Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Lotynų Amerikos vienijimosi procesas tęsiasi (2)

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
2006 06 07

Pasaulis vis didesnį dėmesį skiria procesams, vykstantiems Lotynų arba Pietų Amerikos šalyse. Tiesa, tas dėmesys buvo prikaustytas visą laiką, nes šiam žemynui priklausančiose 13-oje valstybių nuolat vyko radikalios politinės ir ekonominės permainos: civilę valdžią keitė kariniai režimai, ekonominį stabilumą, dažniausiai pagrįstą didžiulių gamtos turtų išpardavimu, keitė gyvenimo lygio nuosmukiai, karinius ir ekonominius blokus – perversmai atskirose šalyse bei poreikis vienytis. Šį poreikį paprastai skatina priešinimasis JAV diktatui.

Lotynų Amerika nusprendė sekti Europos pavyzdžiu dar 2004 m. pabaigoje. Kaip pranešė britų dienraštis „The Times“, Peru įvykusiame aukščiausiojo lygio 12 Lotynų Amerikos valstybių lyderių susitikime buvo nuspręsta įkurti ES lygiavertę ekonominę ir politinę sąjungą – Pietų Amerikos tautų sandraugą (PATS). Laikas buvo pasirinktas neatsitiktinis, nes būtent 1824 metų gruodžio 9 dieną ispanų konkvistadorai buvo sutriuškinti Peru prie Ajakučo upės ir šis pralaimėjimas tapo Lotynų Amerikos atgimimo pradžia.

Pagal pasirašytą susitarimą, sienos tarp valstybių bus panaikintos ir blokas veiks daugiau kaip 17 mln. kv. km teritorijoje, kurioje gyvena 361 mln. žmonių. Paskui bus įkurtas bendras Pietų Amerikos parlamentas, teismas, vieninga valiuta, net galios vienas pasas.

PATS turėjo pradėti veikti kitų dviejų organizacijų pagrindu: prekybos bendrijos MERCOSUR, kuriai priklauso Brazilija, Argentina, Urugvajus, Paragvajus ir asocijuotų narių teisėmis – Čilė. Antra organizacija – Andų tautų sandrauga (ATS), į kurią įeina Bolivija, Kolumbija, Ekvadoras, Peru ir Venesuela. Jos egzistuoja nuo 8-ojo dešimtmečio, tačiau ATS nepadėjo liberalizuoti regiono ekonomiką ar pašalinti prekybos barjerus tarp šalių. Iš 2004 m. gruodžio mėn. Peru įkurtos Lotynų Amerikos bendrijos optimistai tikėjosi, kad ji  taps trečia stipria ekonomine sąjunga pasaulyje su didele rinka po ES ir NAFTA, kurią sudaro JAV, Kanada ir Meksika. Taika, vystymasis ir ekonominė gerovė, kurią lems sėkmingesnės derybos pasaulinėje rinkoje – štai ko siekia Lotynų Amerikos lyderiai, pasirašę šį regioninės integracijos paktą.

Nauja bendrija turi naftos, dujų, 361 mln. gyventojų rinką, bet ją kankina ir 300 mlrd. dolerių užsienio skolos, silpnai išvystytos infrastruktūros, socialinės įtampos ir politinis nestabilumas.

Pasak buvusio Venesuelos laikraščio apžvalgininko, dabartinio Pasaulinės jaunųjų lyderių ir verslininkų federacijos prezidento Fernando Sanchezo Ariaso, Lotynų Amerika bando sekti ES pavyzdžiu, norėdama patogesnės pozicijos derybose su verslo parneriais.

„Daugybę metų Lotynų Amerikos valstybės vystėsi izoliuotai ir nepriklausomai viena nuo kitos. Tai silpnina mūsų pozicijas tada, kai pasaulinėje rinkoje reikia derėtis dėl mokesčių, verslo sąlygų, prekių ir paslaugų importo bei eksporto. Ekonominis blokas, kurį sukūrėme, leis mums būti sėkmingesniais verslo partneriais“.

Skeptikai vis dėlto turi daugiau argumentų. Svariausias jų – nepaprastas skurdas. Būtent skurdą šiandien galima vadinti Lotynų Amerikos šalis vienijančiu bruožu. Daugiau negu 40 proc. iš 360 milijonų gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos. Nepaisant to, kad JAV iš Lotynų Amerikos importuoja daugiau naftos, negu iš visų Vidurinių Rytų valstybių kartu sudėjus. Antai, po naftos verslo pradžios praėjus daugiau negu trims dešimtmečiams, Ekvadoro gyventojai klausia, kur toji ilgai laukta ir žadėta gerovė? Tą patį norėtų žinoti ir Peru gyventojai, kaltinantys naftos kompanijas už padarytą žalą aplinkai ir senųjų vietinių gyventojų kultūrai.

Venesueloje nafta paskatino įtampas tarp skirtingų socialinių visuomenės sluoksnių – vidutines ir mažas pajamas turinčių gyventojų, lojalių prezidentui Hugo Chavezui. Aršios kovos nė kiek neprimena socialinės ir politinės harmonijos, kurią, kaip buvo tikimasi, Venesuelai turėjo atnešti nafta.

Atidžiau pažvelkime į Boliviją – vargingiausią pagal gyvenimo lygį Lotynų Amerikos šalį. Neseniai Bolivijos prezidentas Evo Moralesas paskelbė eilinę revoliuciją, šįkart – agrarinę. Praėjusį šeštadienį jis pasirašė septynis dekretus, pagal kuriuos pustrečio milijono hektarų valstybės žemės rytinėje šalies dalyje bus perduota neturtingiems valstiečiams, daugiausiai indėnams. Tai tik pirmas agrarinės revoliucijos etapas. Kitas etapas – nenaudojamos žemės perdavimas, o iš viso iki savo kadencijos pabaigos E. Moralesas ketina išdalinti apie 20 milijonų hektarų žemės. Prezidentas perspėjo, kad tokiu būdu žemė iš privačių savininkų nebus atimama, o tik perskirstomas valstybės fondas. Statistikos duomenimis, didžioji šių plotų dalis yra stambių žemvaldžių rankose ir jais yra spekuliuojama. Tuo tarpu Bažnyčios pranešime nurodoma, kad nedidelei žemės verslininkų grupei priklauso apie 90 proc. šalies žemės, o likusią valdo prezidento reformas remiantys indėnai, kurių yra apie 3 milijonus.

Ši revoliucija prasidėjo praėjus vos dviem savaitėms nuo prieš tai buvusios. Evo Moralesas nacionalizavo šalies energetikos sektorių ir davė pusę metų, kad naftos ir dujų kompanijos peržiūrėtų savo kontraktus. Šis dekretas ypač šokiravo užsienio kompanijas, kurių energetikos sektoriuje veikia keturios – brazilų „Petrobras“, ispanų „Repsol“, prancūzų „Total“ ir britų „BG Group“. Iškart E. Moraleso kariškiai užėmė daugiau kaip pusšimtį šių kompanijų eksploatuojamų telkinių, kad visą gavybą ir eksportą kontroliuotų nacionalinė Bolivijos kompanija. Labiausiai nukentės brazilai, kurių kompanija kontroliavo 14 proc. Bolivijoje išgaunamų dujų ir investavo į šį verslą 1 mlrd. 600 mln. dolerių.

Agentūra „Bloomberg“ praneša, kad pernai Bolivija pardavė dujų ir naftos už 1 mlrd. 300 mln. dolerių, o tai yra pusė šalies pajamų iš eksporto. Pietų Amerikoje Bolivija užima antrą vietą pagal gamtinių dujų išteklius po Venesuelos. Energetinė revoliucija gali suduoti smūgį keturių regiono šalių planams per Amazonės džiungles nutiesti 8000 kilometrų dujotiekį, kuris kainuos apie 20 milijardų dolerių.

Žinoma, vienybės idėja yra patraukli, ypač visame pasaulyje didėjančio JAV diktato akivaizdoje. „Parduoti“ Lotynų Amerikos vienybės idėją piliečiams, ekspertų nuomone, visai įmanoma. Juk Lotynų Amerikos valstybių lyderiai yra gana charizmatiškos asmenybės: Hugo Chavezas, Luizas Inacio Lula da Silva, Evo Moralesas ir kt. Tad pasinaudojant viešųjų ryšių technologijomis ir tokių lyderių charizma, susitelkimas pasiekiamas nesunkiai.

Tuo tarpu skeptikai abejoja, ar Lotynų Amerikos valstybės realiame gyvenime kada nors suformuos ką nors panašaus į ES. Teigiama, kad skirtumai tarp šalių per dideli. Kai kurios valstybės, pavyzdžiui, Argentina ir Brazilija, turi aršių prekybinių ginčų, o Bolivija ir Čilė, nesutariančios, kam priklauso dalis vandenyno pakrantės, net nepalaiko diplomatinių santykių. Juk Bolivija ir Paragvajus apskritai neturi išėjimo prie jūros…

F. S. Arias tvirtina: „Esu optimistas, nors ir suprantu, kad kultūriniai, ekonominiai ir socialiniai skirtumai yra didžiuliai. 150 mln. vartotojų Brazilijoje ir 23 mln. Venesueloje yra skirtingos ir savitos rinkos. Infliacijos, valiutų kursų ir kitų finansinių rodiklių skirtumai gali trukdyti, tačiau tikiu, kad įmanoma sukurti bendrus geros ekonominės praktikos standartus, kurių visos Lotynų Amerikos šalys laikytųsi, ir tai užtikrintų sėkmingą jų nacionalinių ekonomikų vystymąsi“.

Įdomi informacija

 

Kai kurių regioninių organizacijų tinklapiai: 
Afrikos, Karibų ir Ramiojo vandenyno grupės valstybės (African, Caribbean, and Pacific Group of States, ACP Group)
Įkurta 1975 m. Narystė – 77 valstybės. Tikslas – preferencinių ekonominių ir pagalbos klausimų sprendimas su ES šalimis.

Amerikos šalių organizacija (Organisation of American States- OAS)
Įkurta 1890 m. kaip Tarptautinė Amerikos respublikų sąjunga. Į OAS pervadinta 1948 m. Šiuo metu Amerikos šalių organizacijai priklauso visos 35 Amerikos šalių valstybės (Kuba formaliai nėra nare nuo 1962 m.).

Amerikos šalių laisvosios prekybos zona (Free Trade Area of the Americas, FTAA)
FTAA sutartis dar nepasirašyta. Iniciatyva sukurti FTAA išreikšta 1994 m. Amerikos šalių viršūnių susitikime. Todėl šiandien FTAA yra greičiau tik procesas, kuris ilgainiui turi išsivystyti į organizaciją.

Amerikos vystymo bankas (Inter-American Development Bank, IDB)

Andų bendrija (Andean Community)
Įkurta 1969 m. Tai subregioninė organizacija, kurios narėmis yra Bolivija, Ekvadoras, Kolumbija, Peru, Venesuela. Anksčiau vadinosi Andų grupė, Andų parlamentas ir Andų bendroji rinka (Ancom).

Bendroji pietų rinka- ( Southern Common Market MERCOSUR) (puslapis ispanų ir portugalų k.)
Įkurta 1991. Tikslas – skatinti ekonominį bendradarbiavimą regione. Narystė: Argentina, Brazilija, Paragvajus, Urugvajus.

Karibų bendrija ir bendroji rinka (Caribbean Community and Common Market- Caricom)
Įkurta 1973 m. Narystė – 15 valstybių. Tikslas – ekonominės integracijos ir vystymo skatinimas, ypač tarp mažiau išvystytų šalių.

Lietuva – Lotynų Amerikoje:

1996 m. kovo 13-23 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas Algirdas Brazauskas apsilankė Argentinoje, Urugvajuje, Brazilijoje ir Venesueloje. 

2002 m. sausio 24-25 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus oficialiu vizitu lankėsi Meksikoje.

Šaltinis: Lietuvos URM tinklapis (http://www.urm.lt/ ).

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 2)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (31)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (84)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras