Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  V. Putino užsienio politikos strategija: JAV atvejis (I dalis) (1)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2006 04 13

Subtili strategija didžiajam tikslui

Nuo pat V. Putino valdymo pradžios viso pasaulio analitikai bando atsakyti į klausimą: „Who is mister Putin?“ (kas yra misteris Putinas). V. Putinas yra esminis asmuo, nuo kurio priklauso tiek vidinė, tiek išorinė Rusijos politika. Šio straipsnio prioritetas yra užsienio politikos aspektas.

Pagrindinis Rusijos užsienio politikos tikslas (Putino tikslas) šiandien, atrodo, jau yra aiškus – Rusijos kaip supervalstybės statuso atkūrimas multipoliariniame pasaulyje (tikėtina, kad supervalstybiškumas Putinui yra svarbesnis už multipoliariškumą, kuris yra silpnojo principas, o stipriojo orientyras – tam tikro pobūdžio imperija ir hegemonija). Apie tai galima spręsti iš to, su kokia nostalgija dabartinis Kremliaus šeimininkas kalba apie Sovietų Sąjungos žlugimą, ir iš to, kokią reikšmę jis suteikia rusiškoms šventėms (Pergalės diena, Tėvynės gynėjo diena), pabrėžiančioms rusišką didybę.

Kitas esminis klausimas, nustačius politikos tikslą, yra didžiosios tikslo įgyvendinimo strategijos nustatymas. Ir štai čia ligi šiol nėra aiškumo. Yra tik daugybė spėlionių, kaip V. Putinas ruošiasi maksimaliai materializuoti savo globalią viziją.

Vieni analitikai kalba, kad dabartinis Rusijos prezidentas yra europietiškos orientacijos politikas. Kitaip tariant, jis nori atkurti stiprią Rusiją per strateginę sąjungą su „senąja“ Europa – Vokietija ir Prancūzija. Kiti tyrinėtojai mano, kad V. Putinas nusprendė sugrąžinti Rusijai buvusią didybę, bendradarbiaudamas su kinišku drakonu (kaip sakė Didysis Mao: „Vėjas iš Rytų nurungs vėją iš Vakarų“). Dar kiti ekspertai galvoja, kad, po Rugsėjo 11-osios įvykių, Rusijos prezidentas pasirinko Jungtines Valstijas – galingiausią šių dienų pasaulio valstybę – kaip savo strateginį partnerį, vadovaudamasis principu, kad draugystė su stipriausiuoju padės ir pačiam sustiprėti.

Norint atsakyti į klausimą, kokia gi yra V. Putino didžioji strategija, reikėtų prisiminti faktą iš jo biografijos, kuris įvairiausių, net pačių rimčiausių analitikų yra dažnai nepastebimas ar net ignoruojamas (tik neaišku, sąmoningai ar ne). Daug kas, ypač Vakaruose, mėgsta kartoti, kad V. Putinas yra buvęs KGB darbuotojas, kas leidžia charakterizuoti jį kaip užkietėjusį pragmatiką ir realistą. Tačiau šis faktas nepadeda suprasti V. Putino politikos subtilybių. Jas galėtų padėti suprasti tai, kad jis yra tokių kovos menų kaip dziudo ir sambo meistras. Šiuo atveju itin svarbi yra šių kovinių sporto šakų mastymo filosofija.  

Čia vertėtų pateikti trumpą istoriją apie vieną iš dziudo pradininkų Akajamą Šikobei. Istoriją galima rasti knygoje „Mokomės dziudo kartu su Vladimiru Putinu“ ir kuri turėtų paskatinti pažvelgti į Rusijos prezidento žingsnius tiek vidinėje, tiek tarptautinėje arenoje kitaip.

„Dažnai žiemą Akajama Šikobei mėgo vaikščioti sode ir mėgautis vyšnių šakomis. Vieną kartą gydytojas pastebėjo, kad stora šaka neišlaikė ant jos buvusio sniego svorio ir sulūžo. Tuo tarpu maža, bet lanksti, šakelė lenkėsi nuo sniego ligi žemės, bet taip ir nesulūžo. Priešingai – sniegas nuslydo nuo jos, ir ji sveika išsitiesė. Pamatęs tai, Akajama susimastė ir pasakė: Iš pradžių nusileisk (rus. поддайся), kad po to galėtum laimėti.“ Dar viena knygos citata verta dėmesio yra ta, kurioje pateikiamos kito dziudo pradininko Dzigoro Kano mintys: „Vidinė tuštuma, pasklidusi, ant nieko nesukoncentruota sąmonė, visiška ramybė ir savitvarda – štai kas leidžia nugalėti“. Sunku būtų dar tiksliau apibrėžti V. Putino politikos stilių, nei apibrėžia šie teiginiai, iš kurių galima išskirti keletą konkretesnių elgesio bruožų (eiliškumas ne pagal svarbą): 

  • Sun Tzu „Karo mene“ siūlė, kiek įmanoma ilgiau rodyk, kad tu esi silpnas. Jeigu tu pateiksi save kaip stipruolį, anksčiau ar vėliau sniegas (tavo susivieniję konkurentai, kurie bijo tavo stiprybės) tave sulaužys;
  • stumk į priekį kitus, naudok kito (sąjungininko ir/ar priešininko) energiją, pats pasilik užnugary ir išeik į areną tada, kai kiti nusilps;
  • neatakuok, bet kontratakuok – gintis visada lengviau nei pulti. Atakuok tik tuomet, kai esi tikras pergale;
  • neprisirišk prie kažko vieno.  

Remiantis tokia V. Putino strategijos samprata, kas yra šio straipsnio prielaida, leidžianti įvertinti Rusijos elgseną tarptautinėje arenoje, galima pereiti prie jo praktinių žingsnių pavyzdžių analizės. Suformuluota prielaida iš esmės tinka ir V. Putino elgesio šalies viduje analizei, tiesiog šio straipsnio akcentas yra Rusijos užsienio politika, kalbant konkrečiau – Rusijos požiūris į santykius su JAV.       

 Rusijos-JAV santykiai: praktika

Maskvos požiūrio evoliuciją į santykius su JAV geriausiai galima atsekti atlikus keturių situacinių momentų analizę: Rugsėjo 11-oji, karas Irake, oranžinių revoliucijų banga postsovietinėje erdvėje bei Irano branduolinė programa.

2001 m. lapkričio mėnesį Taraz Kuzio, Rusijos ir Rytų Europos centro prie Toronto universiteto ekspertas parašė: „Vladimiras Putinas tikisi, kad Maskvos bendradarbiavimas antiteroristiniame fronte, dar turint omenyje Rusijos nuolaidas dėl NATO plėtros ir Priešraketinės gynybos sutarties, paskatins JAV traktuoti Rusiją tarptautinėje arenoje kaip lygiavertę didžiąją valstybę“. Iš tikrųjų, tuomet V. Putinas, nepaisydamas isterijos šalies viduje, „nusilenkė“ taip žemai, kad nesipriešino JAV karinių bazių Centrinės Azijos valstybėse atsiradimui. Žinoma, galima teigti, kad JAV bazės Kirgizijoje ir Uzbekijoje būtų atsiradusios bet kuriuo atveju, norėtų to Rusija ar ne. Tačiau šis procesas galėtų užsitęsti, o amerikiečiams buvo svarbus kiekvienas mėnuo, ir Rusijos nesipriešinimas jiems tikrai padėjo. Už savo paramą V. Putinas gavo JAV sušvelnėjusią poziciją dėl Rusijos veiksmų Čečėnijoje, bet palaipsniui jis pradėjo suvokti, kad JAV nesiruošia atsisakyti Rusijos kaip sąjunginės regioninės valstybės vizijos. Tačiau, tai suvokdamas, V. Putinas iš karto nesiėmė ryžtingų kontrveiksmų. Nusprendęs tada likti silpnu, priverstu susitaikyti su tuo, kas yra, jis kontratakai išlaukė Irako krizę.

Kaip teigia vienas iš aukščiau minėtų bruožų – neprisirišk prie kažko vieno. Irako krizės metu V. Putinui teko rinktis tarp Vokietijos-Prancūzijos ir JAV-Didžiosios Britanijos pozicijų. Tenka pripažinti, kad Rusijos prezidentui pavyko išspręsti šį galvosūkį. Jis iki galo bandė stabdyti JAV pastangas pradėti karinius veiksmus Irake, žinodamas, kad tai tik skatina JAV norą imtis jėgos, ko iš tikrųjų jis ir norėjo (šiandien Rusijai tik geriau nuo to, kad JAV įklimpo Irake. Reikėjo matyti, su kokiu šaltu veidu, bet didžiuliu vidiniu pasitenkinimu V. Putinas pavadino JAV sprendimą pradėti karą Irake „klaida“). Tačiau jis savo kontrveiksmus sugebėjo išsukti taip, kad galiausiai liko „atleistas“ K.Rais, kuri pagrindinę kaltę dėl priešinimosi JAV veiksmams suvertė prancūzams, kuriuos pasiūlė nubausti. Paryžius labai norėjo, kad Rusija atsirastų pirmose nesutarimų su JAV eilėse, o galiausiai pats buvo pakištas. 

Tikriausiai V. Putinas visiškai nusprendė, kad jam su JAV pakeliui geriausiu atveju tik iš dalies prezidento rinkimų Ukrainoje metu. Tuomet jis padarė klaidą pasveikindamas V. Janukovičių su pergale. Jis, atrodo, nesitikėjo, kad Vakarai aktyviai įsitrauks į rinkimų procesą, jog pakeistų situaciją savo naudai, o svarbiausia, kad L. Kučma užims pasyvią poziciją (kokios neužėmė A. Lukašenka Baltarusijoje). Tuo pačiu metu pasigirdo kalbos, kad Rusija gali vos ne pilietinį karą Ukrainoje sukelti, bandydama neatiduoti jos į provakarietiškai orientuoto V. Juščenko rankas. Manoma, kad Maskva turėjo galimybių stiprinti situaciją Ukrainoje, tačiau V. Putinas užsifiksavo, kad Vakarai, ypač JAV, žaidžia prieš jį postsovietinėje erdvėje, ir vėl „nusilenkė“, nepaisant eilinio kritikos škvalo Rusijos viduje dėl Ukrainos praradimo. Stebėtojų problema yra ta, kad jie pradeda suvokti tai, kas įvyko praeityje tik tada, kai ta praeitis dalinai ar visiškai apsiverčia aukštyn kojomis. Tai, kad per 2006 m. parlamento rinkimus V. Janukovičius gavo daugiausia balsų yra ženklas, kad keletą metų atgal nereikėjo trukdyti oranžiniams, kurie patys suskilo ir prarado pozicijas. Žinoma, V. Janukovičiaus partija gali nesuformuoti daugumos, bet J. Timošenkos ketinimai taip pat nėra visiškai aiškūs, turint omenyje jos paslaptingus vizitus į Maskvą ir kaltinimų jos atžvilgiu panaikinimą (V. Putinas, atrodo, pasimokė iš L. Kučmos atvejo ir suprato, kad neverta laikyti visų kiaušinių viename krepšyje).

Buvo manoma, kad po Gruzijos, o ypač Ukrainos įvykių, V. Putinas mentaliniame lygmenyje nuo tikėjimo JAV perėjo prie nepasitikėjimo JAV. Kaip teigia Nepriklausomo strateginių ir tarptautinių tyrimų centro analitikė Irina Zviagelskaja, „Deja, revoliucijų bangą Rusija įvertino kaip tam tikrą sąmokslą prieš savo interesus“. Šio straipsnio autoriaus nuomone, galbūt Rusijoje neskiriamas ar bent jau ne visiškai aiškiai skiriamas JAV ir ES požiūris į postsovietinės erdvės demokratizaciją. Trumpai tariant, JAV suinteresuotumas postsovietinės erdvės demokratizacija dar turi geopolitinę potekstę, tuo tarpu ES suinteresuotumas postsovietinės erdvės demokratizacija tokios potekstės neturi (nes šiai dienai ES nėra vientisas geopolitinis subjektas, kuris galėtų turėti vientisą geopolitinę strategiją). Rusijos vadovybė visur mato tik gryną realizmą ir bando atsakyti adekvačiai, bet ne tiesmukiškai, o gudriai. 

Ryžtingesnių atsakomųjų Rusijos žingsnių laikas atėjo Uzbekistano ir Kirgizijos įvykių metu. V. Putinas nesikišo į šių šalių revoliucijas, bet kai jos įvyko parėmė sau naudingus žmones. Jis sugebėjo pirmas ateiti ten, kur reikalus sau sugadino JAV (kaip JAMAS atveju Palestinoje ir Venesueloje, kuri ruošiasi pirkti naikintuvus iš Rusijos, kadangi F-16 iš Brazilijos jai sutrukdė gauti JAV). Kaip rezultatas – Amerika, galima sakyti gėdingai, turėjo pasitraukti iš Uzbekistano, kuris galutinai išstojo iš GUAM (Gruzija, Ukraina, Azerbaidžanas, Moldova) ir įstojo į EvrAzES (Rusija, Baltarusija, Kirgizija, Kazachstanas, Tadžikistanas) bei pasirašė su Rusija partnerystės sutartį. Kirgizijoje amerikiečiai sugebėjo išsaugoti karinę bazę (šalia kurios rusai tyliai ir nepastebimai spėjo įsteigti savąją), tačiau neaišku ar ilgam. Negalima nepaminėti ir tokio žingsnio, kaip dujų atjungimas Ukrainai, tačiau jį vargu ar galima traktuoti kaip antivakarietišką. Patys Vakarai į jį reikšmingai nesureagavo.

Kaip mano žinomas Rusijos analitikas Michailas Leontjevas, V. Putinas negalėtų taip pasielgti, neturėdamas garantijų, kad nesulauks rimtos (ne oficialios kalbinės, bet praktinės) neigiamos reakcijos tiek iš JAV, tiek iš ES pusės. Tačiau tai nereiškia, kad Vakarai jau atidavė Ukrainą Rusijai.   

Šiandien Rusijos ir JAV susidūrimo arena yra Iranas. Atrodo, kad tai yra Rusijos vyšnios šakelės visiško atsilenkimo (atviro pasipriešinimo) fazė. Kaip išsireiškė vienas Amerikos diplomatas, ilgai dirbęs Maskvoje, tai „Rusijoje tokia situacija, kuri neleis pralaimėti. Ji gali daryti biznį su Iranu ir tuo pat metu kurti problemas su JAV. Kitaip tariant, ji gali vesti Putino pakoreguotą ir papildytą šaltąjį karą“. Italijos laikraščio „Panorama“ straipsnyje „Putinas grįžta prie Šaltojo karo“ jo autorius Enzo Bettiza rašo, kad tris JAV kortas žaidime dėl Irano – režimo pakeitimas iš vidaus, JTO sankcijos ir karinė operacija – Rusija bando mušti dviem koziriais – veto teisė JTO Saugumo taryboje (tikėtina, kartu su Kinija) ir pasiūlymas dėl urano perdirbimo Rusijos teritorijoje. Nuostabiausia, kad nepaisant rusiško užsispyrimo, kurio esmė yra ne tik pats Iranas, bet ir bendras Rusijos siekis parodyti savo nepritarimą JAV pozicijai. K.Rais pasakė, kad Vašingtonas visiškai pritaria Rusijos iniciatyvai dėl urano perdirbimo Rusijos teritorijoje. Lieka tik stebėtis, kaip V. Putinui pavyksta įtikinti JAV tuo, ko ji realiai nelabai nori, ir taip pademonstruoti, kad gali leisti sau nesutikti su Amerika....

Straipsnio antra dalis šią savaitę!

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 1)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (89)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras