Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Katalonija krenta į separatizmo bedugnę

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
2006 06 22

Katalonija – labiausiai išsivysčiusi iš visų 17-kos Ispanijos provincijų – sekmadienį vykusiame referendume balsavo už autonomijos išplėtimą. Tiesa, prie urnų neatėjo net pusė (49,71 proc.) iš penkių milijonų balso teisę turinčių katalonų, o už prieštaringai vertinamą regiono statutą (konstituciją) balsavo apie 74 proc. rinkėjų.

Diskusijos dėl referendumo legitimumo

Dėl tokio mažo jų aktyvumo kilo įvairių diskusijų. Generaliteto (parlamento ir vykdančiosios Tarybos) atstovas spaudai Josepas Vendrelis pareiškė, kad „daugelis katalonų iš ryto išėjo į paplūdimius arba nenorėjo praleisti eilinių pasaulio futbolo čempionato rungtynių“. Jo nuomone, jeigu rinkėjai būtų panorėję balsuoti prieš statutą, jie būtų atsisakę ir kaitrios saulės vonių, ir futbolo ir būtų atėję prie urnų… Bet opozicinės dešiniosios partijos lyderis Marianas Rajoyas pareiškė, kad toks mažas aktyvumas liudija paramos vyriausybės projektui stygių. Jis sakė, kad tai asmeninis premjero Jose Luiso Rodriguezo Zapatero projektas, kuriam nepritarė du iš trijų katalonų. „Jūs nežinote, kur einate ir kur vedate Ispaniją. Mes atsidūrėme ant prarajos krašto, ant valstybės iširimo ribos. Tai kelias į niekur“, – kreipdamasis į krašto vyriausybės vadovą sakė opozicinės Liaudies partijos lyderis. Tuo tarpu J. L. R. Zapateras tvirtina, kad balsavimas galioja, nes trys iš keturių rinkėjų parėmė projektą ir įtikinamai ratifikavo jo tekstą. „Opozicijai reikia susitaikyti su tokiais rezultatais“, – kalbėjo premjeras žurnalistams. Kiek anksčiau pats Ispanijos karalius nepritarė šioms separatinėms užmačioms ir pareiškė, kad bet kokius pakeitimus krašto konstitucijoje turi svarstyti visa Ispanija. Karaliaus perspėjimų katalonai nepaisė.

Ką laimėjo katalonai?

Tenka pripažinti, kad referendume laimėjo didesnio savarankiškumo šalininkai. Tai reiškia, kad Katalonija be esamų plačių teisių įgys savarankiškumą tvarkant mokesčius, sprendžiant teisinius klausimus, turės savo teismų sistemą. Pavyzdžiui, 50 proc. surenkamų mokesčių PVM liks krašto ižde, pajamų mokesčių kartelė pakeliama nuo 33 proc. iki 50 proc. Ir iki šiol šis regionas buvo trečias pagal savarankiškumą po Navaros ir Baskijos. Autonomijos vyriausybė įeina į valstybinę Ispanijos konstitucinės monarchijos sistemą, bet turi savo vadinamąjį Generalitetą – parlamentą ir vykdančiąją Tarybą. Parlamentas renka prezidentą, o juo šiuo metu yra Pasqualis Maragallas. Generalitetas įgaliotas savarankiškai spręsti transporto, ryšių, verslo, visuomenės saugumo, vietos valdymo, kultūros, aplinkos apsaugos klausimus. Net katalonų kalba kartu su ispanų pripažįstama valstybine.

Nors teismai pavaldūs centrinei valdžiai, tačiau Katalonija turi savo ypatingąjį pilietinį kodeksą. Planuojamas įsteigti Aukštasis teismas, kuris taps aukščiausia teismine institucija vietoj Madride veikiančio Konstitucinio teismo. Krašto policija įgijusi daugiau teisių negu nacionalinė ir civilinė gvardija. Madridas vis dar neketina nusileisti autonomijai kovos su terorizmu, gynybos, nelegalios imigracijos ir kai kuriose kitose srityse.

Ilgas kovos už savarankiškumą maratonas

Katalonija už savo savarankiškumą kovojo nuo neatmenamų laikų, dar prekiaudama su graikais ir romėnais. 9-ame šimtmetyje, įkūrus Ispanijos karalystę, Barselonos provincija tapo Katalonijos centru. 1137 metais, susivienijusi su Argonu, Katalonija neapsaugojo savo teisių ir kalbos monarchijos įtakos. Bet Barselona ypač išaugo viduramžiais ir jos ekspansija po Viduržemio jūrą virto 1461 – 1472 metų karu prieš Johną II iš Argono. Ispanijos karalių centralizacijos politika tik sustiprino Katalonijos autonomijos poreikį. Katalonai kariavo Trisdešimtmetį karą (1618 – 1648) prieš karalių Prilipą IV. 20-ojo šimtmečio pradžioje Barselona virto plėšikų, piratų ir anarchistų vieta. 1917 m. spalio 13 d. Katalonijoje prasidėjo separatistų sukilimas, kuris buvo nuslopintas, tačiau 1930 m. rugpjūčio 17 d. Ispanijos respublikonai pasirašė susitarimą su Katalonija, pagal kurį šiai provincijai buvo pažadėta autonomija, įtvirtinta iškart po šalies paskelbimo respublika. 1931 m. katalonai išrinko pirmąją Francesco Macio vadovaujamą vyriausybę. Pilietiniame 1936 – 1939 metų kare Katalonijos rojalistai kariavo respublikonų pusėje ir buvo Franco opozicijoje, bet 1939 m. spalį pateko į diktatoriaus valdžią.

Po karo pirmąją savo vyriausybę katalonai išsirinko tik 1980 m., t.y. po to, kai 1978 metais, praėjus trims metams po Franco mirties, buvo patvirtintas Ispanijos padalijimas į 17 administracinių regionų. Pamažu centralizuotos valdžios svertai slydo Madridui iš rankų. Daugiau savarankiškumo iškovojo ir Baskų kraštas (Baskija), tiksliau – radikali baskų organizacija ETA, pradėjusi tikrą karą prieš Madridą, dar esant diktatoriui Francui. Barselona nepritarė teroristiniams tokios kovos metodams ir nepriklausomybei gilinti gana efektyviai panaudojo savo gerą ekonominę padėtį bei įtaką Madride. Tiesa, aštuonerius metus valdžioje buvę dešinieji iš Liaudies partijos nepritarė plačiai autonomijai, o 2004 m. atėję socialistai ir jų premjeras Jose Zapateras per metus parengė radikalų jos plėtimo planą. Pernai spalį Katalonijos parlamentas iš karto po Valensijos priėmė autonomijos statuso reformos įstatymą, numatęs ir šį referendumą. Po jų analogiškus sprendimus atnaujinti regionų konstitucijas priėmė Baskų kraštas ir Galicija.

Nacionalizmas – iš Pandoros skrynios

Daugiausiai ginčų kelia šioje konstitucijoje užfiksuotas teiginys, kad katalonai yra „atskira tauta“. Austrų laikraštis „Kurier“ pastebi, kad tai svarbiausia katalonų diskusijų tema, kurią nustelbė tik įpėdinio princo Phelipės dukters gimimas. Laikraštis perspėja, kad Ispanijai gresia „balkanizacija“, kuri sukėlė ištisą dešimtmetį trukusį pilietinį karą buvusioje Jugoslavijoje, įžiebė brolžudišką nesantaiką Šiaurės Airijoje, tame pačiame Baskų krašte, o taip pat tebeliepsnoja Kaukaze.

Nacionalinio katalonų išskirtinumo idėja paskatino didelius ginčus, kurie privedė politiką prie susiskaldymo. Įsidėmėtina katalonų žurnalisto Arcadio Espados knyga „Prieš Kataloniją“. Iš savo patirties jis rašo apie paskutinius frankizmo metus, apie tai, kaip Katalonija perėjo nuo fašizmo prie demokratijos, kaip galiausiai ji buvo nuskurdinta, jei ne nuniokota nacionalistų, kurie pastaruosius dvidešimt metų visiškai kontroliavo kultūrinį ir politinį gyvenimą.

Pateikiame keletą šio veikalo pastraipų, kurios atspindi prieštaringą požiūrį, egzistuojantį Europoje, į nacionalinius judėjimus.

Žurnalistas knygoje „Prieš Kataloniją“ daugiausia dėmesio skiria ne ideologiniams argumentams, o atskleidžia, kaip pamažu buvo nuslopintas kritinis mąstymas sukūrus atmosferą, kur kiekvienas gali būti apkaltintas veikęs „prieš Kataloniją“ ir morališkai satanizuotas. Toks vidinis cenzorius daugelį dalykų padaro neliečiamus, neatpažįstamai iškraipo faktus. Tokioje atmosferoje neįmanoma kalbėti apie daugelio katalonų poziciją, pasirinktą po Pilietinio karo ir Franco diktatūros laikais, arba apie imigrantų socialinę ir ekonominę realybę, apie tai, kad Katalonijoje gyvena ir dirba daug žmonių, nekalbančių katalonų kalba, bet savo darbu prisidedančių prie Katalonijos klestėjimo. Šiam didžiuliam gyventojų sluoksniui nėra atstovaujama nacionalistinėje Generaliteto vyriausybėje; jie tarsi fantomai, kultūriniai parijai ontologiškai menkinami, nes tam tikra Katalonijos idėja verčia juos rinktis – integruotis ar kentėti. Espados liudijimuose, kaip ir rūsčiose Félixo de Azśa bei Aleixo Vidalo-Quadraso politinėse esė, parodytas kultūrinis kraštovaizdis atskleidžia nacionalizmo padarytą žalą regionui, kuris kadaise garsėjo kaip kultūringiausias ir europietiškiausias Ispanijoje, o paskui, kai pradėta įgyvendinti doktrina, kuri remiasi šūkiu „tik katalonams“, pamažu kultūriškai atsiliko. Ir netgi ne visiems katalonams, o tik tiems, kurie atitinka nacionalistinį profilį. Visi kiti nėra katalonai, nes jie nenusipelno jais būti.

„Nesu nei pesimistas, nei profesionalus optimistas“, – rašo autorius. „Manau, kad pagrindinis intelektualinis uždavinys (tai uždavinys veikiau intelektualams nei menininkams) – siekti realizmo. O realybė perša mintį, kad nacionalizmas arba, jei norite, skirtingi nacionalizmai, tai rimta problema, su kuria susiduria Ispanija, ir viena iš didžiausių kliūčių, kurią turi įveikti Europa, kad pasiektų tikrą integraciją, pagrįstą demokratiniais principais“.

Nacionalizmas yra iracionalus, derėtis su nacionalistais neįmanoma; ideologinės ir politinės nuolaidos juos ne numaldo, o veikia tarsi akstinas jautį, skatina reikalauti dar daugiau. Nepasotinamas apetitas yra nacionalizmo prigimties dalis. 1978 m. Ispanijos Konstitucija buvo pasigėrėjimo vertas etinis ir teisinis projektas, kuriuo siekta Ispaniją paversti demokratine pliuralistine visuomene, Gregorio Peceso-Barbos, vieno iš Konstitucijos tėvų, žodžiais, „tautų ir regionų tauta“. Tekste pripažįstama Katalonijos, Baskų krašto ir Galicijos teisė būti „tautomis“, o ne šiaip „regionais“, visiškai nevaržomai puoselėti savo kalbą ir kultūrą. Daugelis manė, kad autonomijos statusas atims iš nacionalistų parako statinę (galimybę kelti kaltinimus centralizmu) ir paskatins plačius visuomenės sluoksnius Katalonijoje, Baskų krašte bei Galicijoje remti decentralizuotos pliuralistinės Ispanijos idėją. Tačiau nacionalistiniai judėjimai ne tik nesusilpnėjo, bet dar labiau sustiprėjo ir toliau kaltina Ispanijos Vyriausybę neteisybėmis, priešiškumu ir diskriminacija. Jie elgiasi taip, tarsi 1978 m. Konstitucija ir autonomijos statusas tebūtų nauja širma, kuria prisidengdama demokratinė Ispanija, kaip anksčiau frankistinė Ispanija, gali įamžinti savo priespaudą ir diskriminaciją „vidinių“ kolonijų atžvilgiu. Akivaizdu, kad tai pamišėlio kliedesiai. Bet jei fikciją paremia dauguma rinkėjų, kaip atsitiko Katalonijoje ir Baskų krašte ar bent jau nemaža jų dalis – kaip Galicijoje, ji tampa nerimą keliančia politine realybe.

Žurnalistas nemano, kad Ispanija subyrės. „Nenoriu, kad taip atsitiktų“, – rašo jis knygoje. „Jei Ispanija subyrėtų į saujelę nepriklausomų valstybių (į tris? keturias?), laisvės nebūtų daugiau, nepagerėtų nė gyvenimo kokybė, kultūros netaptų turtingesnės. Daugiau galimybių vystytis taip pat neatsirastų, nesumažėtų nedarbas. Įvyktų bendras nuosmukis visose srityse, bet pasekmės gali būti ir labiau lemtingos. Slovakams, kurie sukėlė Čekoslovakijos skilimą, šalies dezintegracija netapo pasaulio pabaiga – tiesiog atsirado daugiau antrarūšių dalykų gyvenime, o valdyti juos ėmė autoritariškas arba tikriausiai korumpuotas pseudodemokratiškas nacionalistinės Vladimiro Meciaro vyriausybės režimas. Tuo tarpu per Jugoslavijos sprogimą, kurį sukėlė serbų, kroatų, bosnių ir kosovarų nacionalistai, žuvo daugybė žmonių, o kraštas patyrė didžiulių kultūrinių ir materialinių nuostolių. Nacionalistinių idealų kulminacija Ispanijoje nusmukdytų demokratinę kultūrą Katalonijoje, Baskų krašte ir Galicijoje, o ne paskatintų ją. Šiose teritorijose, nors nacionalistai ir laimi daugumą balsų, gyvena nemažai žmonių, kurie nepasidavė propagandai ir nacionalistinei retorikai. Jų lojalumo mažajai tėvynei nesumenkina tas faktas, kad jie nori likti Ispanijos, senovinės šalies, bendros daugiarasės, daugiakultūrės tėvynės, dalimi. Tai katalonai, baskai, galisai, kurie nori, būdami ispanais, diskretiškai dalyvauti debatuose dėl nacionalizmo – keistuose debatuose, kur nacionalistai tildo beveik kiekvieną kitokį balsą. Daugelis jų negali išsakyti savo argumentų prieš nacionalizmą, nes tokiu politiniu momentu reikia atsargumo – kiekvienas išdrįsęs kritikuoti periferinį nacionalizmą automatiškai tampa „ispanų nacionalistu“, reakcionieriumi arba fašistu, o tai dar viena fikcija. Tai moralinis šmeižtas, nutildęs daugelį baskų ir katalonų. Groteskui, vadinamam „ispanišku nacionalizmu“, šiandien Ispanijoje atstovauja tik nereikšmingos dešiniųjų ekstremistų grupelės, neturinčios jokio rinkėjų palaikymo. Tiesa ta, kad vidutinis Ispanijos integralumo šalininkas nacionalizmo fenomeną stebi su abejingumu ir fatalizmu, tarsi kištis vis tiek būtų beprasmiška, nes tai, kas turi atsitikti, neišvengiamai ir atsitiks. Toks požiūris, nors ir labai civilizuotas, gali būti savižudiškas“.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (31)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (83)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras