Lapkričio 23-iąją įvykęs Šiaurės ir Pietų Korėjų konfliktas prie pat vadinamosios Šiaurinės pasienio linijos (Northern Limit Line, NLL) yra didžiausias nuo 1953 m. pasibaigusio karo Korėjos pusiasalyje. Naktį Šiaurės Korėjos artilerija netikėtai paleido keliasdešimt sviedinių į nedidukę Jonpchjondo salelę. Per apšaudymą žuvo du Pietų Korėjos kareiviai ir du civiliai, keliasdešimt buvo sužeista, sugriauta ir padegta apie 60 pastatų. Atidengus atsakomąją ugnį, Šiaurės Korėja nepranešė apie nuostolius. Po incidento abi šalys apsikeitė grasinimais. Įtampa pusiasalyje neatslūgo, nes Geltonojoje jūroje sekmadienį prasidėjo keturių dienų JAV ir Pietų Korėjos jūrų pajėgų pratybos. Salos rajone vėl buvo girdėti artilerijos šūviai: greičiausi šiauriečiai pradėjo savo karines pratybas.

Didelis mūšis ne dėl mažo kąsnelio

Apžvalgininkai sutaria, kad šis konfliktas ne dėl nedidelės vienos iš tūkstančio Geltonojoje jūroje išsibarsčiusių salelių, o seno, prieš 57-erius metus nuščiuvusio karo aidas.

Priminsime, kad Korėjos karas (1950 06 25–1953 07 27), kuriame dalyvavo ne tik abi Korėjos, bet ir JAV, Kinija, Sovietų Sąjunga bei Jungtinių Tautų taikdarių pajėgos, baigėsi 1953 m. liepos 27-ąją Panmunžome sudaryta paliaubų sutartimi, tačiau taikos sutartis niekada nebuvo pasirašyta. Pusiasalį į dvi dalis padalijo skiriamoji demilitarizuota zona (vėliau Pchenjanas ją pavadino NLL), kurioje pagal 38-ąją lygiagretę – po du kilometrus į šiaurę ir į pietus nuo fronto linijos – ėmė patruliuoti vadinamosios Neutralių valstybių stebėjimo komisijos sudarytos pajėgos: iš šiaurės Lenkijos ir Čekijos, o iš pietų – Šveicarijos ir Švedijos daliniai.

Pagal nustatytą NLL ribą mažytė, vos 7,01 kv. km ploto Jonpchjondo (Yeonpyeong) salelė kartu su kitomis penkiomis salomis buvo priskirta Pietų Korėjai. Ji yra vos 2 km nuo skiriamosios linijos, apie 80 km nuo Pietų Korėjos administracinio centro Inčeono ir 12 km nuo Šiaurės Korėjos pakrantės. Saloje gyvena nuo 1300 iki 1700 žmonių, daugiausia tai Pietų Korėjos kariškiai – jūrų pėstininkai ir karinę jūrų bazę aptarnaujantis personalas. Civiliai gyventojai daugiausia verčiasi žvejyba: čia gausiai veisiasi raudonieji krabai, vietinių vadinami kumouuri (išsamiau apie salą http://en.wikipedia.org/wiki/Yeonpyeong_Island). Iki 1990-ųjų Šiaurės Korėja neginčijo šių salų priklausomybės, tačiau vėliau Pchenjanas pareiškė pretenzijas į turtingą žvejybos rajoną. 1999-ųjų birželį čia kilo pirmas konfliktas: per dvi susišaudymo dienas žuvo 30 žvejų. 2002 m. kitas konfliktas prie Jonpchjondo salos nusinešė 13 Šiaurės Korėjos ir keturių pietiečių jūrininkų gyvybę: kaip rašė Londono „The Telegraph“ (http://www.telegraph.co.uk/news/worldnews/asia/southkorea/8155486/Yeonpyeong-Island-A-history.html), 85 mm Šiaurės Korėjos pabūklų sviediniai skriejo tiesiog pro salos gyventojų namų langus ir stogus. Šių metų birželį Geltonojoje jūroje taip pat vyko JAV ir Pietų Korėjos karinės pratybos. Pchenjanas skelbė, kad per jas į šiaurinį krantą buvo paleista apie 130 artilerijos sviedinių, nors paskui patikslino, kad tik 10 jų kirto istorinę NLL ribą ir jokios žalos nepadarė.

Žvanginama ir branduoliniu ginklu

Visai tikėtina, kad pusiasalyje gali kilti antrasis Korėjų karas. Penkto dešimtmečio pradžioje skraidė Antrojo pasaulinio karo lėktuvai, griaudėjo pabūklai ir tarškė automatai, o dabar įtampą eskaluoja Amerikos lėktuvnešiai, galingi bombonešiai, daugybė regione sutelktų karo laivų ir net branduolinis ginklas. Kaip pranešė BBC, vien šiemet Geltonojoje jūroje įvyko keletas rimtų incidentų (http://www.bbc.co.uk/news/world-asia-pacific-11818005), tiesa, dar nesusijusių su branduoliniu ginklu.

Bet juo Pchenjanas grasina Pietų Korėjai ir jos sąjungininkams, paskelbęs, anot „Reuters“, kad ketina plėsti savo branduolinę programą taikiais tikslais ir paleisti keletą tūkstančių centrifugų uranui sodrinti. Tai iš esmės patvirtino ir Vakarų spaudoje lapkričio viduryje pasirodžiusios palydovinės nuotraukos, kuriose matyti gamybos aktyvumas Šiaurės Korėjos Jonbenio mokslinio tyrimo centre. Jau anksčiau Pchenjanas tvirtino turįs 2000 tokių centrifugų uranui sodrinti, kad jis taptų kuru atominėms jėgainėms su „lengvojo vandens“ reaktoriais. „Reuters“ patikslina, kad šioms jėgainėms tinka 3–5 proc. sodrintas uranas-238, bet norint sukurti branduolinę bombą jį reikia prisodrinti iki 90 procentų. Analitikai tvirtina, kad Šiaurės Korėja dar neturi tam tikslui tinkamų aukštųjų technologijų, bet neatmeta, kad šie darbai spartėja.

Pirmą kartą apie „lengvojo vandens“ panaudojimą Pchenjanas paskelbė šių metų balandį. Vakarų spauda atskleidžia ir JAV indėlį į Šiaurės Korėjos branduolinę programą. 1994 m. Vašingtonas ir Pchenjanas susitarė statyti du „lengvojo vandens“ reaktorius po 1000 megavatų, tačiau sandoris 2006 m. iširo, nes JAV nustatė, kad čia uranas sodrinamas ne vien taikiais tikslais.

Sunkių derybų liūnas

2003-ųjų rugpjūtį prasidėjo vadinamosios Šešeto derybos dėl Šiaurės Korėjos branduolinės programos. Rusija, Pietų Korėja, JAV, Kinija ir Japonija įstengė priversti Pchenjaną įšaldyti programą ir pradėti už 100 km nuo Pchenjano į šiaurę esančio Jonbenio reaktoriaus demontavimą.

Per tą laiką Pchenjanas vis „patikrindavo“ derybininkų budrumą ir kantrybę, tai paleisdamas mokomąsias branduolines raketas, tai paskelbdamas apie urano sodrinimo atnaujinimą. Galų gale 2008-ųjų rudenį derybos pateko į aklavietę: JAV ir Šiaurės Korėja nesusitarė dėl branduolinių objektų inspekcijos, o Tokijas ir Seulas atsisakė tiekti žaliavą šios šalies termofikacinėms elektrinėms. Pchenjanas 2009 m. pavasarį pareiškė, kad derybos neduoda jokios naudos, ir išbandė branduolinį užtaisą. Vėliau Vakarų ekspertai paskelbė, kad Šiaurės Korėja gali panaudoti pastatytą 5 megavatų galingumo reaktorių su grafitiniu neutronų lėtintuvu, kad pagamintų kariniams tikslams reikalingo plutonio.

Slaptų dokumentų skelbimu skandalingai pagarsėjusi svetainė „WikiLeaks“, kaip pranešė Japonijos naujienų agentūra KYODO, neseniai informavo, kad Kinija balandį siūliusi Vašingtonui trišales derybas su Šiaurės Korėja dėl jos branduolinės programos, kurios esą pakeistų nepavykusius šešiašalius susitikimus. Bet JAV nepritarusios šiam pasiūlymui, nes Pchenjanas kategoriškai atsisako įšaldyti savo branduolinius pasirengimus. Kaip praneša „WikiLeaks“, Vašingtonas geriau linkęs viltis, kad, kaip pernai gruodį prognozavo diplomatai, per dvejus ar trejus metus po ligoto ir kitąmet vasarį 70-ties sulauksiančio Šiaurės Korėjo lyderio Kim Čen Iro (Kim Jong-il) mirties dabartinis Pchenjano režimas žlugs, ir reikalai pajudės iš mirties taško. Bet, remiantis kitais pranešimais, jis rengiasi perduoti valdžią savo jauniausiam sūnui ir tikėtinam posto paveldėtojui 27-erių Kim Čen Unui (Kin Youn-yun), kuris neketina trauktis nuo griežtų tėvo pozicijų.

Įtampą didina abi pusės

Visa ši karinė politinė rokiruotė neturi jokios įtakos prie pavojingos ribos atsidūrusiems Seulo ir Pchenjano santykiams. Pastarasis gali pasinaudoti JAV ir Pietų Korėjos manevrais, kuriuose dalyvauja Amerikos lėktuvnešis „George Washington", išplaukęs iš Japonijos trečiadienį, praėjus dienai po Jonpchjondo salos apšaudymo. Ant lėktuvnešio denio yra 75 kariniai lėktuvai, laivo įgulą sudaro daugiau kaip 6 tūkst. žmonių. Kartu su Pietų Korėjos karinėmis jūrų pajėgomis amerikiečiai tobulins priešlėktuvinės gynybos įgūdžius ir treniruosis atremti puolimą jūroje. Dar prieš tai Šiaurės Korėja pareiškė, kad bendri JAV ir Pietų Korėjos manevrai Korėjos pusiasalyje gali sukelti karą. „Šios Amerikos imperialistų ir jų marionečių Pietų Korėjoje karinės pratybos yra nukreiptos prieš KLDR“, – skelbė Pchenjanas. Beje, šiomis pratybomis pasipiktino Kinija, didžiausia Šiaurės Korėjos sąjungininkė. Iki šiol Pekinas ragino abi puses konfliktą išspręsti taikiai.

Kad su Šiaurės Korėjos karine mašina reikia skaitytis, net jei joje ir neįtaisytas branduolinis mechanizmas, pabrėžia Vakarų spauda. Ši šalis užima pirmą vietą pasaulyje pagal karių skaičių (24,5 mln. gyventojų tenka 1,11 mln. karių, be to, 4,7 mln. mobilizacinio rezervo, kurio 40 proc. veikia taikos metu). Karinės išlaidos sudaro apie 15 proc. viso BVP (antra vieta po Eritrėjos), nors, palyginti su Pietų Korėja (12 kartų didesnės) ar JAV (300 kartų didesnės), jos yra mažos.

Dėl įdomumo – palyginamoji Pietų ir Šiaurės Korėjų karinio balanso lentelė (pagal Yonhap News Agency).

„Ekspertų lygiu vyksta konsultacijos, kuriose dalyvauja bendrovių ir ministerijų specialistai. Kol kas nėra nustatytos ministrų susitikimo datos“, – sakė ener­ge­ti­kos mi­nis­tro pa­ta­rė­ja Dai­va Ri­ma­šaus­kai­tė. Pa­sak jos, kon­sul­ta­ci­jos yra tęs­ti­nis pro­ce­sas, at­siž­vel­gus į esa­mą pa­dė­tį ir Vy­riau­sy­bės nutarimus.

2010-ųjų pabaigoje–2011-ųjų pradžioje prasiveržus arabų sukilimams pradėjo keistis galios santykiai tiek Afrikoje, tiek Artimuosiuose Rytuose. Šiame kontekste iškilo ir laimėtojai, ir pralaimėtojai. Vis dėlto regiono veikėjų stipriosios ir silpnosios pusės labai sparčiai kinta atsižvelgiant į įvykius, todėl regionų galios pusiausvyra išlieka labai nestabili.

Rusija gali nemėgti Baltijos šalių ir būti nepatogi kaimynė Lietuvai, Latvijai ir Estijai, bet pavojaus joms nekelia, nes galutinai susitaikė su jų nepriklausomybe. Taip mano visuomeninio judėjimo „Rusijos dešiniųjų jėgų sąjunga“ prezidentas Leonidas Gozmanas.

Remdamiesi SEB bankų užsakymu atliktos apklausos duomenimis, SEB banko Estijoje analitikai teigia, kad Baltijos šalyse daugiausia naujų bendrovių steigia estai. Tai pripažįsta ir Estijos verslininkai.

Dar ne taip seniai buvo galima manyti, kad blogiausi finansų krizės Europoje aspektai jau praeityje. Vis dėlto toks vaizdas pasirodė apgaulingas. Iš dalies nedidelė problema (bent jau savo mastu) buvo Kipras, bet prie jo krizės prisidėjo ir vadinamosios trijulės (Europos Komisija, Europos centrinis bankas ir Tarptautinis valiutos fondas) neužtikrintas veikimas. To pakako, kad būtų išprovokuota didžiulė krizė, savo straipsnyje „Project Syndicate“ rašo garsus Vokietijos politikas Joška Fišeris (Joschka Fischer).