Politinė krizė, pasižyminti pavojingu valdžios neveiksnumo sindromu, Lietuvoje ir toliau tęsiasi. Partijos bando įvairius tarpusavio susitarimų variantus, Prezidentas kelia savus reikalavimus, o Generalinė prokuratūra – įtarimus. Šiandien jau akivaizdu, kad esamos situacijos projekcijos į šalies vidaus politiką bus pakankamai neigiamos ir, atsižvelgiant į augančią visuomenės apatiją vykstantiems politiniams pasistumdymams, netgi pavojingos atstovaujamai demokratijai Lietuvoje.

Ko gero, jau nuo „Naujosios politikos“ koalicijos, vėlgi inspiruotos Valdo Adamkaus, pasidarė aišku, jog atėjus laikui dalintis postus, mūsų partijos pamiršta vertybes bei ideologines nuostatas. Dabartinė situacija, kaip ir ta, kuri susiklostė po 2004 m. Seimo rinkimų, puikiai atspindi šias tendencijas. Tačiau, stebint šiandienines lenktynes dėl valdžios bent jau likusiai Seimo kadencijai, nerimą kelia tai, jog viešumoje nei viena iš minėtose lenktynėse dalyvaujančių partijų netgi minimaliai neužsimena apie užsienio politikos klausimus tarsi su narystės Europos Sąjungoje (ES) bei NATO pradžia minėtoji savarankiška Lietuvos užsienio politika būtų pasibaigusi.

Vis dar vykstant debatams kas „vairuos“ šalies Vyriausybę bent jau artimiausius keletą metų, galima pasižvalgyti po oficialias kai kurių partijų programas ir pasižiūrėti, ką bent jau oficialiu tonu mums siūlo galimi naujos koalicijos partneriai.

Atsižvelgiant į tai, kad šiandien jau aiškiai kalbama, kad iniciatyva dar kartą bandyti formuoti Ministrų kabinetą bus patikėta socialdemokratų (LSDP) ideologui Gediminui Kirkilui, pradėti galima  būtent nuo šios politinės jėgos.

Oficialioje LSDP interneto svetainėje (http://www.lsdp.lt/) pateikiama partijos programa, priimta 2001 m. sausio 27 d. Jungiamajame partijos suvažiavime ir, kaip nurodoma, papildyta praėjusių metų gegužės 14 d. vykusiame XXVII LSDP suvažiavime. Tiesa, minėti papildymai nėra kaip nors išskirti, todėl identifikuoti programines šios partijos inovacijas, atsižvelgiant į ypatingą 2001 – 2005 m. laikotarpio politinę dinamiką, yra kiek sunkoka.

Kas apie Lietuvos užsienio politiką? Visų pirma, skirsnio su tiesioginiu pavadinimu, pavyzdžiui, „šalies užsienio politika: prioritetai bei tikslai“, išvis nėra. Bene arčiausiai su aptariamais klausimais siejasi LSDP programos V skyrius, pavadintas „Mes – tautų bendrijoje“, prasidedantis itin humanišku šūkiu „taika – svarbiausias mūsų tikslas“. Be abejo, su tokiu teiginiu ginčytis sunku, tačiau tiek jo formuluotė, tiek ir visa vėlesnė retorika, susijusi su taikos sukūrimu, pavojais taikai bei tautų draugyste, labai jau primena iki 1990 m. girdėtus šūkius.

Skaitant teiginius, jog „didelį pavojų taikai kelia karinių biurokratinių ir karinių pramoninių kompleksų bei jiems atstovaujančių sluoksnių egoistiniai tikslai ir interesai. Todėl mes remiame priemones,   ribojančias  šių  sluoksnių  galią bei  skatinančias   karinės  pramonės reorganizavimą civilinės paskirties reikmenų gamybai“, kyla klausimas, kodėl per visą savo valdymo nuo 2000 m. laikotarpį, LSDP pakankamai laisvai ir kartais netgi pritariančiai žiūrėjo į imperinių Rusijos ambicijų atgimimą, kuris nemaža dalimi buvo ir yra grindžiamas tenykščio karinio-pramoninio komplekso stiprinimu.

Tiesa, galima tik pasidžiaugti, jog, ko gero, 2005 m. gegužės 14 d. šio V skyriaus dalys, susijusios su ES bei NATO, buvo papildytos, įdedant daugiau būtuoju laiku suformuotų teiginių ir konstatuojant nemenką LSDP vertybinį indėlį į naujos kokybės Sąjungą. LSDP programoje taip pat teigiama, kad ši partija pasisako „prieš „dviejų greičių“ Europos Sąjungą, prieš stipresnių valstybių branduolio ir skurdesnės periferijos Europos Sąjungą“. LSDP taip pat pasisako „už bendrijų metodo stiprinimą bei jo ir tarpvyriausybinio metodo balansą sprendžiant Europos Sąjungos reikalus“. Tačiau tokių deklaracijų fone labai jau skurdžiai atrodo Lietuvos vaidmuo derybose dėl naujos ES finansinės perspektyvos, ypatingai prisimenant radikalius Didžiosios Britanijos siūlymus, pateiktus praėjusių metų pabaigoje ir beviltiškus tuometinio premjero Algirdo Brazausko pareiškimus. Beje, su deklaratyvia LSDP pozicija prieš „dviejų greičių“ Europą gerokai nedera ir Europos Komisijos (EK) bei ES Viršūnių Tarybos sprendimai neleisti Lietuvai įsilieti į euro zoną jau nuo sekančių metų pradžios. Tačiau tos pačios LSDP atstovai (tiek A. Brazauskas, tiek ir premjeru netapęs Zigmantas Balčytis) šį pralaimėjimą bandė nurašyti neva pasenusiai EK naudojamai infliacijos skaičiavimo metodikai.

Ypatingai svarbiu socialdemokratų programos skirsniu galima laikyti jų nuostatas dėl strateginės ES bei Rusijos partnerystės, nes šiandien akivaizdu, kad būtent šios sąveikos kryptis gali didžia dalimi lemti tiek energetinę, tiek ir bendrąją geostrateginę Lietuvos perspektyvą. Taigi, LSDP teigia, jog ES ir Rusijos strateginė partnerystė yra „ypatingai svarbi“. Be to, „Europos Sąjungos ir Rusijos sutartis atveria geras perspektyvas, kuriant bendrą ekonominę, teisingumo ir vidaus reikalų, laisvės ir išorinio saugumo, švietimo ir mokslinių tyrimų erdvę bei plėtojant partnerystės instrumentus. Mes norime būti aktyviais šios partnerystės dalyviais. Europai nereikia naujų skiriamųjų linijų, o Europos Sąjungos, Rusijos ir JAV partnerystė šiuolaikinio pasaulinio saugumo situacijoje yra ypač svarbi“. Žodžiai, žinoma, gražūs, tačiau nereikia pamiršti ir to, kad būtent LSDP valdymo laikotarpiu buvo tiesiogiai pražiopsotas dvišalis Rusijos ir Vokietijos dujotiekio Baltijos jūros dugnu projektas, o į pavėlavusios Lietuvos valdžios atstovų replikas ES valstybės sureagavo vangokai, jau nekalbant apie tylą iš Rusijos pusės.

Apibendrinant galima pasakyti, jog pastarieji šešeri buvimo valdžioje metai leidžia pakankamai aiškiai įvertinti programinių LSDP siūlomos Lietuvos užsienio politikos nuostatų diegimo praktikoje kokybę. Ir čia galima pasakyti, jog be itin reklamuojamų pasiekimų, t.y. formalios narystės ES bei NATO, realiuose tarptautinės ir regioninės politikos frontuose buvo patirta nemažai pralaimėjimų, kas tolesnį tikėjimą tik pernai atnaujintomis LSDP programinėmis deklaracijomis daro labai neperspektyviu.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.