Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Rusijos prioritetai ir politika Arkties regione (I) (4)

Rimvydas Ragauskas
2011 03 23

„Apskritai tai Rusija yra šiaurės šalis“[1] – toks sakinys iš Vladimiro Putino lūpų nuskambėjo 2010 m. rugsėjo mėnesį vykusiame tarptautiniame forume „Arktis – dialogo teritorija“. Ko gero, šiaurietiškumas Rusijai nėra visiškai naujas įvaizdis, tačiau ši V. Putino frazė yra puikus didėjančio dėmesio Arkties regionui atspindys. Išaugus globaliam susidomėjimui šio regiono energetiniu ir ekonominiu potencialu, Arktis įsiveržė ne tik į viešąjį Rusijos diskursą, bet ir sutvirtino savo pozicijas strateginiame mąstyme. Rusijos pareigūnai Arktį laiko regionu, kuris yra gyvybiškai svarbus ne tik ekonominei valstybės gerovei, bet ir jos statusui tarptautinėje arenoje.

Rusijos galios demonstravimas regione ir agresyvi retorika jau sulaukė pakankamai dėmesio. Kita vertus, pastebima ir pozityvių žingsnių – visų pirma sienos su Norvegija nustatymas Barenco jūroje. Tad kokius prioritetus mato Rusijos valdžia, su kokiomis saugumo dilemomis susiduriama ir kodėl galima teigti, kad Rusijai Arkties regione būdinga dviejų vektorių politika?

Šioje dalyje kviečiame panagrinėti svarbiausius prioritetus, kuriuos Rusija mato Arkties regione.

Rusijos prioritetai Arktyje

Kad šylantis klimatas tirpdo Arkties ledus, o jų tirpimas atveria priėjimą prie energetinių ir mineralinių išteklių (esančių Arkties vandenyno dugne) bei naujus laivybos kelius, jau seniai niekam nėra naujiena. Ne paslaptis ir tai, kad iš energetinių išteklių gaunamos įplaukos yra gyvybiškai svarbios Rusijos ekonominei gerovei (ir nors kalbama apie ekonomikos modernizavimo planus, kurių įgyvendinimas turėtų mažinti priklausomybę nuo energetinių išteklių eksporto ir kainų tarptautinėse rinkose svyravimą, akivaizdu, kad šie planai greitai netaps realybe, o ir jų įgyvendinimas nepasireikš energetinio sektoriaus susitraukimu). Arktis Rusijos pareigūnų yra vaizduojama kaip svarbiausia ateities strateginė ir resursų bazė. 2008 m. pasirodžiusioje Arkties strategijoje[2] šią viziją numatoma įgyvendinti iki 2020 metų. Svarbu ir tai, kad Rusija numato sau šio regiono lyderės vaidmenį. O kadangi ji turi ilgiausią sieną su Arktimi ir galingiausią pasaulyje Arkties sąlygomis veikti pritaikytą laivyną – tiesa, jau pasenusį, bet vis dėlto į jį įeina 6 atominiai ledlaužiai ir 1 krovininis atominis laivas, – ši vizija gali atrodyti ne tokia jau ir naivi.

Kalbėti apie Rusijos interesus regione pirmiausia reikėtų pradėti nuo teisinio režimo, taikomo Arktyje. Bent jau šiuo metu Arktyje yra remiamasi 1982 m. Jungtinių Tautų Jūrų teisės konvencija. Su šios konvencijos principų taikymu regionui bent jau kol kas, atrodo, sutinka visos valstybės, turinčios sieną su Arktimi (vadinamasis Arkties penketukas: Rusija, Norvegija, Danija/Grenlandija, Kanada, JAV), ir nors JAV kol kas nėra ratifikavusios šios konvencijos, faktiškai pripažįsta jos veikimą regione. Kalbant apie Arkties vandenis svarbiausia Jūrų teisės konvencijos numatoma koncepcija yra išskirtinė ekonominė zona. Ji driekiasi 200 jūrmylių nuo pakrantės bazinių linijų (pagal JT Jūrų teisės konvenciją įprastine bazine linija yra laikoma didžiausio atoslūgio linija išilgai kranto), o pakrantės valstybė gali naudotis suverenumo teisėmis į kontinentinio šelfo eksploatavimą ir tyrinėjimą bei gyvųjų išteklių naudojimą iki šios ribos. Labai svarbu tai, kad kontinentinis šelfas gali būti praplėstas iki 350 jūrmylių, jeigu įrodoma (pagrindžiama geologiniais tyrimais), kad jis driekiasi už 200 jūrmylių ribos.

Šiuo metu vienas svarbiausių Rusijos prioritetų ir yra kontinentinio šelfo ribų išplėtimas už 200 jūrmylių ribos. Pretenziją į didesnį kontinentinį šelfą Rusija pateikė dar 2001 m., tačiau tada dėl įrodymų stokos ji buvo atmesta. Rusija tvirtina, kad Lomonosovo, Mendelejevo ir Alfa povandeniniai kalnagūbriai yra jos kontinentinio šelfo tąsa. Jeigu Rusijai pavyktų surinkti įrodymų, pagrindžiančių šį teiginį, jai atitektų apie 1,2 milijono kvadratinių kilometrų vandens dugno plotas (manoma, kad Lomonosovo kalnagūbryje yra ypač gausu energetinių išteklių). Tačiau į Lomonosovo kalnagūbrį pretenduoja ir Kanada su Danija, kurios tvirtina, kad kalnagūbris – tai jų kontinentinio šelfo tąsa. Kol kas visos trys valstybės renka įrodymus savo pretenzijoms pagrįsti, pasigirsta ir spėjimų, kad šios valstybės gali pateikti bendrą paraišką į kontinentinį šelfą (tai veikiausiai labai realu). Viena yra aišku: tai, kaip išsispręs kontinentinio šelfo Arktyje dalybų klausimas, turės lemiamos reikšmės visam regionui. Galima teoriškai pasvarstyti, kad jeigu Rusijai nepavyks „apginti savo teisių“ ir praplėsti kontinentinio šelfo, padėtis Arktyje gali labai įkaisti ir destabilizuotis, todėl sunku pasakyti, ar geologiniai tyrimai, o ne politinis konsensusas vaidins svarbiausią vaidmenį dalijantis kontinentinį šelfą.

Kalbant apie Arkties dugne slypinčius energetinius turtus, kurių įsavinimas neabejotinai yra svarbiausias Rusijos tikslas, reikia pasakyti, kad čia Rusija pademonstravo veržlumą ir geranoriškumą. Visų pirma būtina paminėti, kad 2010 m. po keturis dešimtmečius trukusio ginčo pagaliau buvo nustatyta jūrinė siena tarp Rusijos ir Norvegijos Barenco jūroje (2011 m. vasario 8 d. Norvegija šią sutartį ratifikavo, o Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas 2011 m. kovo 7 d. pranešė, kad Rusija sutartį planuoja ratifikuoti per mėnesį). Pagrindinis nesutarimo šaltinis buvo ginčytinoje teritorijoje esantys energetinių išteklių telkiniai. Sutartimi nustatoma ne tik jūrinė siena, bet ir bendradarbiavimo principai eksploatuojant povandeninių išteklių telkinius bei žuvingus plotus, kurie driekiasi abiejų šalių akvatorija (kerta jūrinę sieną). Ši sutartis siunčia labai aiškų signalą, kad net tokiuose, tikėtina, energetinių resursų gausiuose plotuose įmanomi taikūs ginčų sprendimai remiantis tarptautinės teisės normomis. Kita vertus, tai taip pat labai pragmatinis sprendimas. Apskritai Arkties regione reikės milžiniškų investicijų ir geriausių technologijų. Taigi, ši sutartis suveda Rusiją ir Norvegiją į labai pajėgią koaliciją. Tokių Norvegijos kompanijų kaip „Statoil“ patirtis įrengti ir eksploatuoti gręžinius atviruose vandenyse ekstremaliomis sąlygomis gali turėti lemiamos įtakos Rusijos energetiniams projektams. Bendras telkinių eksploatavimas –nepakeičiama galimybė Rusijai prisiliesti prie pažangiausių pasaulyje technologijų, perimti ir adaptuoti žinias, galinčias prisidėti prie jos energetinio sektoriaus, kurio ribotumą ir atsilikimą jau atvirai pripažįsta ir aukščiausi šalies pareigūnai, modernizavimo. O Norvegijai tai galimybė ne tik pradėti žvalgyti, vėliau ir eksploatuoti tokį, tikėtina, turtingą išteklių sektorių, kuris prieš tai buvo „įšaldytas“ (nauji telkiniai būtini Norvegijai siekiant išlaikyti stambios energijos šaltinių eksportuotojos statusą), bet ir galimybė, pasinaudojant gerais santykiais, išplėsti Norvegijos ir Rusijos įmonių bendradarbiavimą visame Arkties regione.

Dvišalį bendradarbiavimą – atrodo, linkusį plėstis ne tik į komercines sritis: 2011 m. gegužės 7–17 d. planuojamos bendros karinių Rusijos ir Norvegijos pajėgų pratybos POMOR-2011 Barenco ir Norvegų jūrose – galima vertinti kaip labai pozityvų žingsnį siekiant stabilumo regione ir stengiantis įtvirtinti Arkties, kaip dialogo teritorijos, statusą.

Kitas neabejotinai vertas paminėti įvykis yra 2011 m. sausio mėnesį pasiektas naftos gigantų „Rosneft“ ir „British Petroleum“ (BP) susitarimas. „Rosneft“ ir BP susitarė dėl trijų sektorių, kurie apima 125 tūkst. kvadratinių kilometrų Karos jūroje, išžvalgymo ir eksploatavimo. Per šį istorinį nacionalinės rusų naftos milžinės (75 proc. akcijų priklauso Kremliui) ir tarptautinės kompanijos BP sandorį planuojama apsikeisti akcijų paketais: „Rosneft“ gaus 5 proc. BP akcijų mainais į 9,5 proc. savo akcijų (atsižvelgiant į tai, kad BP jau turi 1,3 proc. „Rosneft“ akcijų, BP turimas „Rosneft“ akcijų paketas išaugs iki 10,8 procento). Taip pat per dvejus metus planuojama sukurti bendrą gręžinių eksploatavimo įmonę, kurioje „Rosneft“ turės 66,67 proc., o BP – 33,33 proc. akcijų. Dar daugiau: „Rosneft“ ir BP steigs Arkties technologijų centrą, kursiantį inovacines technologijas saugiam energetinių išteklių eksploatavimui Rusijos Arktyje.

Šis dviejų naftos milžinių aljansas ateityje taps labai svarbiu rodikliu vertinant Rusijos nuotaikas investicijų atžvilgiu. Kad investicijos reikalingos siekiant plėtoti infrastruktūrą, būtiną energetinių išteklių eksploatavimui, puikiai supranta tiek Dmitrijus Medvedevas, tiek V. Putinas, tik klausimas, kaip toli yra pasirengę eiti šalies vadovai gerindami investicinį klimatą ir sąlygas. BP, tapusi didžiausia „Rosneft“ akcininke (šiuo metu sandoris yra suspenduotas dėl TNK–BP pretenzijų, tačiau atsižvelgiant į tai, kad jis „palaimintas“ Rusijos valdžios, tai veikiausiai tėra laikini keblumai), puikiai supranta, kad, be milžiniškų ekonominių išlaidų (o BP apsiėmė finansuoti pradinę tyrinėjimų fazę), ji dar prisiėmė ir potencialius politinius kaštus bei riziką – juk niekam ne paslaptis, kad Rusijoje verslas, ypač energetikos, retai tėra tik verslas. BP, „nukraujavusi“ per ekologinę katastrofą Meksikos įlankoje, tapo pirmąja tokiu mastu investavusia į Rusijos Arktį kompanija, tačiau ir „Gazprom“, ir „Rosneft“ – vienintelės naftos kompanijos, gavusios kvotas Arkties dugno eksploatacijai, – ir toliau įtemptai ieško investuotojų. BP ir „Rosneft“ bendradarbiavimas yra BP technologinės pažangos, patirties ir gebėjimų mainai į galimybę per sandorį su „Rosneft“ prieiti prie Rusijos energetinių išteklių telkinių. Tas pats mainų objektas liks ir ateityje, nesvarbu, ar bus plečiamas bendradarbiavimas su BP, ar ateis nauji žaidėjai.

Dar vienas svarbus Rusijai prioritetas yra Šiaurės jūrų kelio, galinčio tapti koridoriumi, jungiančiu Atlanto ir Ramųjį vandenynus, naudojimas, jo statuso įtvirtinimas ir infrastruktūros jame plėtra. Kol kas šis jūrų kelias būna atviras tik kelis mėnesius per metus, tačiau jeigu ledas toliau tirps, po 10 metų laivybos laikas gali gerokai pailgėti. Tarptautinėje arenoje kyla nesutarimų dėl šio jūrų koridoriaus statuso. Rusija tvirtina, kad vandenys tarp kontinento ir šiaurinių jos salų yra vidiniai vandenys (tai reiškia, kad kaskart norint kirsti sąsiaurius reikėtų prašyti Rusijos leidimo ir atlikti įvairias technines ir biurokratines procedūras), o JAV (jos, žinoma, ne vienintelės laikosi tokios nuomonės) teigia, kad tai yra tarptautiniai sąsiauriai, kuriuose turi galioti tranzitinis (taikaus plaukimo) režimas. Kita vertus, šis ginčas gali neatrodyti toks jau svarbus, nes Rusija remiasi 234-uoju JT Jūrų teisės konvencijos straipsniu, skelbiančiu, kad „Pakrantės valstybės turi teisę priimti ir taikyti nediskriminuojančius įstatymus ir kitus teisės aktus, skirtus išvengti, sumažinti ir kontroliuoti jūros teršimą iš laivų ledu padengtuose rajonuose, esančiuose išskirtinių ekonominių zonų ribose, kur labai atšiaurios klimato sąlygos ir ledo danga tokiuose rajonuose beveik ištisus metus sudaro kliūtis ar ypatingą pavojų navigacijai, o tokios jūros aplinkos teršimas padarytų didelio masto žalą ekologiniam balansui ar nepataisomai jį pažeistų. Tokie įstatymai ir kiti teisės aktai deramai atsižvelgia į laivybos reikalavimus bei poreikį apsaugoti ir išsaugoti jūros aplinką remiantis patikimiausiomis mokslo žiniomis.“[3] Šio straipsnio taikymas pasireiškia tuo, kad visi laivai, norintys įplaukti į Šiaurės jūrų kelią, turi užsiregistruoti, užpildyti prašymą dėl palydos ir sumokėti nustatytą sumą už plaukimą jūrų koridoriumi (vadinamąjį ledlaužio mokestį). Taigi reguliacinės procedūros primetamos nepriklausomai nuo to, koks yra vandenų tarp salynų ir kontinento statusas, ir Rusija toli gražu ne vienintelė taiko šią JT konvencijos nuostatą.

Akivaizdu, kad Rusiją labiausiai traukia energetinis regiono potencialas, tačiau Šiaurės jūrų kelio svarbos jokiu būdu negalima sumenkinti: šis jūrų koridorius gali iš esmės sutrumpinti atstumus tarp Europos ir Azijos. Vis dėlto kuo piečiau yra uostai, tuo naujasis jūrų koridorius mažiau reikšmingas, palyginti su tradiciniais jūrų keliais (per Sueco kanalą ir Malakos sąsiaurį). Bet kuriuo atveju apie laivybos Šiaurės jūrų keliu apimtį dar per anksti kalbėti. Faktas, kad laivyba jame jau aktyvėja (neabejotinai jis bus naudojamas ir eksploatuojant gamtos turtus), tačiau jo potencialas pakeisti tradicinius laivybos kelius ir tapti grynai komerciniu jūrų koridoriumi tebėra abejotinas. Itin atšiauriomis sąlygomis reikėtų brangių transportavimo technologijų (specialių radarų, sutvirtintų laivų korpusų ir pan.), neaišku, ar bus įmanoma apsieiti be ledlaužių pagalbos, taip pat kokiu greičiu atšiauriomis sąlygomis bus plaukiama ir kiek degalų suvartojama. Maža to, žiemomis čia greičiausiai visada bus ledo, o plotai, kuriuose jis nutirpęs, kasmet gali skirtis, vadinasi, vienais metais atviras kelias gali užsiverti kitais. Taip pat neįmanoma numatyti, kada ledas nutirps, o kada vėl užšals, dar pridėkime ledų sangrūdas, kurios gali įkalinti laivus, ir nenuspėjamus orus, laivybos tokiomis atšiauriomis sąlygomis sunkumus ir ribotą infrastruktūrą, ir tampa akivaizdu, kad masinis laivų judėjimas Šiaurės jūrų keliu, bent jau žvelgiant iš šiandienos perspektyvų, yra menkai tikėtinas.

Taigi, atrodo, kol kas svarbiausiais Rusijos prioritetais Arktyje galima laikyti energetinių išteklių įsavinimą, iš to išplaukiantį investicijų ir užsienio partnerių poreikį, kontinentinio šelfo ribų išplėtimą, Šiaurės jūrų kelio statuso įtvirtinimą ir infrastruktūros plėtrą. Vis dėlto vien Rusijos prioritetų išvardijimas neleidžia iki galo suprasti Arkties problematikos, todėl kitoje Rusijos Arkčiai skirtoje straipsnio dalyje pakviesime panagrinėti saugumo klausimą regione, pabandysime apibendrinti Rusijos politikos Arktyje tendencijas ir žvilgtelėsime į potencialius geopolitinius pokyčius, kuriuos gali lemti tirpstantis ledas.

[1] V. Putino kalba tarptautiniame forume Maskvoje  „The Arctic – territory of dialogue“.

[2] Основы государственной политики Российской Федерации в Арктике на период до 2020 года и дальнейшую перспективу, 18 сентября 2008;

The Foundations of Russian Federation Policy in the Arctic until 2020 and Beyond“ (document, September 18, 2008)“,  The Journal of International Security Affairs, 2010, No. 18.

[3] Jungtinių Tautų Jūrų teisės konvencija.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 4)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (89)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras