Iš tikrųjų net nėra ypatingai svarbu, ar Šamilio Basajevo mirtis yra Rusijos specialiųjų tarnybų paruoštos operacijos, ar visiškai atsitiktinio sprogimo rezultatas. Jo mirtis yra simbolinė, dabartinės situacijos Čečėnijoje atspindys, kurios šaknų reikia ieškoti tolimoje ir artimoje istorijoje.

Daug žmonių pasisakė Š. Basajevo mirties tema, pradedant nuo Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir baigiant Maskvos Helsinkio grupės pirmininke Liudmila Aleksejeva. Pažymėtina, kad ji apie Š. Basajevo žūtį pasakė taip: „Būtų puiku (шикарно), jeigu jį pagautų ir teistų. Tačiau tai yra tas retas atvejis, kada žinią dėl žmogaus mirties pasitinki su pasitenkinimu“. Tai rodo, kad visi Rusijos žmonės su dideliu džiaugsmu pasitiko šią žinią ir jos net nereikėjo papildomai reklamuoti, kaip tai paskubėjo padaryti Kremlius.

Turbūt geriausiai visas išsakytas nuomones galėtų apibendrinti citata iš žinomo Vokietijos leidinio Die Welt: „[Po Š. Basajevo žūties] ir taip jau silpnas pasipriešinimas Kaukazo kalnuose gali visiškai žlugti. Karas prieš Rusiją dėl mažos kalnų respublikos atsiskyrimo yra baigtas. Islamo imperijos Šiaurės Kaukaze sukūrimo planas žlugo. Visiškai ar ne – parodys laikas. Išlieka kitos problemos, tegul ir kitokio pobūdžio. Labai žemas socialinės rūpybos lygis [o taip pat korupcija, teisinio saugumo nebuvimas, valdžios savivalė, nusikalstamumas, skurdas, sunaikinta infrastruktūra ir t.t.] vis dar yra pagrindas tam, kad nusivylę žmonės imtų į rankas Kalašnikovus, jei tai siūlo gerą uždarbį. Nesutarimų kitose Kaukazo respublikose augimas gali greitai bumerangu sugrįžti į tarsi taikią Čečėniją. Islamizmas, vertinamas iš dalies kaip religija, iš dalies kaip būdas išspręsti gyvenimo problemas, randa vis naujų šalininkų. O žmogus, pasirinktas Maskvos tam, kad palaikytų tvarką Čečėnijoje, jau greitai pats gali tapti grėsme saugumui [apie tai kalba ir Carnegie padalinio Rusijoje ekspertas Aleksejus Malašenka]. Ramzano Kadyrovo ambicijos tik dalinai atitinka jo nuolatinius pasisakymus dėl ištikimybės Putinui“.

Rusijos ir Vakarų spaudos straipsniuose išryškėja vienas svarbus momentas. Šie straipsniai yra dabarties ir ateities straipsniai. Juose kalbama apie Š. Basajevo asmenybę, apie jo žūties detales, apie V. Putino ir Rusijos specialiųjų tarnybų triumfą prieš G8, apie Čečėnijos ateitį Rusijos Federacijos sudėtyje. Atrodo, kad visi užmiršo tai, kad Čečėnija kadaise buvo nepriklausoma ir kad joje gal dar yra žmonių, kurie nori tos nepriklausomybės. Faktiškai, būtent praeityje reikia ieškoti priežasčių, kodėl po SSRS žlugimo, sprogo Čečėnijos bomba ir kodėl čečėnų nacionalinis judėjimas šiandien praktiškai užgeso.

Manoma, kad tautos nacionalizmas yra pagrįstas, jeigu žmonės, pretenduojantys į „tautos“ vardą, turi savo apibrėžtą teritoriją, savo išskirtinę kultūrą, kurios pagrindą sudaro nacionalinė kalba ir yra kaip tauta pripažįstami tarptautinės bendruomenės. Tačiau ne mažiau svarbus yra charizmatinio ir aktyvaus nacionalinio lyderio, kuris gali sutelkti tautą iš vidaus ir užtikrinti tarptautinį pripažinimą, momentas.

Iš esmės netenka abejoti, kad čečėnai jau seniai turi visus reikiamus tautinio apsisprendimo atributus. Jiems tiesiog nepasisekė, kad jų kaimynas yra Rusija – šalis su istoriškai susiformavusiomis imperinėmis ambicijomis (kaip tai bebandytų neigti dabartiniai Rusijos vadovai, jie patys tuo tiki ir žino, kad tai yra rusų viduje nuo totorių laikų). Tačiau net Stalino laikais čečėnų problema buvo išspręsta tik tautos deportacijos būdu, kas liudija apie nepalaužiamą čečėnų nacionalinę sąmonę. 

Žlugus Sovietų Sąjungai, Čečėnijai atsivėrė geros galimybės nepriklausomybei. Tuo metu ji buvo dalinama tiek, kiek kiekvienas galėjo jos panešti. Būtent tuo metu kaip rimtas čečėnų lyderis iškilo Džocharas Dudajevas. Galima manyti, kad būtent jo mirtis 1996 m. tapo šio Čečėnijos kovos už nepriklausomybę etapo (bendrai ši kova vyksta nuo nepamenamų laikų) nesėkmingos pabaigos pradžia. Galima teigti, kad visi kiti „kovotojai už laisvę“ buvo tik jo parodija. Tokie kaip Radujevas ar Chatabas buvo elementariausi banditai. Jeigu grįžti prie Š. Basajevo, tai net Wall Street Journal parašė: „Net jeigu Čečėnijos nepriklausomybės judėjimui ir buvo būdingas teisingumas ir orumas, tai šie bruožai visiškai išnyko tada, kai jo kontrolę perėmė Basajevas“. Apie tokius asmenis kaip Jandarbijevas ar Zakaevas irgi neverta kalbėti. Jeigu Basajevas bent jau buvo ideologiškai orientuotas sukurti Kaukaze vieningą Kaukazo valstybę (idėja iš praeities) ir bandė realiai kovoti su Rusija, kaip manė yra teisinga, tai šie veikėjai nusprendė tiesiog pabėgti. Vienintelis, kas dar galėjo tapti D. Dudajevo įpėdiniu, buvo daugiau ar mažiau konstruktyviai mąstantis Aslanas Maschadovas, tačiau jis iš pradžių buvo „užtrintas“ tokių karingų ekstremistų kaip Basajevas, o po to likviduotas Rusijos pajėgų. Dabartinis čečėnų pasipriešinimo (jeigu jį dar galima pavadinti čečėnų pasipriešinimu ir bendrai pasipriešinimu) vadovas Doku Umarovas, kaip pasakė nepriklausomas Čečėnijos žurnalistas Timuras Alijevas, „yra labiau banditas, nei separatizmo ideologas“.

Taip Čečėnijos nepriklausomybės perspektyva šiandien atrodo praktiškai nereali. Faktiškai eilinis čečėnų kovos už laisvę etapas žlugo 1996 m. su Džocharo Dudajevo mirtimi. Agonija užsitęsė iki dabar, kadangi tada Rusija nebuvo pakankamai stipri užbaigi pradėtą reikalą. Kada tokia galimybė atsirado, t.y., kada atsirado reikiama jėga ir pretekstas ją panaudoti (iš esmės net nėra svarbu, ar Rusijos spec. tarnybos organizavo Dagestano užpuolimą, ar pats Basajevas nusprendė imtis šios avantiūros), ji tai padarė.

Šiame kontekste dar norėtųsi tarti keletą žodžių apie Vakarų poziciją Čečėnijos klausimu. Galima teigti, kad apie Čečėnijos nepriklausomybę Vakarų valstybės niekada tiesiogiai ir rimtai nekalbėjo, tik vis priekaištavo Rusijai dėl žmogaus teisių pažeidimų. Šiuo metu, kai Rusija sustiprėjo ir tapo svarbi kaip partnerė, sprendžiant įvairius tarptautinius klausimus (pavyzdžiui, Irano problema), Vakarų pasiryžimas ją kritikuoti išvis išblėso: kam gadinti santykius su Maskva dėl kažkokių laukinių.

Tokiu būdu, ir Š. Basajevo mirtis yra labiau simbolinis nei praktiškai reikšmingas įvykis, simbolizuojantis dar vieno ilgametės Čečėnijos kovos už nepriklausomybę nuo Rusijos imperijos epizodo pabaigą. Tačiau, kaip rodo istorija, to be continued (laukite pratęsimo)...

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.