Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Saugumas ir grėsmės
 
  Apokalipsė šiandien – branduolinės proliferacijos problema (1)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2006 07 05

„Jeigu kalbėti apie pagrindinę XXI amžiaus grėsmę, tai aš manau, kad tai yra masinio naikinimo ginklų plėtros problema.“ (Rusijos Federacijos prezidentas Vladimiras Putinas)

 Šaltojo karo metais branduolinių ginklų problema buvo kaip niekad ryški. Žlugus Sovietų Sąjungai, ji sušvelnėjo, bet jokiu būdu neišnyko. Pastaruoju metu ji vėl išėjo į pirmą planą dėl Irano branduolinės programos.

Masinio naikinimo ginklų, visų pirma branduolinio ginklo, plėtros klausimas yra įvairiapusis ir labai sudėtingas. Šiame straipsnyje bus pabandyta bendrais bruožais išnagrinėti svarbiausius jo aspektus.

Pradėti galima nuo pozityvaus aspekto. Dar Šaltojo karo metais buvo sukurtas mechanizmas, ribojantis branduolinio ginklo plėtrą. Analitikai pažymi, kad įvairios tarpvalstybinės sutartys (tokios kaip sutartis dėl branduolinių bandymų draudimo ar branduolinio ginklo neplatinimo sutartis ir kt.) ir intensyvus bei konstruktyvus diplomatinis dialogas padėjo pasiekti, pavyzdžiui, tai, kad po SSRS žlugimo į Rusiją buvo pervežtas branduolinis ginklas iš Baltarusijos, Ukrainos bei Kazachstano ir, kad tokios valstybės kaip Pietų Afrikos Respublika, Japonija, Pietų Korėja, Švedija, Argentina, Brazilija ir t.t. netapo branduolinėmis galiomis, nors turėjo (ir tebeturi) tokią galimybę.

Tačiau tai tik ledkalnio viršūnė. Iš tikrųjų branduolinės proliferacijos (BP) srityje yra kur kas daugiau probleminių klausimų nei išspręstų dalykų. Vienas iš struktūruotos BP problemos analizės variantų yra subjektų (pagrinde valstybių), labiausiai susijusių su šia problematika, grupių išskyrimas:

a)  oficialiai pripažintos branduolinės valstybės (JAV, Rusija, Prancūzija, Didžioji Britanija ir Kinija);

b)  nepripažintos branduolinės valstybės, atvirai pareiškusios, kad turi branduolinį ginklą (Indija ir Pakistanas);

c)  valstybės, turinčios branduolinį ginklą, bet to oficialiai nepripažįstančios (Izraelis);

d)  nebranduolinės, bet turinčios motyvaciją ir potencialą sukurti branduolinį ginklą valstybės (Šiaurės Korėja, Iranas);

e)  galinčios sukurti, bet branduolinio ginklo nekuriančios valstybės dėl politinių ir kitokio pobūdžio priežasčių (Brazilija, Argentina, Pietų Korėja ir t.t.);

f)  pagaliau „nevalstybiniai veikėjai“ (tarptautinės ir nacionalinės teroristinės grupuotės).

Faktiškai, kiekviena grupė (galbūt, išskyrus e) grupės valstybes) yra probleminė.

Pradėkime nuo oficialių branduolinių galių. Galima pakankamai drąsiai teigti, kad tarp JAV ir Rusijos vėl prasidėjo branduolinės varžybos: JAV išėjo iš Priešraketinės Gynybos Sistemos (PGS) sutarties ir planuoja kurti mažo galingumo švarius branduolinius ginklus, o Rusija atsako naujų kompleksų „Topol M“ ir „Bulava“ (jūrinis variantas) kūrimu. Šiame kontekste pažymėtina, kad JAV ir Rusijos sutartis dėl branduolinių įtaisų kiekio (1700-2200) mažinimo negali būti vertinama itin teigiamai, kadangi palieka plačias galimybes kokybiškai konkurencijai branduolinių ginklų srityje, kuri šiuo metu ir vyksta. Akivaizdu, kad tai nėra geras konstruktyvaus dialogo ir nusiginklavimo pavyzdys kitoms valstybėms.

Indijos ir Pakistano situacija nėra geresnė. Čia yra keletas svarbių momentų. Pirma, valstybių nesutarimus skatina Kašmyro problema. Antra, Indijos konvencinės pajėgos yra geresnės nei Pakistano, todėl pastarasis siekia didinti ir tobulinti savo branduolinį potencialą. Trečia, jeigu Rusiją ir JAV skiria vandenynas, tai kaimyninių Indijos ir Pakistano, kurie be viso ko neturi išankstinio perspėjimo sistemų, branduolinis konfliktas užtruks tik keletą minučių, t.y. šios valstybės faktiškai neturi laiko galimai klaidai ištaisyti. Čia būtina paminėti ir Kinijos faktorių. Kinija nesiruošia mažinti savo branduolinio arsenalo, priešingai – didinti ir tobulinti jį kaip atsaką į JAV PGS (pažymėtina, kad realiai JAV PGS nėra Kinijai pavojinga; iš tikrųjų tai jai yra tik geras pretekstas savo branduolinio potencialo vystymui, kad galėtų įtvirtinti savo, kaip didžiosios, o ateityje, galbūt, kaip supervalstybės statusą). Atitinkamai Indija irgi neužkonservuos savo branduolinės programos, tuo labiau, kad dar turi su Kinija neišspręstų teritorinių klausimų. Pagaliau, reikia pažymėti, kad Pakistanas, viena vertus, yra branduolinių technologijų nutekėjimo šaltinis, o antra vertus, bet kuriuo momentu gali tapti valstybe, kurioje radikalūs islamistai turės branduolinę bombą.

Artimieji Rytai yra itin probleminis regionas BP prasme. Čia veikia savotiška Irano-Izraelio grandis. Kitaip tariant, Izraelis nori apsisaugoti nuo piktų arabų, kurie supa jį iš visų pusių ir nori jį sunaikinti, kam gali panaudoti cheminį bei biologinį ginklą, o Iranas dabar dar ir branduolinę bombą kuria. Arabai, priešingai, laiko Izraelį grėsme savo nacionaliniam saugumui, kadangi pastarasis jau turi branduolinį ginklą. Iš esmės, arabų šalys tik ir laukia momento, kad Izraelis būtų oficialiai pripažintas branduoline valstybe, kad galėtų pateisinti savo branduolines programas. Todėl dabartinis Izraelis su „bomba rūsyje“ iš esmės yra geriau nei oficialiai branduolinis Izraelis. Papildomai BP Artimųjų ir Vidurio Rytų regione skatina galios balanso nebuvimo problemą, kurią tik dar labiau paaštrino JAV invazija į Iraką (kuri tame tarpe skatina Irano baimę, kad jis bus sekantis, ir verčia suaktyvinti pastangas branduolinės programos srityje). Galiausiai arabams labai svarbus yra įvaizdis, o kas gali geriau pagerinti valstybės įvaizdį nei branduolinis statusas.

Šiaurės Korėjos problema jau seniai neduoda ramybės pasaulio bendruomenei, o ypač Japonijai ir Pietų Korėjai. Įdomiausia ir blogiausia yra tai, kad niekas tiksliai nežino, turi pikti Šiaurės Korėjos komunistai branduolinę bombą ar neturi. Faktiškai Kim Čen Iras žaidžia labai pavojingą pasaulio bendruomenės ir kaimynų šantažo žaidimą. Jis už branduolinės programos nutraukimą nori gauti ekonominių ir saugumo garantijų – visų pirma iš JAV. Mainai lyg ir galėtų įvykti, bet problemą apsunkina tai, kad JAV neigiamai žiūri ne tik į Šiaurės Korėjos branduolinę programą, bet ir į šios valstybės politinį režimą. Rezultate iš abiejų pusių gaunasi situacija „ryte pinigai – vakare kėdės“, t.y. korėjiečiai iš pradžių reikalauja garantijų, o po to žada nutraukti tyrimus, o Amerika, nenorėdama nusileisti komunistinei Šiaurės Korėjai, iš pradžių reikalauja nuolaidų iš Korėjos pusės, o po to žada svarstyti ekonomines ir saugumo garantijas. Dialogas nesigauna ir Šiaurės Korėja ima rodyti jėgą (branduolinių tyrimų tąsa ir raketų paleidimai), o JAV netiesiogiai grasinti preventyviu branduoliniu smūgiu. Esant tokiai situacijai, viskas gali pasibaigti tuo, kad Šiaurės Korėja galiausiai sukurs ar oficialiai paskelbs turinti branduolinį ginklą, o JAV panaudos prieš ją savo branduolinį ginklą (taktinį ar net strateginį). Trumpai tariant, situacija neatrado itin perspektyvi ir ją galėtų tik pabloginti galimas branduolinio ginklo sukūrimas Japonijoje ir/ar Pietų Korėjoje.

Pagaliau branduolinio terorizmo klausimas. Reikia vienareikšmiškai pasakyti, kad teroristai neturi galimybės patys sukurti branduolinę bombą (kur kas lengviau padaryti ir panaudoti biologinį ar cheminį ginklą). Yra kiti du pavojai:

a)  kad jie ją nusipirks „juodojoje rinkoje“ (ypač jei bus sukurti miniatiūriniai branduoliniai įtaisai nepilotiniams lėktuvėliams);

b)  kad susprogdins kokią elektrinę. Šiame kontekste reikėtų investuoti pinigus į specialias tarnybas, gerinti strateginių branduolinių objektų bei branduolinės informacijos apsaugą ir atidžiai stebėti „branduolinių smegenų“ (mokslininkų) judėjimą.

Apibendrinant BP problemą kaip geopolitinę problema, galima teigti, kad jos sprendimas didžiąja dalimi priklauso nuo regioninių (dažniausiai teritorinių) problemų spendimo, ar tai būtų Kašmyras, ar dviejų Korėjų, ar Palestinos/Izraelio problema. Kitas svarbus faktorius yra JAV užsienio politikos pobūdis. JAV agresyvumas pasaulio mastu papildomai verčia tą patį Iraną ir Šiaurės Korėją nerimauti. Faktiškai, Jungtinės Valstijos turi apsispręsti, kas joms yra svarbiau – režimų kaita šiose valstybėse ar jų branduolinis statusas. Nors neatmestinas ir tas variantas, kad JAV iš principo nenori dviejų Korėjų problemos išsprendimo, nes tada neliktų preteksto Amerikos „buvimui“ Rytų Azijoje.

Pagaliau BP problemą apsunkina raketinių technologijų ir dvigubų technologijų plėtra, kuri yra sunkiai ir nenoriai (dėl ekonominės naudos) teisiškai reglamentuojama. Šiame kontekste figūruoja taikios ir karinės branduolinės programos santykio klausimas. Problema yra tame, kad taikios branduolinės programos mechanizmai ir produktai šiandien lengvai gali būti pritaikomi karinio atomo srityje. Situacija galėtų pasikeisti, jeigu pavyktų (o tai yra įmanoma) sukurti naujo tipo taikias branduolines technologijas, nepritaikomas kariniams tikslams, kas iš karto parodytų, kas siekia branduolinės energijos, o kas branduolinio ginklo.   

Branduoliniai ginklai kaip civilizacijos problema

Dažniausiai, kuomet kalbama apie BP, aptariami jos politiniai, kariniai ir ekonominiai aspektai, daug rečiau – socialiniai ir psichologiniai. Tuo tarpu pastarieji momentai turi giluminę, fundamentaliąją prasmę. Šiame kontekste straipsnio autorius norėtų aptarti keletą dalykų.

Pirma, branduolinis ginklas – tai kartu super galia, super valdžia ir super pavojus. Sunku pasakyti, žmonijai pasisekė ar nepasisekė, kad ji atrado branduolinę technologiją. Susidaro toks įspūdis, kad žmonės nėra pribrendę tam, ką turi, kaip vaikas nėra pasiruošęs turėti pistoleto. Kaip pavyzdį šiuo atveju galima paminėti tą faktą, kad mes ligi šiol nesugebame perdirbti branduolinių atliekų. Taip pat egzistuoja grėsmė, kad vieną dieną viskas gali pasibaigti, prasidėjus branduoliniam karui, t.y. aktualus yra branduolinio ginklo suvaldymo (kalbant plačiau, savo individualaus ir globalaus likimo suvaldymo) klausimas. Neatsitiktinai branduolinis ginklas dažnai yra siejamas su neišvengiama pasaulio pabaiga – kitaip tariant, nėra skirtumo, ar keli subjektai turės branduolinį ginklą, ar visi jį turės, nes vis tiek visi anksčiau ar vėliau nuo jo pražūsime. Tokiu būdu branduolinis ginklas yra platesnės žmonijos technologinio vystimosi, kuris aplenkia žmonių sugebėjimą jį „suvirškinti“, problemos dalis.

Antras svarbus momentas yra tas, kad šiandien sunku pasakyti, ar branduolinis ginklas yra virtualus, ar realus dalykas. Viena vertus, raketos stovi ir gali būti panaudotos. Kita vertus, tai, kiek rimtai žmonės vertina branduolinį pavojų, priklauso nuo to, kaip jis jiems yra pateikiamas. Šaltojo karo metu žmonija gyveno nuolatinėje branduolinio konflikto baimėje, šiandien viešojoje erdvėje įsigali diskursas, kuris sumenkina branduolinio karo pavojų (vis lengviau kalbama apie taktinio branduolinio ginklo panaudojimo galimybę ir naujų miniatiūrinių branduolinių įtaisų kūrimą). Tokiu būdu gaunasi situacija, kad branduolinio ginklo realybė siejasi su tikrove ne tiek tiesiogiai, kiek per žmonių sąmonę (kitaip tariant, branduolinio ginklo materialumas suteikia jam prasmę tik dalinai). 

Trečias reikšmingas momentas yra tas, kad mes retai susimąstome, jog branduolinė problema yra esamos valstybinės santvarkos problema, t.y. kad branduolinė įtampa kyla tarp valstybių (kurias mes pasirinkome kaip gyvenimo formą), susirūpinusių savo suverenitetu, saugumu, teritoriniu vientisumu ir t.t. Šiame kontekste atsiranda gerai žinoma pasaulio vyriausybės, kuri centralizuotai galėtų valdyti branduolinį ginklą ir taip sumažinti jo galimo panaudojimo riziką, idėja. Tačiau paradoksas yra tame, kad pasaulio vyriausybė reiškia ne tik branduolinį, bet visokeriopą universalumą, kuris, savo ruožtu, yra nepriimtinas daugumai planetos gyventojų (antiglobalistai yra akivaizdus simbolinis to pavyzdys). Kita vertus, net jei pasaulio vyriausybė taptų realybe, branduolinis ginklas vis tiek liktų žmonių, bet ne aukštesnio proto rankose. Tuomet iškyla kitas kraštutinumas – anarchizmas: jei nebūtų valstybių, nebūtų dėl ko konkuruoti (reiškia naudoti branduolinio ginklo). Galbūt tame yra tiesos, bet, kita vertus, kalbant iš esmės, konkurencija tarp žmonių (tų pačių gyvūnų) tikriausiai yra neišvengiama, o kalbant paprasčiau, anarchijos idėja tiesiog nėra tikroviška. Tokiu būdu mes turime samprotauti, atsižvelgdami į valstybės realybę, kuri, kaip kalbėta aukščiau, faktiškai atima iš mūsų branduolinio ginklo problemos principinio sprendimo galimybę.

Apibendrinant branduolinio ginklo civilizacinio aspekto tematiką, galima teigti, kad branduolinis ginklas yra tam tikras sąmonės, technologijos (kraštutinė technologinės visuomenės, prarandančios ryšį su gyva gamta ir esme, tradiciniais principais ir vertybėmis, išraiška), ekonomikos bei politikos reiškinys kartu virtualus ir realus, iki kurio žmonijai dar reikia pribręsti. Jeigu ji nespės to padaryti, jos pačios kūrinys ją pražudys.

Kitaip tariant, išmokime gyventi su technika, neprarasdami žmogiškumo ir neleisdami mūsų kūriniams mūsų valdyti.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 1)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (96)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras