Nesenai įvykę Baltarusijos prezidento rinkimai eilinį kartą suteikė precedentą prisiminti ir pažvelgti į kaimyninėje valstybėje gyvuojančios diktatūros „stuburą“ – specialiąsias šios šalies tarnybas, t.y. valstybės saugumo komitetą (rus. KGB). Nagrinėti vien tik Baltarusijos saugumiečių darbo metodus bei atsidavimą Aleksandro Lukašenkos režimui galima ne vien atsižvelgiant į šios šalies vidaus politikos batalijas. Negalima pamiršti, jog didžiausia Baltarusijos sąjugininke, palaikančia tenykščią „demokratiją“, yra Rusija, kurios valstybinėse struktūrose jau senokai dominuoja vadinamasis saugumiečių klanas, globojamas prezidento Vladimiro Putino.

Specialiųjų tarnybų įtaką Rusijoje gerai iliustruoja vienas gan senas pavyzdys. Susitikime su Federalinės saugumo tarnybos (rus. FSB) darbuotojais, buvęs šios įstaigos atstovas, tuometinis premjeras Sergejus Stepašinas, kreipdamasis į susirinkusius pareiškė: „mes, buvę čekistai“. Iš salės pasigirdo replika, jog buvusių čekistų nebūna. Neilgai trukus premjero postą gavo V. Putinas, kurio kreipinys į buvusius kolegas skambėjo konkrečiau: „mes, čekistai“. Šio politiko karjera kilo tvarkingai.

Iš pirmo žvilgsnio Baltarusijos KGB bei Rusijos FSB atrodo skirtingos institucijos nepaisant to, jog tų šalių įstatymai numato pastarosioms beveik vienodas funkcijas, besidalinančias į dvi pagrindines kryptis: užsienio žvalgybą bei šalies vidaus saugumo užtikrinimą. Pirmoji sritis, be abejo, yra gerai įslaptinta ir tik pavieniai skandalai leidžia mums susikurti paviršutinišką vaizdą apie kaimyninių šalių specialiųjų tarnybų interesus artimajame užsienyje. Tačiau būtent įgaliojimai, susiję su KGB ir FSB veikla savų valstybių viduje, minėtas institucijas daro labai giminingas. Šiuo atveju mes kalbame ne apie jų specifiką, kas savaime sieja daugelio pasaulio valstybių specialiąsias tarnybas, bet apie faktą, jog būtent Baltarusijos KGB bei Rusijos FSB yra pagrindiniai įrankiai, palaikantys tose šalyse egzistuojančius politinius režimus. Vienas jų jau senai gali būti laikomas autoritariniu, o kitas tokiu tampa. Vis dėlto nereikia pamiršti, jog „režimo sargo“ statusas yra savotiškai įgimta šių dviejų institucijų funkcija, nes jų istorinės ištakos siekia vieną įstaigą – Sovietų Rusiją ČK (rus.), vėliau virtusią į NKVD, MGB (rus.) ir galiausiai – į Sovietų Sąjungos KGB.

Tiesa, šalia šios identiškos „režimo stuburo“ funkcijos, Baltarusijos KGB ir Rusijos FSB turi vienintelį esminį skirtumą. Baltarusijoje specialiosios tarnybos yra savitas išorinis režimo ramstis, nereiškiantis politinių amicijų ir pilnai paklūstantis A. Lukašenkai bei jo aplinkai, kurioje nedominuoja buvę ar esami saugumiečiai. Tuo tarpu Rusijos FSB faktiškai yra šios šalies dabartinio politinio režimo kūrėja ir kontrolierė, kuriai vadovauja buvęs šios tarnybos vadovas, dabartinis Rusijos prezidentas.

Čia iškyla dar vienas svarbus aptariamųjų institucijų skirtumas. Baltarusijos KGB yra pakankamai patenkinta dabartiniu savo, kaip režimo sargo statusu, ir kažin ar puoselėja tam tikras politines ambicijas. Tuo tarpu Rusijos FSB, ypatingai prisidengdama kovos su terorizmu etiketėmis, sistemingai plečia savus įgaliojimus, užsiimdama ne tik tiesioginėmis savo funkcijomis, bet ir perstumdydama politinės galios svertus visos Rusijos mastu. Akivaizdu, kad vienu didžiausių impulsų tokiam FSB kišimuisi į daugelį civilinio gyvenimo sričių tapo antroji Rusijos karinė kampanija Čečėnijoje, kurios dėka V. Putinas galutinai įtvirtino savo valdžią. Jos vertikalėje yra pakankamai daug buvusių Sovietų Sąjungos KGB arba dabartinės FSB darbuotojų. Galima daryti išvadą, jog su politiniais V. Putino oponentais FSB „tvarkosi“ kur kas efektyviau nei jų Baltarusijos kolegos, dažniausiai rengiantys pavienes ir netgi silpnokai užmaskuotas akcijas.

Kita dviejų kaimyninių valstybių specialiųjų tarnybų veiklos pusė yra jų įvazdžio vietinėse visuomenėse formavimas. Šioje srityje tiek KGB, tiek ir FSB turi akivaizdžių panašumų. Masinėse informacijos priemonėse, kurių beveik visos Baltarusijoje bei Rusijoje yra sėkmingai cenzūruojamos, specialiosios tarnybos jau senokai pateikiamos kaip prestižinės arba elitinės organizacijos, į kurias patekimas yra beveik kiekvieno jauno žmogaus svajonė. Oficialiose Baltarusijos KGB bei Rusijos FSB interneto svetainėse (http://www.kgb.by/ ir http://www.fsb.ru/) yra detaliai pateikiama informacija apie įsidarbinimo galimybes bei įvairius apmokymus. Šalia to, šių institucijų vadovai (Baltarusijos – Stepanas Suchorenka, Rusijos – Nikolajus Patruševas) pristatomi kaip tikri didvyriai, kurių nuopelnai šaliai, t.y. režimui, yra neginčijami. Būtina paminėti ir tai, kad įvaizdžio kūrimo fronte KGB bei FSB sėkmingai naudojasi ir ekonominiais svertais. Atsižvelgiant į išskirtinę šių institucijų vietą abiejų šalių režimų struktūrose ir itin glaudžius jų ryšius su Baltarusijos ir Rusijos vadovais, KGB bei FSB jau gana seniai yra tapusios vidutinio piliečio stabilaus ekonominio gerbūvio sinonimu. Pasekmė ta, kad, kaip jau buvo minėta, Rusijos bei Baltarusijos jaunimo sociologinės apklausos rodo, jog specialiosios struktūros yra viena labiausiai geidžiamų darbo vietų. Ką jau kalbėti apie tai, jog KGB arba FSB darbuotojas yra apgaubiamas savotiška „tėvynės gynėjo“ aureole, nes Rusijos ir Baltarusijos politiniai režimai šiandien yra susikūrę pakankamai daug „priešų“, su kuriais ir kovoja specialieji agentai.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.