Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Kalnų Karabacho konfliktas (2)

Kristina Puleikytė
2006 06 05

Tiek Azerbaidžanas, tiek Armėnija reiškia istorinę teisę į regioną, esantį Azerbaidžano teritorijoje, kuris yra tankiai apgyvendintas armėnų – Kalnų Karabachą. Kalnų Karabacho regionas yra buvusi Azerbaidžano SSRS dalis, bet 1993 m. Armėnijos pajėgos perėmė kontrolę šiame regione.

Konflikto istorinės prielaidos

Dabartinis Kalnų Karabacho konfliktas, iš tiesų, yra sumaniai „užprogramuotas“ dar SSRS lyderio Josifo Stalino, kai šis regionas buvo prijungtas prie Azerbaidžano sovietinės respublikos, kas savaime tapo nuolatinio konflikto tarp Armėnijos ir Azerbaidžano šaltiniu. Be abejo, toks pleištas, įkaltas tarp dviejų Užkaukazės valstybių, padėjo užtikrinti SSRS (Rusijos) kaip arbitro ir galios dalytojo vaidmenį šiame konflikte ir apskritai Užkaukazėje.

Dabartinis konfliktas užsimezgė jau 1988 m., kai Kalnų Karabacho Nacionalinė taryba deklaravo siekį prisijungti prie Armėnijos. Smurto proveržis regione prasidėjo Armėnijai ir Azerbaidžanui paskelbus nepriklausomybę nuo SSRS. 1991 m. spalio mėnesį Kalnų Karabachas deklaravo savo nepriklausomybę, o Azerbaidžano vyriausybės atsakas buvo autonominio statuso regionui panaikinimas. Konfliktas išsirutuliojo į karą 1992 m., o 1993 m. karas išsiplėtė taip, jog jis buvo labiausiai palaikomas Armėnijos pajėgų, kurios vykdė masines užpuolamąsias operacijas azerbaidžaniečių gyvenamoje teritorijoje. Taigi 1991 m., prasidėjus ginkluotai kovai, per du metus armėnų karinės pajėgos pradėjo kontroliuoti Kalnų Karabachą, kartu okupuojant ir beveik 20 proc. Azerbaidžano teritorijos per Lačino koridorių ir įskaitant vadinamas saugumo zonas.

1994 m. gegužę paskelbtos paliaubos, nors iki šiol nėra pasiekta jokios realios pažangos, išsprendžiant šį konfliktą. Nepaisant to, jog Kalnų Karabacho vadovai paskelbė regiono nepriklausomybę, tačiau jo statusas nėra pripažintas kol kas jokios valstybės (įskaitant ir Armėniją).

Pirminės pastangos sureguliuoti konfliktą

Vienos pirmųjų pastangų užmegzti derybas tarp konflikto šalių buvo inicijuotos Rusijos, Kazachstano, Irano, Turkijos ir Prancūzijos. Pirmosios keturios valstybės yra ypatingai suinteresuotos Užkaukazės regiono stabilumu (ar nestabilumu) dėl strateginių ir kitų interesų tenkinimo. Tačiau sudarytų paliaubų susitarimų nuostatos buvo bereikšmės, nes abi konflikto pusės jų nesilaikė.

Nuo 1992 m. Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) tapo pagrindiniu Kalnų Karabacho konflikto sprendimo paieškų forumu, kada Armėnija ir Azerbaidžanas prisijungė prie šios organizacijos darbo. Buvo sudaryta vadinamoji Minsko Grupė, sudaryta iš Armėnijos, Azerbaidžano, Baltarusijos, Čekijos, Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Rusijos, Švedijos, Turkijos ir JAV atstovų.

ESBO pastangomis buvo pasiekta nedaug, kadangi kiekviena iš konflikto šalių laikėsi pozicijos esmingai nepriimtinos priešingai šaliai, t.y. armėnai nenorėjo derėtis dėl karinių pajėgų išvedimo iki Kalnų Karabacho nepriklausomybės pripažinimo, remiantis tautų apsisprendimo teise, o Azerbaidžanas bekompromisiškai laikėsi savo teritorinio integralumo ir reikalavo armėnų karinių pajėgų pasitraukimo prieš svarstant kitus klausimus. Azerbaidžanas visą derybų laiką vengė tiesioginių derybų su Kalnų Karabacho atstovais ir reikalavo kalbėtis tik su Armėnijos atstovais.

Nuo 1997 m. Stepanakerto (Kalnų Karabacho centras) atstovai pasiekė tai, kad susitarimai būtų pasirašomi trijų šalių. 1997 m. rugsėjį Minsko Grupė parengė kelių etapų sprendimo planą, numatantį armėnų pasitraukimą iš septynių azerams priklausančių rajonų ir perėjo prie klausimo dėl Kalnų Karabacho statuso galutinio išsprendimo.  Lisabonos susitikime buvo nutarta, kad Azerbaidžanas turi suteikti maksimalią autonomiją Kalnų Karabacho regionui. Šis Minsko Grupės planas iš Azerbaidžano pusės buvo priimtas, su išlygomis priimtas ir Armėnijos, tačiau kategoriškai atmestas Kalnų Karabacho atstovų. Nors šalys sutarė tęsti derybas, remiantis ESBO planu, tačiau jų viduje buvo daug prieštaraujančių balsų. 1998 m. vasarį po sunkios kritikos Armėnijos prezidentas Levonas Ter Petrosianas, sąlygiškai priėmęs ESBO planą, buvo priverstas atsistatydinti ir jį pakeitė Robertas Kočarianas, buvęs Kalnų Karabacho „prezidentas“. Tuomet jau joks susitarimas atrodė nebeįmanomas.

2002 m. Armėnija ir Azerbaidžanas pasikeitė vadinamais „diplomatiniais šauksmais“, kai JT Generalinės Asamblėjos kalbose šių šalių atstovai kaltino vienas kitą naudojant „šiurkščių ir apgaulingų manipuliacijų“ taktiką. Abiejų konfliktuojančių valstybių vyriausybės ne tik nepadarė jokio akivaizdaus progreso, bet kartu ir mažina tarptautinės bendruomenės viltis galutinai išspręsti konfliktą.

Viena iš rimčiausių kliūčių tolesnėms deryboms ir pažangai, sprendžiant konfliktą, yra Armėnijos ir Azerbaidžano mažos pastangos ir dėmesys. Azerbaidžanas nuolat apeliuoja į tai, jog Armėnija pažeidė jo teritorijos suverenitetą ir yra pateikusi miglotus pažadus pasiūlyti Kalnų Karabachui autonomiją, taikos procesui įvykus. Tuo tarpu Armėnija nesutinka su konflikto sprendimu, kuriuo siūloma Kalnų Karabachą grąžinti Azerbaidžano kontrolei, kuomet šiuo metu regionas praktiškai kontroliuojamas Armėnijos ir didžioji dauguma gyventojų yra etniniai armėnai.

Išorinių valstybių interesai ir įtaka konflikto dinamikai

Po Lisabonos susitikimo iškilo pagrįstas klausimas, ar Minsko Grupė yra pakankamai objektyvus ir neutralus derybininkas, nes jos narė Rusija teikė ir atskiras savo iniciatyvas šiuo klausimu, kas parodė jos siekį išlaikyti savo įtaką Užkaukazėje. Rusijos ryšiai su Armėnija, ilgalaike sąjungininke regione, buvo ir išliko vieni glaudžiausių. Kai Armėnija leido Rusijai dislokuoti karines bazes savo teritorijoje, nepaisant spaudimo iš Maskvos, Azerbaidžanas griežtai atsisakydavo leisti Rusijai operuoti ar įrengti karines bazes jo teritorijoje. Armėnija nuolat nuogąstauja dėl grėsmių šalies saugumui iš Azerbaidžano ir Turkijos pusės, kas lemia jos priklausomybę nuo Rusijos ir šios valstybės ypatingą vaidmenį šiame konflikte. Tuo tarpu Maskvos interesas būtų toliau pilti alyvą į ugnį, palaikant šiame konflikte savo įtaką Pietų Kaukaze.

Kalbant apie išorinius strateginius interesus šiame regione, kurių turi tiek Turkija su Iranu, tiek JAV su Rusija, Rusija „pagyvina“ ne tik šį, bet ir kitus buvusios SSRS teritorijos valstybėse vykstančius konfliktus – Padnestrės, Pietų Osetijos ir Abchazijos.

Turkija, kaip artima konflikto stebėtoja, turi esminį interesą stiprinti savo įtaką Kaukazo regione ir Centrinėje Azijoje, tvirtindama ekonominius, politinius ir netgi karinius ryšius su penkiomis „giminingomis“ buvusiomis SSRS respublikomis – Azerbaidžanu, Turkmėnija, Kazachstanu, Uzbekija ir Kirgizija. Pirminis strateginis Turkijos tikslas Azerbaidžane – stiprinti jo nepriklausomybę, eksploatuojant naftos ir dujų išteklius bei transportuojant juos vamzdynais aplenkti Rusiją. Čia ypatingą vaidmenį ima vaidinti Baku-Ceihano naftotiekio tiesimas.

Armėnijos artumas Rusijai sietinas su „turkų baime“, kuri, iš esmės, eliminuoja Turkijos galimybes realiai veikti Kalnų Karabacho konflikto sprendimo procesą. Maskva priešinosi Turkijos galimam įsitraukimui į šio konflikto sureguliavimą. Pavyzdžiui, Rusija pagreitino tarpininkavimą Kalnų Karabacho konflikte, kas sutapo su ES ketinimais įtraukti Turkiją į taikos procesą.

Atsižvelgdami į istorinius armėnų-turkų konfliktus 1894 – 1923 m. laikotarpyje ir į vėlesnius azerų–armėnų konfliktus dėl Karabacho, darosi aišku, kad tiek armėnai, tiek azerai, tiek turkai laiko Karabacho konfliktą ankstesniųjų konfliktų tąsa ir jų strateginės kalkuliacijos atitinka šį požiūrį.

Perspektyvos

Konflikto priežastys nurodomos labai skirtingos: vieni teigia, kad tai tiek etninis, religinis konfliktas, kiti nurodo geopolitinių interesų sankirtą kaip pirminę priežastį, kurioje veikia ne tik azerai bei armėnai, tačiau ir turkai bei rusai. Dažnai karo priežastys siejamos su „istorine neapykanta“ ir etniniais bei religiniais skirtumais: krikščioniškieji armėnai vs. musulmonai šiitai azerai. Tačiau Kalnų Karabacho konfliktas nėra vien tik religinis, nes kartu veikia ir kiti strateginiai, ekonominiai Azerbaidžano ir Armėnijos interesai. Azerbaidžano naftos išteklių buvimas negali būti įvardijamas kaip esminis faktorius, pritraukiantis tarptautinės bendruomenės dėmesį, nors Minsko Grupės įsikišimas rodo, kad tarptautinei bendruomenei yra žinoma apie čia egzistuojančių naftos atsargų svarbą. Tačiau Kaspijos jūros nafta nėra faktorius, kuris gali pagreitinti šio konflikto išsprendimą. Azerbaidžano nafta buvo prielaida šios šalies pasyvumui kompromiso siekyje, kai naftotiekiai, pravesti per Kaukazą, armėnų gali būti naudoti kaip „įkaitai“.

Neišspręsdama konflikto su Azerbaidžanu, pati Armėnija praranda galimybę gauti naudos iš tiesiamo naftotiekio Baku-Ceihanas. Šis konfliktas neleidžia ir Azerbaidžanui vykdyti plačią ekonominę veiklą. Be to, vykdyti kažkokių platesnių veiksmų pačiame Kalnų Karabacho regione Armėnija negali, nesant galutiniam susitarimui dėl šio regiono kontrolės. Taip pat įsisenėjęs konfliktas užkerta kelią ir abipusiam glaudesniam bendradarbiavimui tarp valstybių, kas kartu atveria galimybes plačiai veikti trečiosioms šalims.

Kliūčių, kurios trukdo pasiekti galutinį taikos susitarimą, yra daugybė. Abipusis istorinis nepasitikėjimas tarp azerų ir armėnų, abiejų pusių saugumo klausimai ir didžiulis pabėgėlių srautas yra rimtos kliūtys. Abiejų konfliktuojančių valstybių vyriausybės įtariai žiūri į viena kitos ketinimus. Daug kartų Baku ir Jerevanas nesiėmė daug atsakomybės, kadangi laukė iniciatyvų iš ESBO ar kitų valstybių, kad trečiosios šalys pasirūpintų konflikto išsprendimu. Tiek iš Armėnijos, tiek iš Azerbaidžano dažniausiai trūksta politinės valios išspręsti įsisenėjusį konfliktą. Be to, Kalnų Karabacho atstovams, esant azerų prieštaravimui, buvo kliudoma dalyvauti derybose, sprendžiant jų tolesnio likimo klausimus.

Kalnų Karabachas nėra esminė nei armėnų, nei azerų tautinio tapatumo dalis. Taip pat yra daromas galingas ekonominis spaudimas abiems pusėms pasiekti susitarimą. Vilčių dar teikia ir tai, kad Kalnų Karabacho konfliktas sulaukė pakankamai dėmesio iš tarptautinės bendruomenės pusės.

Kalnų Karabacho konflikto sprendime progresas atsiras tik tuomet, kai emociniai ir istoriniai sentimentai bus nuslopinti, o Armėnijos bei Azerbaidžano vyriausybės imsis pragmatiškos politikos konflikto atžvilgiu. Trys pusės turi susitarti, kad Azerbaidžano teritorinis integralumas būtų pripažintas kartu su veikiančia vietine vyriausybe Karabache, sudaryta iš vietinių armėnų. Tik santvarka, kurioje Karabacho armėnai turėtų savivaldą su de jure, Azerbaidžano kontrolė teritorijoje turi galimybių išsilaikyti daugiau negu tik kelerius metus ateityje, prieš perduodant esamą konfliktą spręsti tokį, koks jis yra ateities kartoms.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 2)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (32)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (85)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras