Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Lietuva
 
  Informacinis imperializmas (5)

Arūnas Spraunius
2011 01 21

Taip jau susiklostė mūsų tėvynėje, kad anoniminėse erdvėse, kurias geriausiai reprezentuoja interneto komentarų „ganyklos“, gali rasti ko tik nori, bet ne susirūpinimo ir pagarbos. Kita vertus, būna, kad nepaaiškinamo naivumo apimtas imi ir pradedi to ieškoti kaip tik tose vietose. Gerai paieškojus, ir „ganyklose“ pasitaiko rasti visko. Pavyzdžiui: „Lietuviai, baikim ginčytis... Žinote, kas tada sukiršino mūsų tautą, o ir dabar kikena į kumštį, skaitydami, kaip toje sumaištyje žuvusiųjų vaikaičiai vienas kitą dergia...“ (Prie delfi.lt teksto „Raseinių valdžios panosėje balinami paminklai žuvusiems „už tarybų valdžią“, gruodžio 20 d.)

Tarkime, susirūpinimas ir pagarba čia tarp kitko, nebent jei užsimanytum vertinti viską pagal asociacijos principą ar tiesiog lyginti. Kad ir toks teiginėlis: rusų interneto dienraščio grani.ru ataskaitą apie Baltarusijos prezidento rinkimus lydinčios interneto diskusijos dalyviai rodė gerokai daugiau pagarbos vieni kitiems (visaip manantiems) nei kai kurių didžiųjų mūsų šalies interneto dienraščių publikacijų komentatoriai beveik visada ir beveik visais atvejais.

Nepaisant populiarios prielaidos, kad kelis šimtus komentarų keisdami slapyvardžius parašo keliolika žmonių, ir net turint galvoje mūsų tautiečių polinkį į atžarumą ir niurzgėjimą, nenustoja stebinti „nepakeliama (...) lengvybė“, su kuria tikri ar tariami tėvynainiai doroja kitaip manančius ir apskritai bet ką. Lietuviai pavargo nuo demokratijos? Sunku pasakyti.

Be abejo, madas vis viena diktuoja viešosios erdvės herojai. Jei tiesa, kad diskusinėje apyvartoje jau patikrinti vieši špygų rodymai per televiziją – ko stebėtis. Kai galima be problemų padaryti „tą judesį“ (šiukštu, nevėluoti), kuriam galui skaitytis su žodžiais? Viskas legalu ir vieša, nieko asmeniška, vien noras uždirbti.

Bet protingi, profesionalūs žmonės anksčiau ar vėliau (veikiau anksčiau) susigaudo, kad tokią padėtį galima puikiausiai išnaudoti. Tarkime, imti nuosekliai, kantriai kreipti savo naudai. Tikėti ar ne, gali būti ir skonio reikalas, bet buvusio Valstybės saugumo departamento vadovo Mečio Laurinkaus teiginys, kad Lietuvoje yra apie tris tūkstančius Rusijos slaptųjų tarnybų agentų, neatrodo iš piršto laužtas.

Garsus lietuvis semiotikas Algirdas Julius Greimas apie praėjusio amžiaus „realųjį socializmą“ yra pasakęs, kad jį galima apeiti „iš kairės“. Reikia suprasti, kad tas socializmas tebuvo fikcija (istorija tą galų gale patvirtino), o gerokai daugiau tikrojo socializmo požymių buvo galima rasti, tarkime, Skandinavijoje. Kalbant metaforiškai, atrodo, kad dabar viešoji erdvė savo herojų rankomis pati save irgi apeina „iš kairės“. Jei kas nors (lygu – bet kas) tave perka, parsiduok nedelsdamas ir be skrupulų, nes būsi nesuprastas nei kolegų, nei darbdavių.

Vienas nepagiežingai nusiteikęs liberalus rusų publicistas prieš kelerius metus pavadino mūsų šalį „nesutrikdoma Lietuva”. Publicistas turėjo galvoje aplinkybę, kad ant Lietuvos verčiama daugybė informacinio šlamšto ir purvo, o ji vis viena kažkaip gyvena. Manytina, tiesos šiame vertinime esama. Tik klausimas, ar ne per daug nesutrikdomi esame, juk azartiškas nuodijimas jau peržengė visus trukmės limitus ir turėjo nežinia kokių pasekmių. Šia prasme kažkiek įdomi didžiųjų žiniasklaidos priemonių savininkų ir redaktorių savijauta, kai, pavyzdžiui, neįtikėtino likimo lietuvis, už tėvynę pasiaukojęs Lukša-Daumantas anoniminiuose komentaruose gana dažnai vadinamas banditu (tik pavyzdėlis, nieko asmeniška). Didžiuojasi, kad jų žiniasklaidos priemonė yra tas forumas, kur kiekvienas turi galimybę taip laisvai reikštis? Patys tokią nuomonę palaiko ar turi kitokią?

Na, gerai, įsivaizduokime (manau, vis dėlto utopinį) scenarijų, kad „nacionalinės komunikacijos“ išvarginti lietuviai ima gręžtis nuo Vakarų į priešingą pusę, ir po kurio laiko motušė Rusija lipšniai šypsodamasi prisistato pasiimti „įtakos zonos“.

Mentaliniai prasčiokai iš pradžių patenkinti, nes gavo, ko norėjo. Vėliau ima aiškėti, kad dėl medaus upių iš rytų, švelniai tariant, pasikarščiuota. Viena vertus, globalios integracijos ignoruoti nebeįmanoma, Rusija bando priversti ir saviškius konkuruoti tarpusavyje, o kad kaip nors pradėtų veikti kaip valstybė, griebiasi didžiulių projektų (Žiemos olimpiada, Pasaulio futbolo čempionatas, planai sutelkti gyventojus aplink megapolių konglomeracijas ir t. t.), tuo pat metu klampiai kaudamasi su korupcija.

Ir de facto būdama geografiniu paribiu, Lietuva dar sykį patvirtina tą politiškai. Provincija – tai provincija, bet tik sąžiningai pripažįstant, kad talentingiems ir ryškiems joje paprastai nebūna gerai. Jie mėgina keisti padėtį arba tiesiog išvyksta.

Vis dėlto gyvenimas nesustoja, vaikai į šį pasaulį ateina, dalies jų intelekto koeficientas aukštesnis už vidutinį. Anksčiau ar vėliau vis viena paaiškėja ankstesnių kartų „parengto“ egzistencinio scenarijaus prielaidos ir turinys. Daliai toks tiesiog nepriimtinas, dalis sugeba garsiai pareikšti, kad su tuo nesitaikstys. Dar viena sporadiškos lietuvių istorijos serija?

Čia galbūt tinka priminti paskutinių poros dešimtmečių Lietuvos istorijos paradoksą: jungtis prie laisvojo pasaulio lietuvius ryžtingai skatino vis dėlto negausus būrys asmenybių, kurios už tai galiausiai buvo kaip reikiant apspjaudytos.

Informacinį imperializmą galima laikyti savotišką fizinio imperializmo lengvąja versija. Jeigu (kol kas) negali pasiimti mažesnės kaimynės fiziškai, tiesiog nuodiji jos viešąją erdvę, nes ji pati gana nuolankiai leidžiasi nuodijama. Tai visai įmanoma cinizmo požymių turinčioje aplinkoje, kai vertinančiųjų argumentų šiaip jau nesaisto kokia nors aiškesnė atsakomybė (kažkaip į galvą ateina Imanuelio Kanto teiginys apie žvaigždėtą dangų virš mūsų ir moralinį imperatyvą mumyse). Kai bet ką teigti galima beatodairiškai lengvai (veržiantis į „viešus asmenis” tinka viskas), viešasis diskursas ilgainiui devalvuojamas ir ima virsti kažkuo panašiu į garso takelį. Geriausiu atveju į jį niekas nebekreipia rimto dėmesio. Bet – geriausiu.

Kai taip, dabartinių reikalų „lauže“ tolygiai ir paritetiniais pagrindais smilksta visi – žinių vartotojai, tiekėjai – legalūs ir ne. Veikiausiai taip viskas ir tęsis tol, kol, paprastai kalbant, užteks pinigų pirkti žiniasklaidos „grupes“ ar samdyti interneto komentarų rašytojus „profesionalus“. Šiems – kas, pasikeitus konjunktūrai tiesiog persikvalifikuos, tiesa, psichologinių problemų dalis jų gali turėti. Tačiau esama grėsmės, kad pirmos iki garso takelio gali susmilkti „grupės“. Tiesa, nėra to blogo... – užtat uždirbs.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 5)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (89)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras