Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Rusijos įvaizdis XXI a. (II): pilietinės visuomenės tipas

Laima Vaitiekūnaitė
2006 04 19

Rusijos Federacijos valstybės modelis politologų apibrėžiamas „valdomos demokratijos“ terminu. Esamą santvarką Rusijoje galima įvardinti ir paprastai – „demokratijos simuliacija“. Dar 1996 m. birželio 13 d. Rusijos prezidentas B. Jelcinas savo nacionalinio saugumo pranešime Federalinei Asamblėjai deklaravo, jog „demokratizacijos procesas, siekiant socialinių-ekonominių pasikeitimų, atveria kelią individų, visuomenės ir Rusijos valstybės interesų harmonijai“. Pagrindiniu valstybės interesu tapo valstybės demokratinio vystymo proceso akceleravimas, grindžiamas demokratinės federacinės valstybės stabiliais įstatymais. Dabartinis Rusijos prezidentas V. Putinas išreiškia savitą požiūrį į demokratijos procesą Rusijoje savo politiniuose pareiškimuose. Pavyzdžiui, atsakydamas į klausimą „Ar mes ieškosime specialaus [demokratizacijos] kelio Rusijai?“ pasakė, jog „niekas nieko nebeturi ieškoti. Viskas [demokratinės institucijos] jau įkurta, ir tai jau yra Rusijos demokratinio vystymosi kelias“.

Bet kol kas, „demokratine“ pristatomoje Rusijoje, akivaizdus nesugebėjimas nebrutaliomis priemonėmis susidoroti su Čečėnijos konfliktu, smurto visuomenėje augimas, policijos brutalumas, ksenofobija ir vis dažniau pasireiškiantis rasizmas, vyriausybės sankcionuotas etninių mažumų diskriminavimas, itin blogos sąlygos kalėjimuose, migrantų persekiojimas, spaudos apribojimas, skurdo plitimas, vis spartėjanti socialinė stratifikacija ir etc.

Akivaizdus tik deklaratyvinis Rusijos politikų pranešimuose įvardijamas valstybės demokratizavimas kelia nemažai klausimų: ar galima kalbėti apie pilietinės, demokratinio pobūdžio, visuomenės egzistavimą Rusijos Federacijoje? Kokie yra sąveikos tarp pilietinės visuomenės ir valstybės politinio elito pagrindiniai bruožai? Kokį vaidmenį vaidina valstybės politinis elitas (su valstybės prezidentu V. Putinu priešakyje), skatindamas arba stabdydamas pilietinės visuomenės vystymąsi?

Pilietinė visuomenė Rusijoje

Bendrais bruožais, moderni pilietinė visuomenė yra sukuriama per savęs konstitucionalizavimą ir mobilizavimą bei institucionalizuojama ir generalizuojama per įstatymus. Tiek nepriklausoma pilietinės visuomenės veikla (elementariausias pavyzdys – NVO veikla), tiek institucionalizavimas yra būtini pilietinės visuomenės reprodukcijoje. Bet ar šie faktoriai yra veiksnūs Rusijos žmonių kapitalo „degradacijos“ ir V. Putino režimo prigimties atžvilgiu?

Be abejo, galima pritarti Rusijos akademinio ir politinio sluoksnio daugumos intelektualų teiginiui, jog Rusijos valstybė yra unikali ir dėl šios priežasties ji visada skirsis nuo Vakarų, t.y. skirsis visi politiniai, socialiniai, ekonominiai, kultūriniai ir kt. visuomenės transformacijos procesai. Antra vertus, galima sutikti ir su kitu teiginiui, jog Rusija „pasiduoda“ modernizacijai ir adaptacijai. Tačiau tam reikės daugiau laiko, nes kol kas prezidentas V. Putinas siekia kurti politines institucijas ir inspiruoti socialinius-ekonominius visuomenės pasikeitimus, neplėsdamas įvairesnių politinių vienetų dalyvavimo šiuose procesuose, bet pasitikėdamas jam lojalia biurokratija, kaip pagrindine modernizuojančia jėga.

Taip pat akivaizdu, jog prezidentas, siekdamas išvengti blitzkrieg strategijos, rūpestingai ir nuolat diegia seriją nacionalinių, politinių ir ekonominių reformų. Bet Rusijos reformų procesas tėra „naujas“ autoritarizmas, siūlantis „greitąjį traukinį“ į modernizaciją, kurioje demokratija (tiksliau šios santvarkos ekonominiai ir politiniai privalumai) tarnauja tik valstybės elitui, ir kurioje bus tik nauja, turtingųjų, nuosavybę turinčių atstovų klasė, besinaudojanti pilietinės visuomenės narių teisėmis. Tai reiškia, kad Rusija juda nuo priverstinės homogenizacijos (sukurtos sovietinėje šalies santvarkoje) į priverstinę pilietinę visuomenę (kol kas reprezentuojamą tik elito), sukurtą prezidento V. Putino, t.y. visuomenės modernizacija „pagal įsakymą“.

Kaip į demokratizacijos procesus Rusijoje reaguoja kita visuomenės dalis, nepriskirtina valstybės elitui? Pirmiausiai, Rusijos visuomenei, persisėmusiai nacionalistinių tendencijų, reikalingas pastovus išorinis spaudimas iš naujos transnacionalinės pilietinės visuomenės. Strateginiai, diplomatiniai ryšiai ir gilėjanti ekonominė tarpusavio priklausomybė su dabartinės tarptautinės sistemos veikėjais padėtų įgyti socialinius ir kultūrinius Vakarų laimėjimus, šiuo metu gyvybiškai reikalingus Rusijos pilietinės visuomenės atsiradimui. Bet ar Rusijos liaudžiai, suvaržytai autoritarinio režimo, besitenkinančiai sumontuota spaudos laisve ir trečdaliui jos – minimaliais pragyvenimo ištekliais tai įmanoma?

Kol kas daugumai rusų demokratija ir ekonominės reformos asocijuojasi su visuomenės socialine dichotomija bei skurdu. Daug veiksnių, tokių kaip nestabilumas, nenuspėjama ateitis, nusikaltimų skaičius, žemas ekonominis lygis, vyriausybės neatskaitingumas piliečiams, „naujųjų rusų“ gyvenimo būdo propagavimas jiems siejasi su „demokratija“.

Rusijoje dar nėra „tikrosios“ demokratijos. Vakarietiškais standartais suprantama demokratija grindžiama paklusimu įstatymams, bet jie nėra grįsti prievarta, vyriausybės atskaitingumu pilietinei visuomenei, balansu tarp politinės galios vienetų (o ne dabar egzistuojančio autoritarinio režimo bruožais). Rusijos piliečiai nesuvokia savęs aktyviais socialiniais vienetais ir yra linkę perduoti svarbių problemų sprendimą lyderiams, tuo pačiu atsikratydami socialinės atsakomybės (kurios taip ir neišmoko priimti nuo carinių laikų). O tai ir sukuria psichologines prielaidas autoritarizmui ir politinio elito vienvaldystei.

Rusijos politinis elitas: Demokratija be Liberalizmo

Iki kokio lygio Rusijos politinis elitas yra pasirengęs priimti demokratines institucijas, politines procedūras ir politinio elgesio standartus? Koks Rusijos politinio elito požiūris į demokratiją, siejant ją su jų gyvybiniais bei ekonominiais interesais? Rusijos politinio elito pasaulėžiūrą geriausiai tiktų apibūdinti lozungu „Demokratija be Liberalizmo“.

Modernusis Rusijos elitas plėtoja tris pagrindines idėjas, atspindinčias Rusijos intelektualų diskusijas. Pirmiausia, tai unikali Rusijos civilizacijos prigimtis, speciali dominuojanti valstybės valdžios (t.y. politinio elito) rolė Rusijos politinėje sistemoje, Rusijos liaudies tendencija gravituoti per kolektyvinės ir bendruomeninės vertybes bei per Rusijos Ortodoksinę pasaulio viziją (t.y. Rusijos valstybės misijos eskalavimas).

Kitaip tariant, politinė Rusijos valstybės monopolija susideda iš ortodoksiškos ir intelektualios monopolijos, formuojančios efektyvią autoritarinę sistemą. Vienu iš pilietinės visuomenės, išpažįstančios demokratines vertybes, silpnumo faktorių išlieka tai, jog Rusijos ortodoksiškumas paneigia individualizmą, ypač individų laisvę ir individualiąją atsakomybę. Taip pat kritinę bei racionalią realybės analizę, kuri taip svarbi demokratinei visuomenės transformacijai.

Valstybės vaizdas, kaip dominuojančios politinės monopolijos, suformuoto bendruomeniškumo jausmo (kolektyvinio mąstymo, dažniausiai primetamo „iš viršaus“), Rusijos ortodoksiškumo gajumo (įtikėjimas „rusiškąja tautos misija“, stabdančia demokratinio tolerantiško mąstymo transformaciją), liberalizmo paneigimo veiksnys tapo politinio ir visuomeninio mąstymo dalimi. Tai kliudo liberalaus mąstymo bei vakarietiškos pasaulėžiūros susiformavimui. Liberalizmo koncepcijos netenka savo reikšmės dėl tradicinių Rusijoje valstybinio centriškumo ir Eurazijos centro idėjų renesanso, naujų ir senų geopolitinių idėjų sklaidos, slaviško požiūrio atgimimo. Dar daugiau, kol kas politinio elito pagrindinė idėja „grįžti prie tradicinių vertybių“ įteisina išimtinai pavojingus demokratinei pasaulėžiūrai šūkius „Rusijos išvalymas“, kaip priemones atnaujinti šalies elitą bei visuomenę, kurios jau pasireiškusios susidorojimu su Rusijos oligarchais bei pereinančios į rasizmo apraiškas individualiame lygmenyje.

Rusijos politinio elito požiūris į demokratiją bei liberalizmą pakankamai nutolęs nuo tradicinių šių pasaulėžiūrų nuostatų. Rusijos politinė valdžia traktuoja demokratiją kaip politinį įrankį, paneigiant pamatines šios pasaulėžiūros socialines liberalias vertybes. Jiems demokratinės institucijos tampa politiniais manipuliacijos įrankiais atskiruose tarptautiniuose ir šalies vidaus sektoriuose.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (92)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras