikos apžvalgininkai, kalbėdami apie islamo pasaulį, piešdavo ganėtinai monolitišką jo vaizdą, kas iš tikrųjų neatspindėdavo tolygiai tuometinės tikrovės. Islamizmas buvo suskilęs į įvairius judėjimus, skirtingą Korano interpretavimą ir pasaulio suvokimą, vieniems pabrėžiant nuosaikesnę poziciją ir galimą vakarų įtaką arabų valstybėms (tačiau perimant tik tai, kas gera), kitiems radikalesnę – konfrontaciją su Vakarais ir netgi pačiais musulmonais, kurie per daug suvakarėjo. Anksčiau bendro sutarimo praktiškai nebuvo visais klausimais. Buvo nesutariama, kokios turėtų būti musulmoniškos valstybės XXI a., kaip turėtų atrodyti, rengtis, elgtis ir gyventi musulmonai, ką daryti su krikščionimis ir žydais musulmonų žemėse.

Dabar situacija keičiasi. Pastebimas ne tik sunitų ir šiitų nesutarimų mažėjimas, bet ir musulmoniško solidarumo plitimas bendro priešo akivaizdoje. Antai Egipte studentai skanduoja: „ei, šiitai, ei, sunitai, nesipykit ir prieš žydus kovokit“. Sirija paskelbė, kad, esant reikalui, yra pasiruošusi regioniniam karui, galiausiai netgi tolimoji Indonezija (jau nekalbant apie Iraną) išreiškė paramą Libanui bei Palestinai ir pasmerkė Izraelį.

Islamo geopolitika: džihado globalumas

Šioje vietoje galima būtų brėžti šiokią tokią paralelę su 1979 m. SSRS invazija į Afganistaną. Tuomet, kaip ir dabar, musulmonai iš viso pasaulio ir ypač aplinkinių kraštų savo noru vyko kovoti su „netikėliais“ sovietais (šiuo atveju, kaip tai įvardina Islamo teroristinės organizacijos – „sionistais ir krikščionimis“). Džihadas yra kiekvieno musulmono pareiga, jis reiškia įsipareigojimą ginti vadinamuosius „Islamo namus“ – teritorijas, kurias istoriškai valdė musulmonai, daugiausia Osmanų imperija ar dar senesni Arabijos kalifatai. Šiuo atveju Izraelio-Libano okupacija radikalių teroristinių organizacijų yra vertinama kaip „islamo namų“ okupacija.

Netgi galima kalbėti apie islamo terorizmo geopolitiškumą bei Osamos bin Ladeno genialumą – jis sugebėjo suformuoti tokią islamistinę ideologiją, kuri bet kokį krikščionių ar žydų veiksmą prieš musulmonus visame pasaulyje traktuoja kaip „kryžiuočių ataką“ ir įžeidimą visai pasaulinei musulmonų bendruomenei – Umma. Tokiu būdu Rusijos veiksmai Čečėnijoje, serbų Bosnijoje, Australijos Rytų Timore, tarptautinės koalicijos (tame tarpe ir Lietuvos) kartu su JAV būvimas Afganistane ar Irake bei Izraelio veiksmai artimuosiuose rytuose yra suvedama į viena – Islamo namų okupaciją, reiškiančią kiekvieno musulmono pasaulyje pareigą solidarizuotis ir smogti atgal.

Žaidimas į „vienus vartus“ ar Pyro pergalė?

Tokiu būdu Izraelio kaip ir Vakarų valstybių pergales Islamo pasaulyje dažnai atrodo kaip Pyro pergalės (tolygios pralaimėjimui), nes jos didina musulmonų neapykantą ir vis labiau juos vienija. Musulmonai tampa vis labiau priešiški vakarų „išradimams“: liberaliai demokratijai, žmogaus teisėms, netgi tautinei valstybei. Atsiranda reakcija ir paskata priešintis bet kokia kaina neturint ko prarasti. Islamo fundamentalizmas, kaip ir pati Hizbollah, praktiškai yra nesunaikinami. Galima sugriauti miestus, bet kol liks gyvų žmonių, tol juose virs neapykanta vakariečiams.

Iš pradžių Samuelio Huntingtono civilizacijų konflikto tezė buvo nepagrįsta, nes nebuvo Islamo civilizacijos dėl jos didžiulės įvairovės ir vidinio susiskaldymo, bet dabar galima stebėti prieš mūsų akis gimstantį fenomeną – savaime išsipildančią pranašystę. Paradoksalu, tačiau vakariečių veiksmai Alacho žemėse kiekvieną dieną vis labiau didina musulmonų pasaulio integraciją bei solidarumą. Islamas virsta supranacionaliniu geopolitiniu subjektu, prasidedančiu Magrebe (šiaurės Afrika) bei Egipte ir besibaigiančiu Indonezijoje. Nepaisant to, kad nėra vieno centro, šis darinys virsta organizmu, kur „žaizda“ viename taške sukelia alerginę reakciją ir sukviečia „Alacho kūnelius“ iš viso Islamo kūno priešintis „infekcijos“, kuri vadinasi Vakarai, plitimui. Belieka viltis, jog medikamentai – tarptautinių pajėgų įvedimas Libane sustabdys nekaltų civilių kraujo liejimąsi abiejose pusėse, tačiau kalbėti apie ilgalaikę taiką būtų naivu...

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 1)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (89)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras