Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  JAV-Rusijos santykiai: požiūris iš Vašingtono (II dalis) (1)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2006 04 11

Pirmoji straipsnio dalis

Du požiūriai JAV administracijoje

Kalbėdama CBC eteryje, K. Rais pavadino Maskvos ir Vašingtono santykius „pačiais geriausiais“. Taip pat ji pasakė: „Mes bendradarbiaujame kovoje su terorizmu, kitose sferose. Nors, žinoma, tarp mūsų yra ir nesutarimų.“ Kalbėdama toliau, ji pažymėjo, jog Rusija šiandien beveik niekuo neprimena Sovietų Sąjungos, bet kartu išreiškė susirūpinimą dėl to, kad demokratizacija Rusijoje vyksta klaidingu keliu (prisiminkime URT ataskaitos pavadinimą). Norėdama patikslinti savo poziciją dėl santykių su Maskva, ji pareiškė: „Mes galime pasakyti, kad viskas Rusijoje yra blogai, ir bandyti izoliuoti Rusiją tokiose tarptautinėse institucijose, kaip Rusijos-NATO Taryba ar Didysis aštuonetas. Bet yra ir kitas variantas – pasakyti rusams: mes norime, kad Jūs liktumėte šiose institucijose, bet laukiame iš Jūsų veiksmų, atitinkančių Vakarų vertybes.“ Šiame kontekste ji atmetė siūlymą pašalinti Rusiją iš „Didžiojo aštuoneto“ ir kartu pažymėjo jos svarbų vaidmenį sprendžiant Irano problemą.

Iš oficialių kalbų visada yra pakankamai sunku suprasti, kokia gi yra diplomato pozicija. Šiuo atveju, K. Rais ir apie vertybes kalbėjo, ir komplimentų Rusijai pažėrė. Kas gi yra JAV Valstybės sekretorė - vertybių normatyvistė ar realistė-pragmatikė? Kaip kalbama Vašingtone, ji sugriežtina retoriką tam, kad nekeistų politikos. K. Rais visada buvo politikė-realistė, didžiųjų valstybių politikos šalinikė. Kitaip tariant, jai yra didžiąja dalimi nesvarbu, kas sėdi Kremliuje ir kokią vidinę politiką jis vykdo; svarbiausia, Rusija yra pakankamai įtakinga didelė valstybė, kuri gali padėti išspręsti tam tikrus Amerikai aktualius klausimus, ir todėl su ja galima ir reikia turėti reikalų, nepaisant vertybinių išvedžiojimų. Sklinda gandai, kad K. Rais mano, jog radikalus linijos sugriežtinimas santykiuose su Rusija (pavyzdžiui, siūlymai boikotuoti „Didžiojo aštuoneto“ forumą) gali turėti priešingas pasekmes.

Tarp aukščiausių JAV administracijos pareigūnų, kurie bando kelti griežtesnio požiūrio į Rusiją klausimą, yra viceprezidentas D. Čeinis. Šios stovyklos atstovai faktiškai išsako argumentus, kurie yra išdėstyti aukščiau minėtoje URT ataskaitoje. Kalbant trumpai ir aiškiai, jie akcentuoja, kad Rusija grįžta prie neoimperialistinės politikos postsovietinėje erdvėje, naudodama savo energetinius resursus kaip užsienio politikos instrumentą, ir autoritarinių tendencijų šalies vidaus politikoje bei ekonomikoje. 

Klausimas yra paprastas: kuris požiūris nugalės artimiausioje perspektyvoje? Galima manyti, kad radikalaus posūkio JAV politikoje Rusijos atžvilgiu artimiausiu metu nebus. Tikėtina, kad, nekvestionuojant partnerystės kaip tokios, bus bandoma padidinti spaudimą (galbūt, labiau retorinį nei praktinį, nes už užsienio politiką yra vis tik atsakingas ne D.Čeinis, o K.Rais, turinti didelę įtaką Dž. Bušo nuomonei) V. Putinui dėl jo vidaus politikos. Kaip rašo „International Herald Tribune“, Dž.Bušas, nekalbant apie kitas priežastis, nekeis savo politikos santykiuose su Rusija vien dėl to, kad tai reikš jo pradinės pozicijos fiasko, o papildomų problemų JAV prezidentui dabar tikrai nereikia, turint omenyje, kad jo reitingas šiuo metu yra vienas žemiausių per visą jo prezidentavimo laikotarpį. 

Tačiau, galbūt, reikėtų įvertinti JAV-Rusijos santykius ilgalaikėje perspektyvoje, aptarti, kokias ilgalaikes pasekmes galėtų turėti Amerikos linijos Rusijos atžvilgiu sugriežtinimas.  

Kodėl partnerystė yra geresnė už konfrontaciją.

Galima teigti, kad Amerika praleido savo šansą „nukenksminti“ Rusiją (jos polinkį į imperializmą ir supervalstybiškumą) ir instituciškai bei praktiškai integruoti ją į Vakarų bendruomenę. Tai buvo silpnos B. Jelcino laikų Rusijos šansas.

Šiuo metu Rusija sustiprėjo dėka naftos pinigų ir autoritaristinių tvarkos įvedimo metodų taikymo šalies viduje. Todėl natūralu, kad Maskva pradėjo aktyviau reikštis postsovietinėje erdvėje, nes tai yra jos gyvybinių interesų erdvė (kaip Lotynų Amerika JAV atveju) ir tarptautinėje arenoje bendrai. Už viso to slypi siekis susigrąžinti prarastą supervalstybės statusą. JAV Šaltojo karo patriarchų reakcija į šį procesą yra, tam tikra prasme, isteriška dėl faktinio bejėgiškumo ką nors pakeisti: Amerika šiuo metu turi tiek problemų, visų pirma Artimuosiuose Rytuose (nekalbant jau apie skandalus JAV administracijos viduje), kad realiai negalėtų leisti sau lygiagrečiai įsitraukti į „šaltos taikos“ pobūdžio santykius su Rusija. Jeigu įsivaizduotume, kad Vašingtonas staiga nuspręstų radikaliai sugriežtinti savo požiūrį į Maskvą, vargu ar tai duotų JAV kokį nors apčiuopiamą, o svarbiausiai naudingą, rezultatą: taptų problematiškesnis šalių tarpusavio bendradarbiavimas kovos su terorizmu ir masinio naikinimo ginklų neplatinimo (visų pirma, Iranas) srityse, kurios yra itin aktualios Amerikai. Pagaliau, jeigu JAV rimtai parodytų savo nepasitenkinimą Rusijos antidemokratine politika postsovietinėje erdvėje, toji politika, tikėtina, pasidarytų dar agresyvesnė, kadangi Rusijai nebeliktų  ką prarasti (tai yra, nebeliktų tų santykių su JAV, kurie galėtų varžyti Rusijos veiksmus dėl galimų neigiamų pasekmių). Manytina, kad Maskvos patirtis ir galimybės įtakoti į procesus postsovietinėje erdvėje vis tik yra didesnės, negu JAV. Todėl Amerika, jeigu užsinorėtų įsivelti į rimtą konkurenciją (šiuo metu ji iš JAV pusės yra labiau epizodinė nei stabiliai kryptinga) su Rusija buvusiose Sovietų Sąjungos valstybėse, susidurtų su ne mažesniu iššūkiu, negu Artimųjų Rytų demokratizacija, dar turint omenyje „senos“ ir „naujos“ Europos valstybių interesų įvairovę šioje srityje.  

Kaip Amerikai reikėtų vertinti Rusijos santykius su Kinija? Pastarieji dabartiniu metu plėtojasi ypač aktyviai. Galbūt, tai yra tas paskutinis ir ryškiausias rodiklis, kad Rusija nėra vakarietiškai orientuota valstybė? Tačiau veikiau tuos santykius galima apibūdinti kaip flirtą ir abipusiškai naudingą bendradarbiavimą pastaruoju laikotarpiu. Jeigu Jungtinėms Valstijoms besivystantys Maskvos ir Pekino santykiai taps postūmiu į griežtesnius santykius su Rusija, tai bus JAV klaida, ir štai kodėl:  

a)  rusams šiuo metu yra reikalingi pinigai, todėl jie yra suinteresuoti prekyba su Kinija. Kinams yra reikalingos rusiškos technologijos ir energijos ištekliai. Kai tik kinai pamatys, kad jie daugiau negali gauti iš Rusijos nieko tokio, ko jie neturėtų, jie savo bendradarbiavimą su Maskva sulėtintų;

b)  politinėje srityje nei rusai, nei kinai nėra suinteresuoti aljanso prieš JAV kūrimu. Rusai, flirtuodami su kinais, nori parodyti tam tikrą savo savarankiškumą tarptautinėje arenoje, bet neperžengti ribos, už kurios JAV pradėtų traktuoti Rusiją kaip priešininkę. Kinija irgi nesuinteresuota santykių su JAV blogėjimu. Apskritai, kinų žaidimas yra „trejeto“ žaidimas. Jie būtų patenkinti, jeigu pavyktų supriešinti Rusiją su Amerika ir pasipelnyti iš to, kaip Šaltojo karo metais. Tokiu būdu, jeigu Vašingtonas reaguos į Maskvos-Pekino santykius politikos Rusijos atžvilgiu sugriežtinimu, jis žais prieš save. Protingiau būtų pervilioti Maskvą į savo pusę, o ne spausti ją.

Išvados

Apibendrinant, galima pasakyti, kad situacijoje, kada viena valstybė nori, kad kita valstybė pakeistų savo elgesį, yra du variantai: spaudimas ir partnerystė. Visada atrodo, ypač taip vadinamiems „ereliams“, kad partnerystė yra tolygi nuolaidoms, bet iš tikrųjų kontrolė per partnerystę yra kur kas efektyvesnė ir perspektyvesnė negu kontrolė (įtaka) per konfrontaciją. Konfrontacijos atveju yra tik dvi galimybės – laimėti arba pralaimėti. Partnerystės strategijos atveju yra galimybė laviruoti, kartu bendradarbiauti su partneriu ir kritikuoti jį naudojantis partnerio teisėmis. Tikėtina, kad įžengus į konfrontacijos kelią, Amerikai nepavyktų Rusijos priverti keisti savo politiką, todėl kad Putino Rusija jau nėra Jelcino Rusija. Tuo tarpu jeigu Amerika neatsisakytų glaudesnio dialogo su Rusija strategijos, kuri užsimezgė po rugsėjo 11-osios, ji galėtų pasiekti daugiau, tuo labiau, kad pati Rusija tam dialogui yra pasiruošusi, jeigu su ja nebus kalbama iš stipresniojo pusės.

...

Amerikos politikoje, ypač užsienio, visada buvo svarbūs du elementai – realistinis ir vertybinis - grindžiamas vertybių skale. Esant vienam ar kitam prezidentui, vienai ar kitai situacijai pasaulyje, vienas iš elementų dominuodavo prieš kitą. Šiuo metu santykiuose su Rusija, jeigu Amerika nori turėti jos asmenyje naudingą partnerį, ji turėtų labiau akcentuoti realizmą, ypatingai nepaisydama Rusijos polinkio į autoritarizmą (tokia jau yra rusiškoji tradicija), ką ir daro K.Rais. Jeigu Amerika yra pasiruošusi santykių su Rusija pablogėjimo praktiniams kaštams, ji galėtų maksimaliai sugriežtinti savo toną jos atžvilgiu, tik vargu ar Jungtinėms Valstijoms to dabar reikia.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 1)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (89)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras