Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Stalinizmas Rusijos prezidento ir premjero lūpomis (9)

Stanislovas Stasiulis
2010 01 18

Kalbant apie šiuolaikinę Rusiją, stalinizmas tapo neatsiejama diskusijų dalimi. Šias diskusijas paaštrina nereti prezidento Dmitrijaus Medvedevo ar premjero Vladimiro Putino pasisakymai Josifo Stalino bei jo vykdytos politikos atžvilgiu. Visas šias kalbas ir susidariusią padėtį puikiai atskleidžia buvusio Sovietų Sąjungos vadovo Nikitos Chruščiovo proanūkė, tarptautinių santykių dėstytoja Nina L. Chruščiova, viename savo straipsnių teigdama, kad, praėjus daugiau nei penkiasdešimčiai metų nuo garsiosios prosenelio kalbos, destalinizacijos klausimas Rusijoje ir vėl tapo aktualus.

Tai rodo ir Rusijos visuomenės nuomonės tyrimo centro neseniai atliktos apklausos rezultatai (http://wciom.ru/novosti/press-vypuski/press-vypusk/single/12922.html): 54 proc. šalies gyventojų teigiamai vertina J. Staliną kaip Sovietų Sąjungos lyderį, o 37 proc. jaučia palankumą jo asmenybei.

Tokia statistika nieko nenustebino: pastarąjį dešimtmetį Rusijoje J. Stalino asmuo buvo nušviečiamas itin teigiamai, daugelis archyvų vėl tapo neprieinami tyrėjams, o vaikai mokyklose mokosi iš vadovėlių, kuriuose Stalino vykdytos represijos laikomos modernizacijos priemone (būdingiausias pavyzdys – A. Filipovo ir P. Danilino vadovėlis „Rusijos istorija nuo 1945 iki 2008“).

Vis dėlto praėjusių metų pabaigoje Rusijoje įsižiebė naujos diskusijos, kai vertindami J. Stalino „pergales“ bei jų kainą prezidentas D. Medvedevas ir premjeras V. Putinas padarė gana skirtingus pranešimus.

Spalio 30-ąją, minint Politinių represijų aukų atminimo dieną, prezidentas D. Medvedevas savo videobloge išplatino pranešimą, kuriame teigia, kad J. Stalino vykdytų represijų pateisinti negalima: „Iki šiol girdime, jog šios nesuskaičiuojamos aukos buvo reikalingos siekiant aukštesnių valstybės tikslų. Esu įsitikinęs, kad jokie laimėjimai, ambicijos negali būti pasiekiami žmonių vargų ir netekčių kaina. Niekas negali būti iškeliamas aukščiau už žmogaus gyvybę. Ir represijų negalima pateisinti.“

Reikia pažymėti ir tai, kad D. Medvedevas negailėjo kritikos ir dabartiniam Rusijos istorijos mokymui, teigdamas, jog 90 proc. 18–24 metų amžiaus jaunimo negali pasakyti nė vienos garsesnio žmogaus, kuris nukentėjo nuo J. Stalino vykdytų represijų, pavardės.

„Daug dėmesio skiriame kovai su istorijos falsifikacija. Dažnai matau, kad tą darome tik kalbėdami apie Antrąjį pasaulinį karą. Tačiau, atkuriant istorinę tiesą, lygiai taip pat svarbu nekurti jokių pateisinimų tiems, kurie naikino žmones <...>. Be aiškaus mūsų prieštaringos istorijos suvokimo mes negalėsime suprasti problemų ir sunkumų, su kuriais susiduria šiandieninė Rusija“, – teigė D. Medvedevas.

Savo ruožtu premjeras V. Putinas, kuris dažnai įvardijamas tikruoju Kremliaus vadovu, kalbėdamas per kasmetinę savo spaudos konferenciją gruodžio 3-ąją viską sustatė į savo vietas. Paklaustas, kaip jis vertina J. Stalino vaidmenį, premjeras atsakė, kad negalima pateikti „apibendrinto vertinimo“. Anot V. Putino, 1924–1953 metais, valdant J. Stalinui, Rusija iš agrarinės šalies tapo industrine ir sugebėjo laimėti karą prieš nacistinę Vokietiją.

Kitaip negu D. Medvedevas, kuris savo smerkiamame pranešime pabrėžia, kad žmonių aukos negali būti pateisinamos valstybės laimėjimais ar ambicijomis, V. Putinas, gana plačiai pakalbėjęs apie J. Stalino „nuopelnus“ ir pereidamas prie aukų klausimo, daug neišsiplėtė, tik išvardijo faktus: „Buvo represijos. Tai faktas. Nuo to nukentėjo milijonai mūsų šalies piliečių. Toks valstybės valdymo metodas siekiant rezultato yra nepriimtinas <...>. Be abejo, šiuo laikotarpiu mes susidūrėme ne tik su asmens kultu, bet ir su didžiuliu nusikaltimu mūsų liaudžiai. Tai taip pat faktas. Ir mes neturime to pamiršti.“ Nors V. Putinas ir neteisino J. Stalino vykdytų represijų, o jo retorika stalinizmo atžvilgiu pastaruoju metu tapo atsargesnė (kalbėdamas Gdanske, jis pasmerkė kai kurių Rusijos komentatorių bandymus kaltę dėl Katynės žudynių suversti naciams pasiremiant sovietinių laikų melu), vis dėlto esminis principas išlieka: „taip, represijos buvo vykdomos“, bet juk „mes laimėjome karą“.

Grįžtant prie prezidento kalbos, kyla klausimas: kuo ši kalba yra svarbi? Pirmiausia šis D. Medvedevo pasisakymas svarbus patiems Rusijos žmonėms, kurie yra pasimetę nesibaigiančiose traktuotėse ir interpretacijose apie J. Staliną, jo valdymą ir nežino, kur baigiasi tiesa ir kur prasideda propaganda. Visuomenės susiskaldymą šiuo klausimu parodo ne tik apklausų rezultatai, tai pripažino ir pats prezidentas. Duodamas interviu vokiečių savaitraščiui „Der Spiegel“, D. Medvedevas paminėjo, kad po šio savo pranešimo sulaukė nevienareikšmių vertinimų: vieni pagyrė už pasakytą tiesą, o kiti sukritikavo jo požiūrį, teigdami, kad J. Stalinui Rusija turėtų būti „dėkinga už išvystytą ekonomiką“, o dabartiniai jos lyderiai turėtų lygiuotis į jį ir sekti jo pavyzdžiu.

Nors ši Rusijos prezidento kalba buvo šiltai sutikta tiek Rusijoje, tiek Europoje, vis dėlto retorikos pakeitimas gali būti siejamas ir su D. Medvedevo siekiu kurti liberalaus, demokratiško lyderio įvaizdį. Tačiau abejoti šia prielaida verčia tai, kad D. Medvedevas 2009 m. gegužės mėnesį įkūrė komisiją „kovai su istorijos falsifikavimu“, kurios svarbiausias tikslas – paneigti SSRS atžvilgiu kylančią kritiką.

Kartu lieka neatsakytas klausimas: ar minėtus Rusijos prezidento žodžius patvirtins realūs veiksmai, pavyzdžiui, laisvas priėjimas prie įslaptintų archyvų bylų? Ar bus pasiektas D. Medvedevo tikslas „atkurti istorinę tiesą ir prieiti prie aiškaus prieštaringos Rusijos istorijos suvokimo“? Anot Maskvos Carnegie centro eksperto Nikolajaus Petrovo, prie šių tikslų įgyvendinimo galėtų prisidėti ir komisija „kovai su istorijos falsifikavimu“, jei ji daugiau dėmesio skirtų ne kaimyninių valstybių istorijos požiūrio kritikai, o gilesniam savo istorijos tyrinėjimui ir vertinimui (http://www.ng.ru/politics/2009-11-02/1_destalin.html)).

Baigiant norėtųsi pacituoti kelias Gulago istorijos muziejaus (Maskva) direktoriaus pavaduotojo Romano V. Romanovo mintis, išsakytas JAV dienraščiui „The New York Times“, kurios puikiai iliustruoja D. Medvedevo teiginius, kad savo istoriją reikia pažinti geriau: „Žmonės eina šia gatve ir net nežino, kad mes čia esame – Petrovkos 16 [šioje gatvėje yra įsikūrusi Maskvos miesto vidaus reikalų valdyba, į ją išeina buvusio KGB (dabar – FST) pastatų komplekso, maskviečių vadinamo Lubianka, sulaikymo izoliatoriaus galiniai fasadai, o Petrovkos 16 yra įsikūrusi Rusijos generalinė prokuratūra ir Gulago istorijos muziejus] <...> Vienas mano draugas manė, jog ši vieta susijusi su nusikaltėliais. Aš jam atsakiau, kad dabar supratau, jog sutikdamas dirbti šiame muziejuje pasielgiau teisingai.“

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 9)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (95)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras