Lotynų Amerikoje susiformavo tam tikra antiamerikietiška sąjungą, kurios branduolį sudaro Venesuela, Bolivija ir Kuba. Jeigu su Fideliu viskas yra aišku, tai kas tiksliai verčia Ugo Čiavesą ir Evo Moralesą (Čiaveso „brolis dvynys“) aktyviai pulti JAV nėra iki galo aišku.

Pats paprasčiausias ir kartu pats populiariausias jų antiamerikanizmo paaiškinimas yra jų amerikietiškos liberalios globalizacijos atmetimas. Ugo Čiavesas pareiškė, kad siekia kovoti su „globaliu kapitalizmu“, kurio lyderė, kaip visi supranta, yra Amerika ir jos transnacionalinės korporacijos. Ugo Čiavesui, kaip ir Evo Moralesui, naudinga būti tokiu kovotoju dėl vidinių priežasčių. Jų rėmėjų didesnę dalį sudaro neturtingi sluoksniai, kuriuos antiglobalistinė retorika traukia puikiai, nes šie žmonės nekenčia vietinių oligarchų. Pastarieji tuo tarpu nemėgsta savo šalių prezidentų, kadangi praranda galimybę gerai pasipelnyti iš prekybos gamtos ištekliais, bet nieko padaryti negali, nes prieš tautą, kaip prieš vėją nepaspjausi. Net 2002 m. valstybinio perversmo Venesueloje, paremto Jungtinių Valstijų (kas papildomai skatina Ugo Čiavesą nekęsti Amerikos), bandymas nieko nedavė: Ugo Čiavesas tik tris dienas prasėdėjo areštinėje, o po to kaip didvyris grįžo į valdžią. Vėliau jis organizavo referendumą dėl savo naujo prezidentavimo laikotarpio ir tauta jį parėmė.

Kaip vertinti tokį Venesuelos ir Bolivijos antiamerikanizmo kaip antiglobalizmo aiškinimą? Viena vertus, reikia pripažinti, kad globalizacija iš tikrųjų turtingus padaro dar turtingesniais, o vargšus galutinai nustumia į juodą skurdą. Ilgą laiką Vakarų kapitalas tiesiog grobstė turinčias didžiules naftos ir dujų atsargas Venesuelą ir Boliviją, pasiimdamas daugiau negu du trečdalius pelno. Panaši situacija yra ir kitose Lotynų Amerikos (dažniausiai laikomos JAV „kolonija“) valstybėse ir šiame kontekste nėra nuostabu, kad neigiamos nuotaikos ultra liberalios globalizacijos atžvilgiu vis stiprėja Peru, Argentinoje, Brazilijoje ir t.t. Indėnai Čiavesas ir Moralesas tai pabandė sustabdyti. Tačiau Venesuelos ir Bolivijos prezidentai primena diktatorius demagogus (JAV Čiavesą taip ir vadina), kurių pozicijas tik dar labiau sustiprina priskiriamas jiems didvyrių-kovotojų vaidmuo (kurį jie su malonumu prisiima) ir tai, kad Dėdė Semas, kaip bepyktų, padaryti nieko negali. Pastaruoju atveju simboliškai galima prisiminti frazę iš visiems gerai pažįstamo filmo: „O jeigu kas, tai atjungsim dujas“ (Venesuela daug naftos eksportuoja į JAV, todėl amerikiečiai yra priverti kentėti jos prezidento išdaigas).

Manytina, kad Čiaveso ir Moraleso kaip kovotojų su plėšikais globalistais (su transnacionalinėmis kompanijomis su JAV priešakyje) įvaizdis yra jiems per geras. Jie labiau atrodo kaip gera Fidelio pamaina, negu kaip rimti lyderiai, kurie sugebės iš esmės išspręsti savo šalių socialines-ekonomines problemas. Šalia to, kad jie nėra profesionalūs politikai ir ekonomistai, koją jiems gali pakišti naftos kainų kritimas. Tuomet jie atsidurs tarp dviejų ugnių – pasipiktinusių vargšų, kurie negaus žadėto socialinio stebuklo, ir seniai juos nuversti svajojančių turtuolių. Kol kas naftos kainų kritimas nenusimato, tad Ugo Čiavesas ir Evo Moralesas ir toliau sėkmingai išsilaikys valdžioje, o populistikai „varys“ ant Amerikos.

Paskutinis momentas, kurio tiesiog neįmanoma nepastebėti, yra Rusijos vieta visoje šioje besivystančioje istorijoje. Ugo Čiavesas jau nusipirko iš Rusijos pakankamai didelę kalašnikovų partiją ir ruošiasi nusipirkti licenciją jų gamybai Venesueloje. Taip pat, tuomet kai amerikiečiai už tai, kad jis „blogai kovoja su terorizmu“, atsisakė jam parduoti naikintuvus F-16, horizonte vėl atsirado Rusija su savo SU-30 ir SU-35. Iš Rusijos pusės viskas yra pakankamai aišku – ji, panašiai kaip Irano atveju (kuriam pardavė modernią priešlėktuvinės gynybos sistemą), nori įgelti Amerikai ir įgelti pačioje jos pašonėje už tai, kad JAV gadina Rusijai gyvenimą jos „artimajame užsienyje“ (nekalbant jau apie tai, kad tai yra naudinga Rusijai iš finansinės pusės). Tačiau galima užduoti sau klausimą, kodėl Čiavesui nenusipirkus naikintuvų, pavyzdžiui, Prancūzijoje ar Vokietijoje? Palikus nuošalyje kainos ir kokybės aspektus, galima manyti, jog Ugo Čiavesas nusprendė „kreiptis“ būtent į Rusiją todėl, kad (a) jis pats svajoja kaip išrankiau panervinti Ameriką; (b) Rusija, skirtingai nuo Prancūzijos ar Vokietijos, nėra Vakarai (kapitalistai); (c) geri santykiai su Rusija – didžiąja valstybe – yra naudingi Ugo Čiavesui įvaizdžio prasme; (d) pastaruoju metu Rusijos ir JAV santykiai nėra patys geriausi, todėl iš jos galima tikėtis papildomos paramos, ypač jeigu Vašingtonas ir toliau bandys mokyti Kremlių demokratijos.

Pabaigai vienas Ugo Čiaveso perlų: „Jeigu koks nors prezidentas žemėje primena Adolfą Hitlerį fiziškai ir akimis, tai Džordžas Bušas. Jeigu su manimi kas nors atsitiks, žmogumi, atsakingu už tai, bus Džordžas Bušas. Jis bus žudiku. Jis tikras teroristas“.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.