Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Saugumas ir grėsmės
 
  Informacinio Lietuvos puolimo smagračiui neleidžiama sustoti

Matas Jakaitis
2006 04 26

Informacinis Lietuvos puolimas Rusijos žiniasklaidoje įsisiūbavo 2005 m. pavasarį, prieš Antrojo pasaulinio karo Europoje pabaigos 60-mečio minėjimą Maskvoje. Nauja jo banga kilo po Rusijos naikintuvo Su-27 avarijos Lietuvoje praėjusių metų rugsėjo mėn. Dabar papildomus sūkius informacinio puolimo smagračiui bando suteikti Rusijos informacinės agentūros ,,Regnum“ korespondentas Lietuvoje Viktoras Olžičius.

Kovo pabaigoje, vadovaudamasis, kaip pats teigia, ,,blaiviu protu ir gera valia“ ir norėdamas ,,nuginčyti intelektualines doktrinas, skirtas tautų kiršinimui“, agentūros tinklalapyje jis paskelbė didelės apimties straipsnį ,,Informaciniai Rusijos karai“ arba totalinis ,,informacinio komforto“ troškimas“. Šiame straipsnyje informacinės nesantaikos kurstymu jis kaltina Lietuvą ir įrodinėja, kad Rusija neskatina informacinės priešpriešos, tiktai jos žiniasklaida, naudodamasi įvairiomis ,,informacinės rinkos subtilybėmis“, kovoja už didesnį skaitytojų, klausytojų ar žiūrovų skaičių.

Balandžio pradžioje tame pačiame tinklalapyje V. Olžičius paskelbė jau trumpesnį straipsnį ,,Lietuva slenka link totalitarizmo“, kuriame mūsų šalis pristatoma kaip Baltarusijos lygio ar dar griežtesnė diktatūra, stalinistinė totalitarinė valstybė.

Abu straipsniai parašyti tendencingai parenkant faktus ir juos traktuojant atsiejus nuo konteksto, iki sensacijos lygio sureikšminant neesminius bendrojo ir politinio gyvenimo įvykius. Įvertinant tai, kad interneto tinklalapius rusų kalba naršančiųjų auditorija neapsiriboja vien Rusijos Federacijos gyventojais, pilnai galima teigti, kad V. Olžičius Lietuvą juodina plačiu tarptautiniu mastu.

Natūraliai kyla klausimas: kuriam tikslui, jei ne informacinio karo kurstymui, Lietuvoje dirbančiam žurnalistui prireikė iškreiptos realybės veidrodyje pristatyti gyvenimą savo rezidavimo šalyje. ,,Blaiviu protu ir gera valia“ to paaiškinti negalima.

Pirmajame straipsnyje V. Olžičius bando teigti, kad jokio informacinio karo Rusija nevykdo, kad Rusijos žiniasklaidos ,,žodžio ir minties laisvė“, ,,šmaikštaus žurnalistinio žodžio ar pavadinimo“ pasirodymas Lietuvoje suprantami kaip ,,priešų pinklės“, visur įžvelgiamas ,,specialiųjų tarnybų užsakymas“. Šiek tiek blaiviau, jo supratimu, Rusijos poziciją vertinantys Lietuvos politikai ir politologai masiškai puolami savos žiniasklaidos, koneveikiami spaudoje ir televizijoje. Todėl tikra demokratija ir žodžio laisve Lietuvoje nė nekvepia.

Tokiomis ,,nuodėmėmis“ V. Olžičius pirmiausia kaltina Lietuvos dešiniuosius, cituoja dešiniosios pakraipos žiniasklaidą ar organizacijų pareiškimus, vadindamas visa tai isterija, ir nurodo, kad dešinieji ,,įvarė į kampą tariamai valdančius“ Lietuvą kairiuosius. Jis teigia, kad ,,dešiniosios jėgos, remdamosios kai kuriomis joms palankiomis jėgos struktūromis, bando primesti Lietuvai vieningą galvojimą, sužlugdyti demokratiją. Tai jos daro prisidengdamos grėsminga ideologine retorika, skleisdamos tarp šalies gyventojų ir net politikų baimės atmosferą“. Tačiau apie tai, kokį vaizdą apie ,,taikingą“ Rusijos politiką Lietuvos atžvilgiu susidarytume panagrinėję maksimalistinių Rusijos kairiųjų arba dešiniųjų organizacijų žiniasklaidą, V. Žirinovskio ar D. Rogozino tipo politikų pareiškimus, V. Olžičius nesvarsto.

Kaip vienus iš puolamų ir tapusių dešiniųjų puolimo aukomis jis nurodo Lietuvos politologus Č. Laurinavičių ir R. Lopatą. Dešinieji juos puola už pasiūlymą svarstyti Lietuvos reikalavimų atlyginti sovietinės okupacijos padarytą žalą dažno kartojimo Rusijai netikslingumą, nuskambėjusį Vilniuje kovo mėn. vykusiame forume ,,ES-Rusija“ bei vėliau Lietuvos radijuje ir TV. Taip pat V. Olžičius teigia, kad į ,,dešiniųjų politikų pinkles“ pateko Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininkas J. Karosas ir užsienio reikalų ministras A. Valionis. Lietuvos žiniasklaidos priemones jis vadina ,,rusofobijos perpildytomis“, cituoja ,,Respubliką“, ,,Omni naujienas“, ,,Delfi“, ,,Atgimimą“, ,,Baltijos kelią“ ir kt., iš konteksto parinkdamas tiktai savo teiginius galinčias patvirtinti vietas. Ir kaip vieną iš svarbiausių politinių dabartinės Lietuvos vadovybės deklaracijų kelis kartus cituoja Politinių kalinių sąjungos atsišaukimą (sąvoką ,,politkaliniai“ jis paima į kabutes ir dar prideda šauktuką, tarsi dudodamas suprasti, kad tokių Lietuvoje nebuvo ir nėra). Dėl politinių kalinių teiginio, kad laikinas žalos atlyginimo reikalavimo ,,užšaldymas“ iš moralės pusės reiškia išdavystę, o iš baudžiamosios – kriminalinį nusikaltimą, V. Olžičius Lietuvą pagal demokratijos lygį prilygina Baltarusijai ir teigia, kad Lietuva naudoja Stalino laikų leksiką ir ideologinius štampus, Lietuvoje raginama jėga susidoroti su kitaip mąstančiais.

Politinius kalinius galima suprasti -  jie yra skaudžiai nukentėję nuo represinių Sovietų Sąjungos struktūrų. Šis pareiškimas yra jų, o ne oficiali Lietuvos vadovybės nuomonė. Ir neverta sąvokos ,,politiniai kaliniai“ imti į kabutes ir dar pažymėti šauktuku, tuo labiau kad jėgos prieš kitaip galvojančius Lietuvoje niekas nesirengia naudoti.

Tačiau ne vykstančių politinių skandalų – Lietuvoje jų pastaruoju metu netrūksta – išryškinimas yra Olžičiaus klasta arba, geriausiu atveju, naivumas. Jo propaguojama idėja ir sąvokų sukeitimas yra tai, kad Rusijos ir tarptautinei visuomenei jis įrodinėja, jog informacinio Baltijos šalių, tarp jų ir Lietuvos, puolimo iš Rusijos pusės nevyksta, o atvirkščiai, Rusija priešinasi ,,be ceremonijų keliamiems ... reikalavimams paklupdyti [Rusiją] ant kelių“. Todėl ,,yra pilnai pagrįsta kalbėti ... apie ,,informacinį karą“, kurį Baltijos šalys vykdo prieš Rusiją“, ir apie informacinį ,,Baltijos valstybių gyventojų, kurie prieš dvidešimt metų ... jautė simpatiją rusams ir slavams, o šiandien liepsnoja jiems neapykanta, sąmonės apdorojimą“, vykdomą ir Lietuvos žiniasklaidos.

Anot V. Olžičiaus, Rusijos informacijos agentūros, laikraščiai ir TV kanalai, gindami savo šalį, kovoja už savo skaitytojų ir žiūrovų auditorijos skaitlingumą. Ir tai darydami naudojasi daugiausia Lietuvos žiniasklaidos, kuri negaili kritikos savo vadovybei, pranešimais bei straipsnių pavadinimais. Tačiau kaltinimų, kad Lietuvoje vyrauja ,,visuotinė korupcija“, ,,neturtingųjų visuomenės sluoksnių skurdas, baisūs skirtumai tarp turtingųjų ir neturtingųjų“ neturėtų kelti žurnalistas iš Rusijos, kurioje ir korupcija, ir skurdas, ir socialiniai skirtumai daug kartų didesni ir ryškesni. Kad ir vadovaudamasis elementaria logika, kuria, jo paties teigimu, grindžia savo stripsnį. Nors vėliau, nusižengdamas tai pačiai logikai, įrodinėja, kad nei Rusijos, nei kitų šalių žiniasklaidos priemonės nėra valdžios nupirktos ar papirktos ir ,,nevyksta joks [informacinis] karas, o tik paprastas bet kuriai žiniasklaidos priemonei būdingas įspūdžio sustiprinimo procesas“.

Jeigu V. Olžičius būtų sąžiningas ir gintų savo šalies žiniasklaidos reputaciją, kaltinamojo pobūdžio straipsnyje neturėtų teigti ir pripažinti, jog ,,reikalauti iš Rusijos žiniasklaidos, kad ji pateiktų objektyvų gyvenimo Baltijos šalyse vaizdą, būtų mažų mažiausiai naivu“. Taip pat neturėtų vadovautis kaip savaime suprantama prielaida, kad Rusijos žiniasklaidos priemonės, rašydamos apie Baltijos šalis ,,remiasi liaudies nuomone, kuri susiformavo ne be iššaukiančio Baltijos valstybių politikų elgesio Rusijos atžvilgiu“. Jis turėtų suprasti, kad šis ,,iššaukiantis elgesys“ -  tik priverstinis atsakas į daug kartų didesnį Rusijos politikų ,,iššaukiantį elgesį“ Baltijos šalių, tarp jų ir Lietuvos, atžvilgiu.

Tas žiniasklaidos neobjektyvumo pateisinimas, galimai perimtas iš Rusijos žurnalistinės praktikos, tikriausiai ir trukdo V. Olžičiui atsiriboti nuo Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių puolimo, vykdomo dažnai ne ,,specialiųjų tarnybų užsakymu“, bet vadovaujantis bendra valdžios institucijų formuojamos nuomonės ideologija.

Ir galbūt vienintelė jo ,,logikos“ prielaida, kuri leistų suprasti ,,loginius išvedžiojimus“ pirmajame minėtame V. Olžičiaus straipsnyje – noras ,,rezervuoti“ ateičiai teisę ir toliau informacinėje erdvėje juodinti Lietuvą ir kitas Baltijos šalis (vadovaujantis ta pačia valdžios nuomonės ideologija). Tuo labiau kad, tarsi patvirtindamas minėtą prielaidą, neužilgo po šių ,,loginių išvedžiojimų“ jis paskelbė antrą minėtą straipsnį, kuriame akivaizdžiai atsiskleidė, jog autoriaus vidinės antibaltiškos nuostatos pastebimai viršija žurnalistinį korektiškumą ar bent minimaliai sąžiningas minėtos "informacinės rinkos“ poreikių tenkinimo ribas.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (89)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras