Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Euroatlantinės organizacijos
 
  NATO taikosi į energetiką

Dr. Arūnas Molis
2010 07 05

Kai 2009 m. balandį Strasbūre ir Kylyje NATO valstybių vadovai nusprendė pradėti oficialias diskusijas dėl naujos NATO strateginės koncepcijos, greito sąjungininkų susitarimo strateginiais klausimais niekas ir nesitikėjo. Kita vertus, tikėtasi prieiti prie bendros nuomonės bent jau esminiu klausimu – ką ir kaip NATO turėtų veikti per artimiausius dešimt metų. Iš dalies tai pavyko – visos bloko šalys sutarė, kad esminė NATO užduotis turi būti saugios politinės aplinkos kūrimas. Jei to pasiekti nepavyktų, Aljansas privalo turėti greitą ir efektyvų grėsmių neutralizavimo mechanizmą. Tačiau sutarti dėl to, kokiais atvejais ir kaip šis mechanizmas turėtų būti taikomas, pasirodė esą kur kas sudėtingiau. Kitaip tariant, ginčų kilo dėl NATO atsakomybės ribų – turėtų ar ne Aljansas prisiimti atsakomybę sprendžiant su klimato kaita, humanitarinėmis katastrofomis, pabėgėlių skaičiaus didėjimu susijusius klausimus? Išplėsti ar ne NATO kolektyvinės gynybos įsipareigojimus (numatytus Vašingtono sutarties 5-ajame straipsnyje) į energetinio, kibernetinio bei kitas „minkštojo“ saugumo sritis? Jei taip – kaip toliau bendrauti su kai kuriais kaimynais, kaip pertvarkyti NATO planavimo ir pajėgumų kūrimo procesą? Jei ne – kaip išlikti svarbiems XXI amžiuje?

2010 m. gegužę NATO Gynybos koledžas paskelbė tyrimą, kuriame išskirti bent trys požiūriai vien tik į Vašingtono sutarties 5-ąjį straipsnį[1]. Su Rusija besiribojančios Baltijos šalys, Norvegija ir Lenkija priskirtos prie tų, kurios nerimauja dėl autoritarizmo apraiškų Rusijoje ir akcentuoja kolektyvinės gynybos garantijas, t. y. reikalauja gynybos planų, sąjungininkų pajėgų dislokavimo bei pratybų savo teritorijoje. O JAV, Didžioji Britanija, Nyderlandai, Kanada, Danija agitavo nešvaistyti jėgų gynybos planams, kurie atitrauktų dėmesį, išteklius ir pajėgumus nuo nacionalinių kariuomenių transformacijos, perdislokuojamų pajėgų kūrimo bei ISAF misijos Afganistane. Trečiajai grupei priskirtinos Vokietija, Italija, Prancūzija, Belgija, Portugalija, Ispanija – valstybės, raginančios „tiesiog tikėti“ NATO solidarumu ir narystės fakto teikiamomis garantijomis, nekeliant papildomų klausimų dėl 5-ojo Vašingtono sutarties straipsnio patikimumo. Pastarųjų nuomone, bet kokia konvencinio pobūdžio ginkluota agresija prieš Aljanso šalis yra mažai tikėtina – ypač jei potencialūs agresoriai nebus provokuojami pačių bloko narių.

Dar labiau išsiskyrė NATO šalių nuomonės dėl Aljanso vaidmens energetinio saugumo srityje. Lietuva planuoja steigti Energetinio saugumo centrą, kuris siektų NATO kompetencijos centro statuso. Planuojama, kad šis centras galėtų kaupti, analizuoti ir teikti informaciją visais su energetiniu saugumu susijusiais klausimais, vykdyti tyrimus, identifikuoti energetinio saugumo grėsmes, veikti kaip tarpvalstybinis keitimosi informacija biuras. Lietuvos užsienio politikos formuotojai ir vykdytojai džiaugiasi „aktualizavę“ šį klausimą NATO darbotvarkėje ir sulaukę pritarimo idėjai darbiniuose pokalbiuose ES šalių sostinėse. Vis dėlto Lietuvai dar 2010 m. kovą buvo duota suprasti, kad NATO nelinkusi svariai prisidėti užtikrinant šalių energetinį saugumą. Dėl sąjungininkų paramos taip pat kyla nemažai klausimų. Pavyzdžiui, Lenkijos (kurios energetinė situacija yra kur kas palankesnė nei Lietuvos) analitikai norėtų matyti labiau „tradicinį“ Aljansą, gebantį suteikti kolektyvinio saugumo garantijas tradicinėje, t. y. „kietojo“ saugumo srityje. Ką jau kalėti apie vokiečius ar prancūzus, energetinio saugumo klausimus siūlančius palikti privačių kompanijų, nacionalinių vyriausybių ar bent jau kitų tarptautinių organizacijų (ES) kompetencijai.

Žiūrint iš esmės, NATO įsitraukimas į su energetika susijusius reikalus nebūtų kažkas ypač nauja. Dar šaltojo karo metais buvo sukurta NATO naftotiekių sistema, aprūpindavusi aviaciniu kuru NATO šalių karinius oro uostus. Grėsmės energetiniam saugumui minimos 1999 m. NATO strateginėje koncepcijoje, joje Aljansas pripažino, kad „saugumas yra veikiamas ir gali būti pažeistas globalių netradicinių grėsmių (teroristinių išpuolių, sabotažo, organizuoto nusikalstamumo), trikdančių gyvybiškai svarbių išteklių tiekimą“. 2004 m. Aljansas patvirtino Gynybos nuo terorizmo (Defence against terrorism) programą, kurioje energetinės infrastruktūros apsauga taip pat buvo vienas prioritetų. Su energetiniu saugumu susiję punktai buvo įtraukti ir į NATO vadovų susitikimų Rygoje (2006 m.) bei Bukarešte (2008 m.) deklaracijas. Beje, kaip tik Rygos deklaracija suteikė pagrindą pradėti kompleksinės NATO veiklos energetinio saugumo srityje galimybių tyrimą[2].

Šiandien NATO įsitraukimą remiančios valstybės siūlo kelias galimas Aljanso veiklos energetinio saugumo srityje kryptis. Visų pirma kalbama apie energetinės infrastruktūros apsaugos užtikrinimą tiek Aljanso šalių, tiek blokui nepriklausančių valstybių teritorijose. Plačiąja prasme tai apimtų ne tik fizinį saugumo užtikrinimą karinėmis priemonėmis, bet ir dalijimąsi žvalgybine informacija, nacionaline patirtimi bei technologijomis. Drąsesni siūlymai – paversti NATO forumu, kuriame vyktų konsultacijos ir dėl, pavyzdžiui, bendrų energetikos infrastruktūrą saugosiančių karinių vienetų sukūrimo, energijos šaltinių tiekimui svarbių sąsiaurių apsaugos išlaidų pasidalijimo, santykių su šalimis partnerėmis Pietų Kaukaze, Afrikoje bei kituose regionuose plėtojimo. Be to, Aljansas galėtų padėti likviduojant žalą avarijos atveju, vykdyti karines operacijas, kuriomis būtų siekiama užkirsti kelią prieš energetikos infrastruktūrą nukreiptam piratavimui, teroristiniams išpuoliams ir pan.

Kita galima NATO įsitraukimo į energetiką sritis – „kolektyvinės paramos“ nuo energetinės krizės nukentėjusioms šalims teikimas. Sprendimą suteikti tokią paramą galėtų lemti tam tikri su energetine infrastruktūra susiję incidentai (techninės avarijos, gamtinės katastrofos, teroristiniai išpuoliai) arba kai kurių sąjungininkų nesugebėjimas užsitikrinti stabilaus energetinių išteklių tiekimo (dėl krizės gavybos rinkoje, agresyvios eksportuotojų politikos). Šiuo atveju NATO galėtų aktyvuoti konsultacinį mechanizmą, kuris užtikrintų sklandesnį bendradarbiavimą tiek Aljanso viduje (ypač svarbus vaidmuo čia tektų JAV, Kanadai, Turkijai, Norvegijai), tiek su kitomis tarptautinėmis organizacijomis, energijos išteklių gamintojais bei transportuotojais. Dar viena galimybė sustiprinti sąjungininkų solidarumą energetinio saugumo srityje būtų bendras energijos išteklių atsargų kaupimas ir naudojimas. Prie šios iniciatyvos galėtų prisidėti visos Aljanso šalys arba tik tos, kurios tuo suinteresuotos.

Nors diskusijose išsakyta gausių siūlymų, rekomendacijas dėl naujosios NATO strateginės koncepcijos rengusi Dvylikos ekspertų grupė Aljanso vaidmenį neutralizuojant grėsmes energetiniam saugumui vertino atsargiai. Vis dėlto Baltijos šalims aktualūs energijos tiekimo pertrūkius galintys sąlygoti pavojai, ekspertų nuomone, turėtų figūruoti strateginėse grėsmių Aljansui vertinimo ataskaitose, taip pat atsispindėti gynybos planuose. Ekspertų grupės raporte teigiama, kad bet koks didesnis staigus išteklių tiekimo pertrūkis (ypač jei jį sąlygojo sabotažas prieš energetikos infrastruktūros objektus ar transportavimą jūra) gali lemti Vašingtono sutarties 4-ojo straipsnio aktyvavimą, t. y. sąjungininkų konsultacijas dėl galimo atsako. Labiausiai NATO įsitraukimą rėmusios šalys šioje formuluotėje įžvelgė ambicijų trūkumą – esą net ir konsultacijos būtų rengiamos tik dėl iš esmės techninio pobūdžio tiekimo sutrikimų. Londone įsikūrusio Europos reformų centro analitikai į ekspertų grupės raportą reagavo dar griežčiau – jų teigimu, Aljansas dar kartą pademonstravo ignoruojantis kai kurių Vidurio ir Rytų Europos šalių saugumo interesus. Tai yra klaida, nes „tik jausdamosi saugios namie šios šalys mažiau investuos į teritorinei gynybai skirtus pajėgumus ir įsigys daugiau įrangos, reikalingos tokioms misijoms, kaip vykdoma Afganistane“. Belieka tikėtis, kad šis argumentas anksčiau ar vėliau bus išgirstas ir mums aktualiausios grėsmės iš tikrųjų pritrauks ir kitų NATO sąjungininkų bei planuotojų dėmesį.

[1] Plačiau žr.: Jonson P., „The debate about Article 5 and its credibility. What is it all about?“, Research paper, NATO Defence College, Rome, 2010.

[2] Rygos deklaracijoje teigiama: „mes remiame koordinuotas tarptautines pastangas įvertinti rizikas, kylančias energetinei infrastruktūrai, ir gerinti energetinės infrastruktūros saugumą“. Dėl to Šiaurės Atlanto Taryboje turėtų vykti „konsultacijos artimiausių grėsmių energetiniam saugumui klausimais siekiant apsibrėžti tas sritis, kur NATO, stiprindama šalių narių saugumą energetikos srityje, galėtų prisidėti ir, esant poreikiui, paremti nacionalines ir tarptautines pastangas“.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (6)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (19)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (71)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (7)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras