Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Pietų Sudanas: gimsta nauja pasaulio valstybė (14)

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
2011 01 12

Sudanas –  didžiausia Afrikos ir 10-oji pagal teritoriją pasaulio valstybė – visą savaitę iki sausio 15 d. 5 val. vakaro renkasi savo likimą: arba ji suskils į dvi dalis, ir Pietų Sudanas taps 193-ąja pasaulio šalimi, arba liks toks pat status quo – pietūs tenkinsis ribotos autonomijos teisėmis. Šis pasirinkimas brendo ilgai, ko gero, šimtmečius...

Ką mes žinome apie Sudaną? Prisipažinkime – nedaug: kad tai didžiausia „juodojo“ žemyno teritorija, kad čia vyko daugybė perversmų, o šiaurė su pietumis kariauja iki šiol, kad Sudanas kontroliuoja didumą egzotiškojo Nilo ir Raudonosios jūros pakrantės, kad tai vienas vargingiausių pasaulio kraštų... Na, dar esame girdėję apie vakarų Darfūrą, kur nuo 2003 m. vyksta kruvinas separatistinis konfliktas, taip pat apie Osamą bin Ladeną, kuris nuo 1991 m. penkerius metus praleido Sudane, bet, įtariamas pasikėsinimu į Saudo Arabijos karališkąją šeimą, 1996-aisiais  buvo priverstas vėl grįžti į Afganistaną.

II tūkstantmetyje prieš Kristų į pietus nuo Asuano besidriekiančios Nubijos žemės tapo Egipto provincija. Čia buvo statomos tokios pačios piramidės kaip ir Gizoje, šalia Kairo. I tūkstantmetyje Nubijos karalystė atsikratė Egipto faraonų ir perkėlė savo centrą į pietinę dalį. IV a. visą šiaurės Afriką užvaldė Romos imperija, ir Nubijos karalystė išnyko, bet jos gyventojai nubiai suformavo tris krikščioniškas valstybes. Šiaurėje tebegaliojo islamas, o pietinėje Alodijoje viešpatavo krikščionys.

Naujaisiais amžiais, XIX a. pradžioje, Egiptas vėl užėmė šiaurinę dalį, o 1820 m. – visą senąją Nubiją. 1821–1885 m. joje šeimininkavo Osmanų imperija. Po galingų šio amžiaus pabaigos sukilimų britų ir egiptiečių kariuomenės visiškai okupavo Sudaną, ir 1898–1955 m. čia buvo britų kolonija (Anglijos ir Egipto kondominiumas). Susidarė dvi atskiros kolonijos: Pietų Sudane britai skatino krikščionybę, o šiaurėje galiojo islamas ir arabų kalba. Paskelbta Sudano nepriklausomybė 1956 m. įžiebė I pilietinį karą, kuris tęsėsi iki 1972-ųjų. Šiauriečius rėmė SSRS, padėjo jiems ginklais, o „krikščioniškuosius“ pietus (čia apskritai tėra 5 proc. krikščionių) palaikė Didžioji Britanija ir kitos Vakarų šalys. Nuolatiniai kariniai perversmai 1969 m. atvedė į pulkininko Gaafaro Nimeirio diktatūrą ir represijas prieš Pietų Sudano gyventojus. Pagaliau 1972-ųjų kovą pavyko pasiekti susitarimą dėl pietinės dalies autonomijos. Bet kilo II pilietinis karas (garsioji Darfūro krizė ir konfliktas su Čadu), o G. Nimeiris 1983 m. pabėgo į Egiptą. Manoma, kad apie du milijonus pabėgėlių paliko autonomiją, kol 2005 m. Pietų Sudanui šešerių metų autonomijos laikotarpis, po kurio krašto likimą turėjo spręsti referendumas. 2009 m. prezidentas Umaras Hassanas Ahmadas al-Bashiras, šaliai vadovaujantis dar nuo 1993 m. spalio 16 d., pasirašė referendumo aktą (išsamiau žr. http://www.sudan2011.blogspot.com/). Tad pasirinkimo metas atėjo šiemet sausio 9 dieną.

Iš viso Sudane, praėjusių metų liepos mėnesio duomenimis, kaip skelbiama CŽV „Pasaulio faktų knygoje“, gyvena beveik 44 mln. gyventojų, o Pietų Sudane – tik apie 8 mln. (jo sostinė Džuba dėl grįžtančių pabėgėlių yra vienas sparčiausiai augančių miestų pasaulyje: jame dabar yra beveik 300 tūkst. gyventojų). Jie susitelkę ketvirtojoje viso Sudano teritorijos dalyje, sudarančioje 590 tūkst. kv. kilometrų.

Sunku pasakyti, kuri Sudano dalis yra geriau išsivysčiusi. Apskritai ši didžiausia Afrikos valstybė užima ne pačias blogiausias vietas pasaulyje pagal sveikatos, socialinės padėties, ūkio plėtros rodiklius. Antai pagal mirtingumą Sudanas yra 37 vietoje pasaulyje, pagal gyvenimo trukmę (54,2 metų) – 20-oje, jo BVP 2009 m. sudarė 92,5 mlrd. dolerių (71 vieta), bet auga po 4–5 proc. kasmet, o 2007 m. padidėjo net 10 procentų. Raštingumas čia siekia 61 proc., bet pagal mirtingumą nuo ŽIV ir AIDS šalis užima 19 vietą. Nedarbas čia irgi tradiciškai aukštas – net 19 proc. (165 vieta), apie 40 proc. gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos. Užpernai infliacija siekė 11,2 procento.

Šiaurės Sudane vyrauja didesni miestai ir gyvenvietės, o pietinėje dalyje daugiau kaimų. Kaip minėjome, šiaurėje daugelis gyventojų yra musulmonai (sunitai), o pietuose vyrauja tradiciniai vietiniai tikėjimai, nors yra (apie 5 proc.) ir krikščionių. Pietų Sudanas ribojasi su glūdžiomis Afrikos šalimis – Etiopija, Uganda, Kenija, Kongu, Centrine Afrikos Respublika (CAR), o tai taip pat meta šešėlį ant viso gyvenimo lygio.

Pagal 2005 m. sutartį tarp Sudano vadovybės ir Liaudies liberalizavimosi judėjimo gavęs autonomijos teises, Pietų Sudanas tais pačiais metais priėmė savo konstituciją. Pagal ją, įgijus nepriklausomybę, pietinės dalies prezidentas Salvas Kiiras Mayarditas automatiškai tampa viso Sudano viceprezidentu.

Tačiau apžvalgininkai perspėja dėl tokio Pietų Sudano statuso keliamų pavojų. Naujos valstybės gimimas kažin ar bus plojimais sutiktas kaimyninėse valstybėse. Naujų nesitarimų gali kilti ir su šiaurine Sudano dalimi, pavyzdžiui, dėl ginčytinų naudingųjų iškasenų telkinių eksploatavimo. Matyt, skiriamoji linija bus nustatoma panašiai kaip tarp Šiaurės ir Pietų Korėjų, bet juk žinome, kokia dabar padėtis abipus šios zonos. Arba kokia įtampa tvyro ties Indijos Džamu ir Kašmyro valstijas skiriančia linija, kurią ginčija Pakistanas. 1972 m. Adis Abeboje pasirašytas susitarimas nutraukė ilgiausią Afrikoje pilietinį karą, pietinė dalis gavo daugiau teisių tvarkyti savo vidinį gyvenimą, tačiau paliaubos truko tik apie 10 metų. Sudano išsivadavimo liaudies armija atnaujino konfliktą, kai 1983 m. prezidentas G. Nimeiris paskelbė kursą į šalies islamizaciją. Dabartinis Sudano vadovas Umaras Bashiras gruodį taip pat pasakė, kad „jei Pietų Sudanas atsiskirs, konstitucija bus pakeista į islamišką, ir tuomet nebus laiko kalbėti apie kultūrinę įvairovė bei etniškumą“.

CŽV duomenimis, per du dešimtmečius vyriausybinė kariuomenė Pietų Sudane sunaikino apie du milijonus gyventojų, dar apie 4 mln. buvo priversti palikti savo namus ir bėgti į Etiopiją, Keniją, Ugandą ar Egiptą. Atsirado vadinamoji prarastoji karta.

Žinoma, 2005 m. sausį Nairobyje pasirašyta taikos sutartis pristabdė šį pražūtingą procesą, bet apžvalgininkai abejoja, ar ir dabar Chartumas vykdys savo įsipareigojimą, pavyzdžiui, vienodomis dalimis skirstyti pajamas už išgaunamą naftą (beje, apie 85 proc. jos išteklių yra Pietų Sudane).

Štai pranešama, kad šiaurinėje dalyje rinkimų apylinkės pustuštės – šiauriečiai boikotuoja pietiečių nepriklausomybės siekį. O Pietų Sudane visuose 2638 rinkimų punktuose vyrauja euforija. Apie 3,7 mln. rinkėjų kupini optimizmo, kad įteisinus nepriklausomybę jie iškart bus pasaulio pripažinti ne tik kaip 193-os valstybės atstovai, bet ir kaip visateisiai tarptautinės bendrijos nariai. Bet svarbiausia – šią nepriklausomybę suvokti sveiku protu, neįklimpstant į naują pilietinį karą.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 14)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (33)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras