Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Tarptautiniai projektai
 
  Humanitariniai Rusijos užsienio politikos aspektai Gruzijoje, Moldovoje, Ukrainoje ir Baltijos šalyse

2009 11 25

2009 m. lapkričio 13 d. Vilniuje įvyko tarptautinio tyrimo „Humanitariniai Rusijos užsienio politikos aspektai Gruzijoje, Moldovoje, Ukrainoje ir Baltijos šalyse“ pristatymas. Tai yra pirmasis tokio pobūdžio tyrimas, atliktas lyginamosios analizės metodu, tiriantis Rusijos užsienio politikos humanitarinių aspektų įtaką buvusios Sovietų Sąjungos šalyse, kurios jau yra euroatlantinės bendruomenės narės (Baltijos valstybės) ar nori jomis tapti (Gruzija, Moldova, Ukraina).

Projektu buvo siekiama padidinti NVS bei Baltijos valstybių politikos kūrėjų sąmoningumą ir pabrėžti būtinybę geriau koordinuoti šalių politiką ir veiksmus dėl Rusijos politikos užsienyje gyvenančių savo tautiečių atžvilgiu.

Studijos pagrindinės išvados buvo pateiktos penkiuose tyrimo skyriuose: praktinė Rusijos patirtis žmogaus teisių srityje, Rusijos politika užsienyje gyvenančių savo tautiečių atžvilgiu, konsuliniai aspektai, partnerystė kultūros ir mokslo sektoriuose bei Rusijos žiniasklaidos priemonės minėtose šalyse. Tyrime dalyvavo 6 šalių mokslininkai iš Rytų Europos politinių studijų centro (Latvija), Geopolitinių studijų centro (Lietuva), Tarptautinio gynybos studijų centro (Estija), Moldovos užsienio politikos asociacijos (Moldova), Tarptautinio geopolitinių studijų centro (Gruzija), Politinių tyrimų mokyklos prie Kijevo Mohylos akademijos Nacionalinio universiteto (Ukraina).

Apibendrinant per studijos pristatymą išsakytas mintis, galima užfiksuoti keletą konceptualių momentų.

Pirma, Rusijos humanitarinė politika tėvynainių ir tiesiog rusakalbių atžvilgiu yra bendros Maskvos užsienio politikos sudedamoji dalis. Tyrimo rengėjai padarė išvadą, kad pastaruoju metu Rusija bando vis aktyviau konkuruoti su Vakarais dėl įtakos įvairiuose regionuose bei srityse, o tėvynainiai šiuo atveju yra patogus šios įtakos plėtros instrumentas. Šiame kontekste gimė „rusų pasaulio“ (pусский мир) koncepcija, kurios tikslas yra padėti rusams (etniniams ir tiems, kurie suvokia save kaip rusus) išsaugoti ryšį su istorine tėvyne (faktinis Rusijos geografinių ribų praplėtimas) ir paskatinti juos grįžti (prieš kurį laiką šalyje buvo priimta valstybinė savanoriško tėvynainių persikėlimo į Rusijos Federaciją programa, o dabar svarstoma „Ruso kortos“ idėja) ir/ar investuoti į Rusiją.

Kaip buvo galima suprasti iš ekspertų kalbų, trys svarbiausi Rusijos humanitarinės politikos analizuojamose valstybėse akcentai yra kalba, istorijos vertinimas ir religija.

Turint omenyje, kad kalba yra vienas iš esminių etninio identiteto formavimo ramsčių, „rusų pasaulio“ kūrėjai laikosi strategijos, kurios esmė yra tokia: „kalbėti rusiškai – mąstyti rusiškai – veikti rusiškai“. Kitaip tariant, kaip tiksliai pažymėjo latvis Gatis Pelnenas, kai žmogus kalba kokia nors kalba, jis natūraliai pradeda domėtis tos kalbos šalimi ir jausti jai simpatiją, o tai tam tikru momentu gali pasireikšti tuo, kad jis pozityviai įvertins ir tos šalies politiką (poziciją). Populiarindama rusų kalbą ir kultūrą, Maskva Gruzijoje, Moldovoje, Ukrainoje ir Baltijos šalyse veikia pirmiausia per žiniasklaidą: visose šitose valstybėse ypač populiari yra Rusijos televizija, o „Pirmasis kanalas“ yra tapęs savotišku Rusijos dominavimo eteryje simboliu. Taip pat negalima nepaminėti, kad minėtų šalių gyventojų tarpe yra populiari rusiška muzika (neatsitiktinai Rusijos grupių – pavyzdžiui, „Liube“, kuri dainuoja daug patriotinių dainų – ir individualių atlikėjų koncertai sulaukia didelio dėmesio) ir kinas, kuris kartais yra atvirai propagandinis (pavyzdžiui, neseniai pasirodžiusi rusiška „Taraso Bulbos“ versija). Pažymėtina, kad pinigų informacinei politikai Kremlius tikrai negaili, priešingai – skiria jų vis daugiau, tai įrodo ir Rusijos valstybinio TV kanalo anglų kalba „Russia today“ atidarymas 2005 m gruodį.

Istorijos (ypač Antrojo pasaulinio karo ir sovietmečio) vertinimas iš dabartinei Rusijos vadovybei priimtinų pozicijų yra išskirtinis šios šalies humanitarinės politikos aspektas. Galima sakyti, šis klausimas Rusijoje yra glaudžiai susijęs su giluminėmis ir tarpusavyje susijusiomis šalies politinio režimo teisėtumo ir sunkiai apibrėžiamos rusiškos tapatybės problemomis. Kaip tik šiame kontekste turėtų būti vertinamas Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo sprendimas įkurti specialiąją komisiją, kurios pagrindinis tikslas yra priešintis „mėginimams falsifikuoti istoriją siekiant pakenkti Rusijos interesams“.

Po Sovietų Sąjungos žlugimo Rusijos Federacijos valdžia ir tauta atsidūrė keblioje padėtyje dėl istorinės tapatybės. Iš pradžių buvo bandoma griežtai atsiriboti nuo „nedemokratinės praeities“, bet to nepavyko padaryti, nes didelei Rusijos visuomenės daliai tai buvo nepriimtina. Atėjus į valdžią Vladimirui Putinui prasidėjo istorinio tęstinumo „kūrimo“ darbai. Trumpai tariant, šiandien Kremlius ne tiek gina objektyvią istorinę tiesą, kiek ją formuoja sau naudinga linkme, tenkindamas didesnės Rusijos visuomenės dalies ambicijas ir taip užsitikrindamas jos paramą. O kuo daugiau tėvynainių ir tiesiog kitų šalių gyventojų tikės rusiškąja istorijos versija, tuo geriau, nes, kaip minėta anksčiau, „kas mąsto rusiškai, tas ir veikia rusiškai“.

Koks svarbus Rusijos humanitarinėje užsienio politikoje religinis instrumentas, parodė neseniai įvykęs Visos Rusijos patriarcho Kirilo vizitas į Ukrainą. Apskritai religija Rusijoje visada buvo neatsiejama nuo valdžios ir valstybės (mentalinis Bizantijos tradicijos tęstinumas – „Maskva – Trečioji Roma“, apibendrinantis posakis „Už Dievą, carą ir Tėvynę“ ir panašiai). Be to, naujuoju Rusijos stačiatikių bažnyčios patriarchu tapo Kirilas, kuris labiau primena ne dvasinį ganytoją, o religijos ministrą, aktyviai samprotaujantį apie globalizaciją, civilizacijų susidūrimą ir kitus politinius reikalus. Ir štai jis nuvyko į Ukrainą, kur Rusijos stačiatikių bažnyčios įtaka yra labai didelė, gal net lygi Kijevo patriarchato stačiatikių bažnyčios įtakai. Svarbiausiu jo vizito akcentu tapo „stačiatikių ir tautų vienybė, kurios nesužlugdys jokia politika“, o tai reikėtų suprasti labai paprastai: „Ukrainiečiai, neklausykite savo valdžios, ji yra bedieviška ir tik kiršina mus, o mes esame tokie patys, ir kam jums, broliai, ta Europos Sąjunga ir NATO reikalingi!“ Pažymėtina, kad visuomenėse, kur socialinė politinė ir socialinė ekonominė situacija yra sudėtinga, pasitikėjimas valdžia yra minimalus, ir žmonės ieško nors kokio rimtesnio moralinio autoriteto (atramos). Religija yra vienas iš tokių autoritetų. Todėl, turint omenyje, kad stačiatikybė yra vyraujantis tikėjimas posovietinėje erdvėje, o jos centras yra Maskva, ji tampa rimtu įtakos instrumentu Kremliaus rankose.

Be pagrindinių įrankių, Rusija savo humanitarinėje politikoje naudoja ir šalutinius. Pavyzdžiui, istoriškai (ne be Maskvos pagalbos) susiklosčiusi Abchazijos ir Pietų Osetijos separatizmo situacija leido jai išdalinti šių regionų gyventojams rusiškus pasus, o paskui pasiremti šiuo veiksniu kaip pretekstu karinės jėgos panaudojimui. Šiandien ta pati situacija kartojasi Padnestrėje ir iš dalies Ukrainoje (Krymo pusiasalyje), o D. Medvedevas jau pasirašė galimo Rusijos karinių pajėgų panaudojimo užsienyje įstatymą, kuris sukuria legalų pagrindą Rusijos imperinės galios plitimui. Be to, Ukrainoje bazuojasi Rusijos Juodosios jūros laivynas, kuris yra ne tik karinis, bet ir propagandinis (leidžia Maskvai ir toliau teigti, kad Sevastopolis yra „rusiškos karinės šlovės“ miestas ir kad Rusijos ir Ukrainos istorija yra neatsiejama) spaudimo Kijevui instrumentas.

Baigiant reikėtų tarti keletą žodžių apie galimas kontrpriemones prieš aktyvią (kartais agresyvią) Rusijos humanitarinę politiką buvusiose Sovietų Sąjungos šalyse (šiam aspektui tyrimo autoriai skyrė mažesnį dėmesį). Didžiausia problema šiuo atveju yra ta, kad varžytis su Maskva joms labai sunku, nes a) jos neturi tiek finansų, kiek Rusija; b) Rusija „žaidžia ne pagal taisykles“, t. y. jeigu jos humanitarinė politika yra neveiksminga, ji gali imtis ekonominio ar net karinio pobūdžio veiksmų. Taip pat pažymėtina, kad įvairūs draudimai (pavyzdžiui, kai kurių televizijos kanalų rusų kalba Ukrainoje uždraudimas, ką jau kalbėti apie prieštaringų istorinių figūrų, tokių kaip Stepanas Bandera, garbinimą) ir parodomosios (istorinės skriaudos padiktuotos) akcijos (pavyzdžiui, „Bronzinio kario“ Estijoje perkėlimas Antrojo pasaulinio karo pabaigos šešiasdešimtmečio minėjimo išvakarėse) neduos pageidaujamo rezultato, priešingai – tik apsunkins situaciją, nes sukurs Rusijai papildomą pagrindą kritikai.

Išeitys yra kelios.

Pirma, reikia stiprinti nacionalinę pilietinę tapatybę, pasąmonėje neatskiriant rusų mažumos nuo pagrindinės nacijos (ypač tai sunku padaryti naujai susikūrusioms valstybėms, kurios neturi istorinių valstybingumo tradicijų). Antra, reikia išsiaiškinti priežastis, kodėl tam tikra rusų dalis nėra lojali valstybei, kurioje gyvena: ar tai lemia šeimos auklėjimas, ar mokykla, ar Rusijos propaganda, ar sunki ekonominė situacija, ar netinkama vietinės valdžios pozicija ir politika rusų atžvilgiu ir t. t.? Trečia, turi būti detaliai ištirtas už Rusijos ribų gyvenančio ruso psichologinis tipas. Praktika rodo, kad, pavyzdžiui, Lietuvos rusas yra panašaus mentaliteto į Rusijos rusą, bet ir kiek kitoks. Įdomu tai, kad po SSRS žlugimo už Rusijos ribų atsidūrę rusai kartais jaučia net didesnį lojalumą Rusijai kaip Tėvynei negu pačioje Rusijoje gyvenantys rusai (principas: labiau vertini tai, ko netekai/neturi). Kita vertus, gyvenimas kitokioje politinėje, ekonominėje ir kultūrinėje erdvėje keičia jų mąstyseną. Galiausiai susidaro situacija, apibūdinama posakiu „Savas tarp svetimų, svetimas tarp savų“, ir tai yra puiki galimybė skatinti rusus pereiti į savo pusę, leidžiant jiems tvirtai pasijusti visaverte visuomenės, kurioje jie gyvena, dalimi. Todėl, ir tai ketvirtas svarbus momentas, politika (informacinė ir kitokia) rusų atžvilgiu turi tapti daug kokybiškesnė. Šiuo metu atskirų buvusių SSRS šalių tautinėje politikoje negatyvaus yra daugiau nei pozityvaus: ji yra labiau gynybinė ir kiršinanti nei integracinė. Kad būtų efektyvi, ji turi tapti labiau subalansuota (pavyzdžiui, filmuose ar laidose apie stalinizmo nusikaltimus turi būti pabrėžiama, kad ne mažiau už kitus nuo jo kentėjo ir patys rusai; vertinant sovietinės okupacijos istoriją reikia aiškiai atriboti ją nuo sovietinių kareivių žygdarbio kovojant su nacizmu ir t. t.). Penkta, buvusioms SSRS šalims kovoje su Rusijos propaganda yra reikalinga finansinė, techninė ir profesionali ES, kuri privalo suvokti, kad Maskvos humanitarinė politika yra jos „kietosios politikos“ priemonė ir išraiška, parama.

Apibendrinant reikėtų pabrėžti keletą momentų. Pirma, Rusija posovietinės erdvės humanitarinėje plotmėje veikia labai aktyviai, pirmiausia išnaudodama ir stiprindama rusų kalbos, „savus“ istorijos ir stačiatikių religijos veiksnius. Be to, būtina pažymėti, kad Rusijos propagandinės technologijos per pastaruosius metus labai patobulėjo ir turi būti vertinamos rimtai. Antra, buvusioms SSRS valstybėms reikia daugiau ir kokybiškiau dirbti su rusų mažuma, kad būtų lengviau juos pilietiškai integruoti. Pagaliau, rimtesnį dėmesį aptariamiems procesams turėtų skirti ES, nes tam tikru momentu rusų mažuma Europoje gali tapti panašia ar net tokia pat jos saugumą griaunančia problema kaip musulmonai.

Knyga „Humanitariniai Rusijos užsienio politikos aspektai Gruzijoje, Ukrainoje, Moldovoje ir Baltijos šalyse“ (anglų kalba, pdf formatu)

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (89)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras