Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  J. Hiden: Baltijos šalys ištrūko iš „pilkosios zonos“

Kalbėjosi ir parengė Povilas Žielys
2006 06 13

Moderniosios istorijos profesorius Johnas Hidenas yra žinomas Didžiojoje Britanijoje kaip Baltijos šalių ekspertas. Bradfordo universitete jis įkūrė ir 14 metų vadovavo vieninteliam visoje Vakarų Europoje Baltijos šalių studijų centrui.

Su J. Hidenu kalbėjomės po Vilniuje gegužės mėn. skaitytos jo paskaitos „Baltijos jūros regiono saugumas: istoriko požiūris“. Profesorius pasidalino savo mintimis apie Rusijos ir Vokietijos vaidmenį regione, ES energetinę politiką ir informacinį Rusijos pranašumą prieš Baltijos šalis.

Savo paskaitoje užsiminėte apie tam tikrą saugumo „pilkąją zoną“ tarp Rusijos ir Vokietijos. Ar, Jūsų nuomone, Baltijos šalys yra pasmerktos amžinai būti nesaugios, amžinai likti toje „pilkojoje zonoje“?

Aš asmeniškai taip nemanau. Minėjau „pilkąją zoną“, kuri egzistavo XX a. trečiajame dešimtmetyje, bet šiandien šis teiginys, manau, nebegalioja. Ir pagrindinė priežastis, kodėl aš taip manau, yra ta, kad atkurta Baltijos šalių nepriklausomybė šiandien yra pakankamai svarbi visai Europos Sąjungai. Jos yra Europos Sąjungos ir NATO dalis. Man neatrodo, kad Baltijos šalys šiandien būtų amžinoje „pilkojoje zonoje“.

Manau, kad Vokietija gali atlikti čia gana konstruktyvų vaidmenį, kurį galbūt kiek nustelbė faktas, jog Vokietija ir Rusija pasirašė sutartį dėl dujotiekio tiesimo (Šiaurės Europos dujotiekio tiesimo Baltijos jūros dugnu – red. past.). Bet aš manau, kad tai nėra tipiškas Vokietijos politikos pavyzdys ir man atrodo, kad iš tiesų Vokietija nenorės, kad Baltijos šalys liktų „pilkojoje zonoje“. Rusai galėtų to norėti, bet ne vokiečiai.

O kokia yra rusakalbių gyventojų mažumos įtaka Baltijos šalių saugumui? Rusija dažnai eskaluoja šį klausimą, ypač santykiuose su Latvija ir Estija. Kaip reikėtų spręsti šią problemą?

Taip, tai yra problema. Situaciją apsunkina tai, kad nemažai rusakalbių nenori mokytis latvių ar estų kalbos ir netgi nenori būti tų visuomenių dalimi. Bet tai pasakytina ne apie visus rusų tautybės gyventojus. Šiandien matome pakankamai daug pavyzdžių, kaip rusai, ypač jaunesnio amžiaus, rengiasi laikyti kalbos testą ir pripažįsta, kad jiems geriau yra gyventi Rygoje ar Taline, negu Maskvoje.

Bet realybė yra tokia, kad Rusijos vyriausybė ištisai eskaluoja šį klausimą, nuolat atkreipia dėmesį į tariamai blogą elgesį su rusakalbių mažumomis. Tačiau įvairios Vakarų organizacijos, tyrusios esamą padėtį, nenustatė, kad šių mažumų teisės būtų pažeidinėjamos. Galbūt rusų tautybės žmonės nukentėjo, Baltijos šalims atkūrus nepriklausomybę ir įstojus į ES, bet Baltijos šalių vyriausybės to tikrai nesiekė. Aš esu nusiteikęs pakankamai optimistiškai ir tikiu, kad būsimomis rusakalbių kartomis bus daug sunkiau manipuliuoti.

Šiame Baltijos šalių multikultūriškumo kontekste norėčiau užduoti klausimą apie Kaliningrado sritį. Ar Kaliningradas yra nuolatinė Baltijos jūros regiono saugumo problema, ar jis suteikia ir naujų galimybių?

Įdomus klausimas... Manau, kad Kaliningradas vis labiau tampa galimybių aikštele. Galime prisiminti visus ankstesnius sunkumus, visas su šia sritimi susijusias problemas, būdą, kaip ES ir Rusija tarėsi dėl tranzito ir kitų klausimų. Kaliningradui vystantis, jis teiks naujų bendradarbiavimo galimybių. Ar Rusijai tai patiks, aš nežinau ir negaliu tiksliai nuspėti, kas bus. Bet esu vėl nusiteikęs gana optimistiškai, nes, logiškai mąstant, Kaliningradas turėtų vystytis ekonomiškai, dėl ko atsivers naujos galimybės.

Grįžkime prie šiandienos aktualijų. Pastaruoju metu daug kalbama apie energetinį ginklą, o Baltijos šalys, kaip žinome, yra stipriai priklausomos nuo Rusijos energetikos srityje. Kaip ši priklausomybė gali paveikti regiono saugumo perspektyvą?

Jūs sakote Baltijos šalys yra priklausomos nuo Rusijos? Neabejotinai. Net tokios šalys kaip Didžioji Britanija tampa vis labiau ir labiau priklausomos nuo Rusijos dujų ir naftos. Diskusijos šia tema Britanijoje jau vyksta.

Kas dėl naftos ir dujų, tai reikia turėti galvoje, jog Rusijai vis tiek teks jas kažkur parduoti. Todėl aš palaikau nuomonę, jog Europos Sąjunga privalo turėti bendrą energetikos politiką ir Baltijos šalys turės būti jos dalis. Manau, kad integracijos kryptis negali pasikeisti, Europos Sąjungai teks judėti pirmyn ir perkelti šių problemų sprendimą į ES lygmenį.

Savo paskaitoje minėjote, kad viena iš Baltijos šalių problemų yra ta, kad jų žiniasklaidos balso Vakarai beveik negirdi, o į tai, kas kalbama Rusijoje, visuomet įsiklausoma. Ar įmanoma pakeisti tokią situaciją?

Tai labai sudėtinga. Viskas susiveda į tai, kaip elgiasi Vakarų laikraščiai. Kai Baltijos šalys kovojo dėl nepriklausomybės, britų reporteriai buvo nusiųsti į Vilnių, Rygą, Taliną ir galėjo papasakoti apie tikrąją padėtį. Bet, Baltijos šalims atgavus nepriklausomybę, britų spaudos susidomėjimas jomis dingo, nes tokie dalykai kaip reformos, nauja valiuta ir pan. yra nuobodūs. Žurnalistus domino čia vykdytas smurtas ir dėl to jie buvo atvykę. O dabar, atrodo, čia viskas taiku ir ramu. Jei regione nekils kokia nors rimta krizė, naujienos iš Baltijos šalių plačiai nepasklis. Tuo tarpu viskas, ką pasako Rusija, yra nušviečiama kur kas plačiau. Nemanau, kad Baltijos šalys galėtų ką nors pakeisti, nes viskas priklauso nuo Vakarų žiniasklaidos.

Dar vienas klausimas apie Lietuvos vykdomą Rytų politiką. Šiandien susidaro įspūdis, kad Lietuvos užsienio politikos formuotojai vis labiau įsitraukią į Rytų Europos ir Pietų Kaukazo demokratizacijos procesus. Ar tai yra teisingas Lietuvos pasirinkimas?

Nevadinčiau to pasirinkimu. Jie juk nepamiršta Vakarų, veikia subalansuotai, ar ne? Aišku, kad Lietuva nėra uždaryta Europos Sąjungoje ar NATO. Ji elgiasi teisingai, mėgindama plėsti demokratijos įtaką. Tai – svarbiausia, nes demokratijos plėtra, manau, prisideda prie Rusijos įtakos mažinimo. Todėl Lietuvos vyriausybė elgiasi teisingai, bandydama tai pasiekti.

Paskutinis klausimas. Ką Jūs, kaip istorikas, patartumėte Baltijos šalims? Kokios būtų pagrindinės praeities pamokos, kurias reikia išmokti?

O, Viešpatie! (atsidūsta) Manau, kad pagrindinė pamoka yra neprarasti vilties, ar ne (juokiasi)? Pažvelkime į praeitį ir pamatysime, kiek daug Baltijos šalys sugebėjo pasiekti pačios. Pažvelkime į istoriją, į 1940 metus – Baltijos šalių saulėlydį. Atrodė, kas gali būti blogiau? Bet po 50 metų ta pati sutartis, kuri simbolizavo Baltijos šalių nepriklausomybės pabaigą, buvo panaudota prieš Michailo Gorbačiovo konstituciją. Tai, kas nutiko su M. Gorbačiovu, parodė, kad mažosios valstybės nėra bejėgės, jos gali sukelti problemų, kurių negalima ignoruoti ir kurias sunku išspręsti. Tad stenkitės ir toliau (juokiasi).

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (32)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (85)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras