Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Saugumas ir grėsmės
 
  Lietuvos ir kitų postkomunistinių šalių migracijos tendencijos tampa grėsmingomis...

Lina Kriaučionytė
2006 04 18

 

Šiandieninė postkomunistinių valstybių piliečių emigracija – persikėlimas gyventi iš vieno krašto į kitą –  tai dinamiškas ir įvairialypis moderniosios tarptautinės migracijos procesas, ypač turint omenyje tai, jog šiuolaikinė visuomeninė migracija nėra izoliuota nuo pasaulyje vykstančio migrantų srautų judėjimo. 

Tarptautinė lietuvių migracija yra dalis vientisos, globalioje bendruomenėje besireiškiančių pokyčių, grandinės. Tačiau emigracija tapo viena opiausių Lietuvos visuomenės problemų. Pastaruoju metu ši problema dažnai visuomenėje laikoma didžiausia nekarine grėsme Lietuvai. Paskaičiuota, kad per pastaruosius 15 metų iš Lietuvos į užsienio šalis visam laikui gyventi išvyko apie 10 proc. Lietuvos gyventojų. Akcentuojama, kad emigracijos mastai išskiria mūsų valstybę iš kitų pokomunistinių šalių. Taigi šiame straipsnyje mėginama pažvelgti į vyraujančias migracijos tendencijas Europoje, ypač pabrėžiant postkomunistines šalis ir jų kontekste išskiriant Lietuvą. 

Anot tyrinėtojų, šiuolaikiniai migracijos ypatumai nėra nauji, jie tiesiog įsišakniję istoriniuose santykiuose ir susiformavę sąveikaujant įvairiems faktoriams: politiniams, demografiniams, socialiniams, ekonominiams, geografiniams ir kultūriniams. Migracija vienaip ar kitaip paliečia ne tik siunčiančias ar priimančias migrantus valstybes, bet ir įvairių šalių visuomenes, taip pat ir Lietuvos.  

Tarptautinė emigracija iš tiesų nėra naujiena nei Europos, nei Lietuvos istorijoje. XIX a. pabaiga gali būti charakterizuojama kaip pirmosios masinės emigracijos bangos pradžia iš Lietuvos, Lenkijos, Rusijos į vakarus, daugiausia JAV, beveik tuo pat metu sutampanti su šių procesų pradžia ir kitose Rytų Europos šalyse. Antroji emigrantų banga į svečias šalis buvo nublokšta Antrojo pasaulinio karo baisumų. Tuo metu dauguma žmonių emigravo dėl politinių priežasčių. Tiek nacių vykdoma antisemitizmo, tiek sovietų – trėmimo politika privertė tada daugelį inteligentų ir kitų visuomenės veikėjų slėptis svetimose šalyse, ten kur galėjo jaustis saugesni. Žlugus komunizmui, milijonai žmonių išvyko gyventi į užsienį dėl politinių priežasčių: žydai – į Izraelį, etniniai vokiečiai – namo iš Sovietų Sąjungos, rusai – atgal į Rusiją. Kiti tapo karo pabėgėliais ar emigravo nelegaliai. 

Šaltojo karo metu iškilusi Rytų bloko „geležinė uždanga“ neabejotinai turėjo didžiulę įtaką šiuolaikinei migracijai iš tuometinio Rytų bloko. „Geležinės uždangos“ paskirtis buvo apsauga nuo „proto nutekėjimo“ ir nuo įprastinio kapitalo antplūdžio, kuris atsiranda su despotišku rėžimu. Nors išvykimai į rytus niekada nebuvo varžomi, Sovietų Sąjungos piliečiams nebuvo leista kirsti šios „uždangos nuo vakarų“. Aktyvia propaganda buvo siekiama įdiegti neigiamą nuomonę apie vakarų valstybes, tačiau kiekvienas, kuris turėjo pinigų ir smegenų, žinojo, kad turi dingti iš to pragaro, tironijos liūno (rytų bloko komunistinės šalys) tam, kad galėtų būti produktyviu piliečiu, kad galėtų nusimesti apsimestinę „normalaus“ gyvenimo kaukę. Griuvus „geležinei uždangai“, rytų Europos, Baltijos šalys mėgaujasi laisve ir migracija praėjusio pusamžio istorijai neįtikėtinomis proporcijomis. Tačiau, laukiama emigracijos banga iš postkomunistinių valstybių šį kartą yra kitokia: ją skatina ekonomika, o ne politika, kuri buvo veikiau legali nei nelegali. 

Geopolitinei situacijai pasikeitus... 

Lietuvai, kaip ir kitoms valstybėms, atkūrus nepriklausomybę, ėmė ryškėti šiuolaikinės pasaulio migracijos tendencijos. Nepaisant nepaprastai padidėjusių emigracijos iš pokomunistinių valstybių mastų, nė viena valstybė neplanuoja tęsti sovietinio laikmečio tradicijų ir kokiomis nors politinėmis ar administracinėmis priemonėmis apriboti išvykimus.

Dėl geopolitinės padėties ir narystės Europos Sąjungoje (toliau ES) didėja migracija iš Rytų į Pabaltijo valstybes. Imigraciją skatina ir nuo 2002 metų šiose valstybėse pradėtas taikyti ES valstybių piliečiams ir jų šeimos nariams laisvo asmenų judėjimo principas. Tačiau akivaizdu, kad kol kas visos postkomunistinės valstybės patiria didesnę emigraciją į Vakarus, nei imigraciją iš Rytų. Kyla klausimas – ką  emigracija pasako apie pačią valstybę, iš kurios ir į kurią bėgama savo noru?

Didelė imigracija į kurią nors valstybę rodo jos gyvenimo sąlygų patrauklumą. Senosios ES valstybės jau patyrusios imigrantų keliamas problemas (pavyzdžiui, Prancūzija) ir skaudžius jų padarinius bei prisibijo imigrantų antplūdžio, todėl formuoja savo migracijos politiką, sudarydamos sudėtingesnes sąlygas visiškai laisvam svetimšalių apsigyvenimui. Kol ES šalys galvoja apie ribas ir barjerus naujosioms narėms, Rusijos migracijos departamento vadovybė galvoja kaip pritraukti imigrantus ir ragina šalies piliečius reikšti daugiau tolerancijos atvykėliams.

Vieni imigrantus kviečia, kiti prisibijo, o kai kurios Centrinės Europos valstybės, ypač Lenkija, Lietuva ir Latvija, šalys gavusios galimybę gyventi, dirbti, studijuoti, keliauti kitoje šalyje, susirūpino, kad daugybė gyventojų, tarp jų geriausi darbuotojai, išvyksta iš tėvynės, ieškodami lengvesnio gyvenimo ir atlygio už darbą. Daugelis Ukrainos gyventojų taip pat mano, kad emigracija yra labai rimta jų šalies problema. Tačiau Lietuvoje emigracija netgi paskelbta nacionaline grėsme! Kodėl mūsų tautai dabar labiausiai tinka išsivaikščiojančios tautos apibūdinimas? Ką jis byloja apie valstybę ir jos visuomenę?

Viena vertus, ambicingas postkomunistinių šalių jaunimas gavo tai, ko niekada negalėjo turėti jų tėvai – laisvę rinktis ir įgyvendinti, galimybę tobulėti, keliauti, pažinti. Prarandančios gyventojus valstybės politikos reikalas – sudaryti sąlygas grįžti jau pasisėmus darbo bei kultūrinės patirties ir gyventi ne ką prasčiau nei Airijoje ar JAV.

Nors nepriklausomybę atgavusios šalys džiaugiasi dėl sparčiai kylančios ekonomikos mastų, vis dėlto emigracijos banga vadinama ekonomine. Ar mūsų visuomenė iš tiesų yra vien finansiškai motyvuota? Faktas tas, kad kainos, ypač būstų, kyla kelis kartus greičiau nei atlyginimas. Mažas uždarbis, darbo nevertinimas morališkai žlugdo išsilavinusį žmogų, norintį pilnavertiškai gyventi ir neskaičiuoti centų. Remdamasi asmenine patirtimi, galiu paliudyti, kad už darbą Lietuvos sostinėje absolventui dažniausiai siūlomas minimalus uždarbis. Tokį patį atlyginimą gauna fermos šėrikai kaime, kurių vienintelis tikslas – butelis... Tokiomis sąlygomis, net pats patriotiškiausias pilietis ima svarstyti apie uždarbiavimą kitoje šalyje, kur už tą patį darbą jis galės gauti kelis kartus didesnį atlyginimą ir beveik tokį patį pragyvenimo lygį. Tėvynė be jo nepražus, o jam reikia kurti šeimą, reikia materialinio pagrindo. Jei nesiseka jo susikurti Lietuvoje, visuomet lieka galimybė užsidirbti Airijoje ar Anglijoje ir, po kelerių metų grįžus į Lietuvą, ilgai ir laimingai gyventi... Daugelis taip ir planuoja, tačiau nėra lengva iš kitos šalies grįžti neretai jau su šeima ir pradėti gyvenimą iš naujo.

Dabar visi su baime ir nerimu taria: „Lietuvoje nedarbas labai mažas“. Neveltui su baime, juk išvažiuoja pagrindinė darbo jėga, išvažiuoja jaunimas. Šis faktas netolimoje ateityje gali turėti labai rimtų pasekmių, nes suardys demografinę visuomenės struktūrą, t.y. liks tik pensinio amžiaus žmonės. Žinoma, jiems reikės mokėti pensijas, bet nebus iš ko, nes nebus pakankamai mokesčių mokėtojų, o tai gresia socialinės valstybės politikos struktūros suirimu. Ir tai tik keletas „išsivaikščiojančios tautos“ tykančių grėsmių. Visos šios ateities prognozės ir ekonominiams faktoriams suverčiamos bėdos galiausiai vis tiek atsisuka į valdančiuosius, kurie, užuot merdėję skandaluose, imtųsi priemonių, kad sureguliuotų tuos ekonominius faktorius ir išgelbėtų po pasaulį besiblaškančią tautą, valstybę. 

Vienose postkomunistinėse valstybėse jau prasidėjo emigracijos banga, kitose dar tik laukiama. Tačiau iki šiol rytų jūroje Lietuvos „cunamis“ išsiskiria labiausiai. Tikėkimės, kad Lietuvoje likusiai visuomenei nepritrūks kantrybės ir patriotiškumo, svajonių ir idėjų. Galbūt ši mintis nuskambės pernelyg nacionalistiškai, tačiau juk geriausia gyventi savoje valstybėje, tarp savos tautos žmonių, kasdien kalbėti savo kalba, gerbti ir puoselėti savo kultūrą bei tradicijas.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (89)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras