Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  2010 m. dekabristai: įvykiai Maniežo aikštėje (30)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2011 01 07

1825 m. gruodžio 14 d. (pagal senąjį kalendorių) į Senato aikštę Sankt Peterburge išėjo žmonės, kurie norėjo europietiškos Rusijos, norėjo gyventi kitaip. Jiems nepavyko. Carizmas sutraiškė sukilėlius kartečės salvėmis. Liberalių reformų teko laukti dešimtmečius. Vėliau buvo pražūtingas sovietinis projektas, o dabar Rusijoje įsitvirtino Putino-Medvedevo režimas.

Kurį laiką atrodė, kad jo pozicijos yra tvirtos ir didesnę visuomenės dalį tenkina valdančiųjų politika. Iš tikrųjų Vladimiras Putinas padarė nemažai gerų dalykų (ypač palyginti su Boriso Jelcino laikais): mažų mažiausiai – stabilizavo padėtį šalyje, sustabdydamas jos kritimą į ekonominę bedugnę ir be gailesčio užgesindamas jos dezintegracijos liepsną. Tačiau tuo pat metu jis kartu su savo bendražygiais aktyviai bandė maskuoti rimčiausias šalies problemas, papirkinėdamas žmones socialinių išlaidų didinimu (tam atsirado galimybė dėl naftos pinigų lietaus), parodomosiomis pergalėmis užsienio arenoje (karas su Gruzija) ir įvaizdžio laimėjimais (teisė rengti žiemos olimpines žaidynes Sočyje). Duona ir reginiai turėjo užmigdyti Rusijos gyventojų budrumą ir norą reikšti pretenzijas valdančiajam režimui. Tačiau tautos apgauti neįmanoma. Žmonės, kad ir kokie politiškai neišprusę būtų, visada mato ir perpranta neteisybę. Rusijos tautos išskirtinis bruožas yra didžiulė kantrybė valdžios veiksmų atžvilgiu, paremta istoriškai susiformavusiu jos kultu. Tačiau ateina metas, kai ir didžiausia kantrybė išsenka. Ir tada aktuali tampa Aleksandro Puškino frazė: „Nėra nieko baisesnio už rusišką maištą – beprasmišką ir negailestingą.“ 2010 m. gruodžio 11 d. minia metė masinį iššūkį režimui (seniai jau centrinėje Maskvos aikštėje nestovėjo tiek nepatenkintų), nenorinčiam spręsti skaudžių socialinių problemų. Kurias iš jų išryškino Maniežo protestas?

Viskas prasidėjo nuo žinomo Maskvos „Spartako“ futbolo klubo aistruolio Jegoro Sviridovo nužudymo muštynėse su kaukaziečiais naktį iš gruodžio 5 į 6 dieną.  Pažymėtina, kad istorija gal ir būtų baigusis palyginti ramiai, jeigu suimtas žudikas ir trys muštynėse dalyvavę jo draugai (kaip neoficialiai teigiama, visi – iš Dagestano) kitą dieną dėl nesuprantamų priežasčių nebūtų buvę paleisti. „Spartako“ sirgaliai išsiskiria organizuotumu ir nacionalistinėmis pažiūromis (jų gretose nemažai skustagalvių), todėl jie negalėjo palikti incidento be dėmesio. Pamažu jų protestas virto masiniu, ir gruodžio 11 d., kitą dieną po J. Sviridovo laidotuvių, Maskvos Maniežo aikštėje jau stovėjo didelė marga minia ir skandavo „Rusija, pirmyn“, „Rusija rusams, Maskva maskviečiams“ ir panašius šūkius. Galutinis akcijos rezultatas – susirėmimai su milicija, kitataučių mušimas ir didžiulis rezonansas visuomenėje, kurio valdžia akivaizdžiai nesitikėjo. Jos pradinį pasimetimą patvirtina mėginimai ignoruoti Maniežo įvykius žiniasklaidoje (federaliniai kanalai stengėsi pavaizduoti juos kaip nereikšmingus), neryžtingi milicijos veiksmai (ji tiesiog nežinojo, kaip elgtis) ir „skysta“ Dmitrijaus Medvedevo reakcija. „Dėl Maniežo. Šalyje ir Maskvoje – viskas kontroliuojama. Su visais kenkėjais susitvarkysime. Su visais. Neabejokite“, – tik tiek sugebėjo pasakyti šalies prezidentas savo interneto dienoraštyje socialiniame tinklalapyje „Twitter“. V. Putinas tik praėjus ilgesniam laikui susitiko su futbolo sirgalių atstovais, kad pažadintų patriotizmą ir paskaitytų „moralą“ apie nekonstruktyvių jėgų keliamus pavojus Tėvynei. O prezidento administracijos vadovo pavaduotojas V. Surkovas paskubėjo tiesiai apkaltinti viskuo liberaliąją opoziciją, kuri (kaip vėliau paaiškino V. Putinas, bendraudamas su tauta tiesioginiame eteryje) tik ir svajoja apie tai, kaip grįžti į valdžią ir pavogti tai, ko nespėjo praėjusį dešimtmetį.

Tiesą pasakius, skamba desperatiškai. Iš tikrųjų Maniežo įvykiai trenkė valdžiai tarsi plaktuku per galvą. Ji ilgą laiką arba ignoravo, arba tik kalbėjo apie įsisenėjusias šalies problemas, o jų nesprendimas žmonėms įgriso. Pažymėtina, kad, greitai padarytų radijo apklausų duomenimis, dauguma klausytojų parėmė Maniežo protestuotojus ir įvertino jų veiksmus pirmiausia kaip pilietinį protestą, o ne kaip radikalų išsišokimą (žinoma, buvo ir tokių, kurie pasmerkė Maniežo akcijos dalyvius, bet šiuo atveju svarbus pats faktas, kad ji sulaukė nemažai tiesioginių ir netiesioginių rėmėjų).

Prieš ką gi protestavo dešimttūkstantinė minia? Prieš du tarpusavyje susijusius veiksnius – etninį nusikalstamumą ir valdžios korupciją, gimdančią neteisybę. Šiandien kiekviena bobutė Maskvoje ir daugybėje kitų Rusijos miestų pasakys, kad kaukaziečiai kontroliuoja pelningiausias verslo sritis ir jaučiasi visagaliai, nes „laiko kišenėje“ didesnę dalį teisėsaugos. Ar ne todėl buvo paleistas J. Sviridovo žudikas? Eilinis rusas norom nenorom ima jausti simpatiją kraštutiniams nacionalistams, nes „juodieji“ viską užgrobė“. Ir kaltas dėl to yra ne jis, o valdžia, kuri nenori išgirsti žmonių, nenori įvesti visiems vienodos tvarkos ir nušalina valdininkus tik tada, kai jie tiesiog jai daugiau nebepatinka. Nejaugi Maskvos mero Jurijaus Lužkovo aferos nebuvo žinomos iki jo atleidimo? Taip ir visas etninis kriminalas yra puikiai žinomas. Tačiau režimas yra linkęs ne žaboti jį, o juo manipuliuoti arba naudotis (politikų, jėgos struktūrų ir nusikaltėlių hidra Rusijoje yra paplitęs gyvūnas). Panašiai Rusijos valdžia bando žaisti su nacionalistais ir stebėtinai nesupranta, kad palengva jų idėjos virsta sniego gniūžte, kurios tam tikru momentu nebesuvaldysi. Maniežo aikštės įvykiai buvo beveik tas momentas.

Blogiausia, kad protestuotojų branduolį sudarė jaunimas (net keturiolikmečiai), kurio deramu auklėjimu po SSRS žlugimo valstybė neturėjo laiko užsiimti. Tai jis (futbolo fanai ir radikalai) šiandien yra reali jaunoji jėga, kuri aktyviai treniruojasi miškuose ir gatvėse kovoti už „Didžiąją Rusiją“ (kaip jie tai supranta arba kaip jiems kai kas išaiškina). O juokingi Kremliaus sukurtos jaunimo organizacijos „Jaunoji gvardija“ aktyvistai organizuoja propagandinius suvažiavimus ir skanduoja skambius, bet tuščius patriotinius šūkius, kuriems nuobodžiai ploja soti minia. Tokia dabar oficiali Rusijos jaunimo politika, tačiau ji, kaip parodė įvykiai Maniežo aikštėje, nebuvo ir nėra efektyvi.

Optimistiškai šioje istorijoje nuteikia bent jau tai, kad juos imta plačiai aptarinėti. Žinoma, kol kas niekas neišdrįso pasakyti tiesos, t. y. tiesiogiai apkaltinti valdžią stručio, kuris nemato realybės, galvoja tik apie savo interesus, mėgsta užsiimti savireklama ir dažnai deklaratyviai sprendžia aktualiausias problemas, politika. Tačiau džiugina tai, kad per V. Putino bendravimą su tauta į eterį buvo praleistas labai nepatogus klausimas apie M. Chodorkovskį, kad gydytojas iš Ivanovo srities nepabijojo papasakoti premjerui tiesos apie viršininkų apgaulę premjero vizito metu, kad rusai vis drąsiau ima kalbėti apie neteisybę ir veiksmais rodyti nepakantumą valdininkų savivalei.

Visa tai yra labai rimtas ženklas valdžiai. Neveltui Maskva po Maniežo negalėjo aprimti dar kelias dienas, o jo aidas girdėjosi kituose Rusijos regionuose (Peterburge, Samaroje, Rostove prie Dono ir t. t.), šimtai žmonių buvo suimta. Taigi, jeigu tautos kantrybės ledkalnis ėmė skilinėti, metas rimtai susimąstyti. O priešakyje prezidento rinkimai. Jeigu dabar nieko nedarysi ir pabandysi pamiršti, rytoj jau šimtatūkstantinė minia tiesiog nušluos viską sau nuo kelio, negalvodama apie padarinius. Ir jokia armija nepadės – ji paprasčiausiai nešaudys į žmones, kurie yra teisūs.

1825 m. dekabristai pralaimėjo, tačiau 1917 m. caro nebeliko. 1991 m. jau žlugo Sovietų Sąjunga. V. Putino sukurta valdžios sistema nėra absoliutus blogis, bet ir nuo idealo ji toli. Todėl jeigu išvados nebus padarytos, greitai ji irgi gali tapti istorijos dalimi, o europietiškos Rusijos idėja gali gauti dar vieną šansą.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 30)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (33)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras