Pirmoje kovo mėn. pusėje Europos Komisija (EK) paskelbė Europos Sąjungos (ES) energetinės politikos žaliąją knygą (A European Strategy for Sustainable, Competetive and Secure Energy – angl.), kurioje, bent jau politinių deklaracijų tonu, numatė išsiplėtusios ES energetinio sektoriaus raidos gaires.

Pagrindiniais šios strategijos prioritetais EK įvardino:

·  Konkurencingos vidaus energtinės rinkos sukūrimą;

·  Energijos šaltinių diversifikaciją;

·  Solidarumą;

·  Produktyvią plėtrą;

·  Inovacijas ir technologijas;

·  Išorinę energetikos politiką. 

Akivaizdu, kad tokio pobūdžio gairių atsiradimas aukščiausiu politiniu ES lygiu yra labai svarbus tiek pačiai Sąjungai, tiek ypatingai naujosioms jos narėms, išskirtinėmis kurių tarpe, energetinės politikos aspektu, galima laikyti buvusias Sovietų Sąjungos respublikas. Tačiau net nepaisant teigiamų šios žaliosios knygos atsiradimo vertinimų, reikia pastebėti, jog EK palyginti ilgai statiškai žiūrėjo į ES vieningos energetinės politikos klausimus, niekur neakcentuodama to, jog kai kurios naujosios organizacijos narės neturi jokių energetinių jungčių su Vakarų Europa.  

Šiame kontekste peršasi pastebėjimas, jog, ko gero, tik Rusijos ir Ukrainos konfliktas dėl dujų kainų, kurio tranzitines pasėkmes ryškiai pajautė tiek atskiros ES šalys (Vengrija bei Austrija), tiek visas energetinis ES sektorius, tapo galutiniu ir lemiamu postūmiu, įtakojusiu politinius sprendimus dėl ES energetikos ateities.  

Būtina pastebėti ir tai, jog šiuo atveju, priešingai dabar Lietuvoje dominuojančiam europasyvumui, mūsų šalies valdžios atstovai, kartu su Latvijos ir Estijos kolegomis, laiku suspėjo deklaruoti ketinimus išaugoti branduolinę energetiką Lietuvoje, statant trečiąjį Ignalinos Atominės elektrinės (AE) bloką. Galima drąsiai teigti, jog šis sprendimas, kurio pasėkmės turėtų lemti ir energetinių tinklų į Vakarus tiesimą, buvo padarytas bene tinkamiausiu laiku, ko pasėkoje Lietuva turi puikią poziciją siekiant savo energetinės izoliacijos nuo ES panaikinimo.

Tačiau nepaisant teigiamų tokios strategijos buvimo aspektų, svarbu pažymėti ir tai, jog EK pernelyg ilgai delsė su panašaus pobūdžio politiniu sprendimu. Tokio delsimo rezultatas yra ne tik tai, kad visa eilė naujųjų ES narių vis dar tebėra buvusios Sovietų Sąjungos energetinėje erdvėje. Kitas svarbus aspektas, galintis labai komplikuoti gražių EK planų įgyvendinimą, yra ES ir atskirų Sąjungos valstybių energetinių prioritetų skirtumai. To pasėkoje galima drąsiai teigti, kad jei aptariama žalioji knyga būtų priimta prieš penketą metų ar bent jau iki 2004m. ES plėtros, kai kurių ateities komplikacijų pavyktų išvengti. Šiuo atveju pirmiausia reikia kalbėti apie dvišalį Vokietijos bei Rusijos susitarimą dėl dujotiekio Baltijos jūros dugnu tiesimo. Buvusio Vokietijos kanclerio Gerhardo Šrioderio kadencijos pabaigoje pasirašytas susitarimas sukelė nemenką priešpriešos reakciją ES institucijose, tačiau tiek jos, tiek ir atskiros „už borto“ paliktos valstybės, pvz., Lietuva, reagavo jau post factum. Atsižvelgiant į tai, kad vienu pagrindinių ES energetikos strategijos prioritetų buvo įvardintas vieningos vidinės elektros ir dujų rinkos sukūrimas, minėtas Vokietijos dvišališkumas gali tapti rimta kliūtimi europinių planų įgyvendinimui. Tuo labiau, kad kitas „krano galas“ yra Rusijoje, kurioje energetinių resursų tiekimas visuomet buvo itin tampriai susijęs su politiniais uždaviniais. Tiesa, prieš dešimt metų ši sąsaja lyg ir nekėlė ypatingų komplikacijų, tačiau dabartinė politinė situacija Rusijoje nekelia daug demokratinio optimizmo. Prisimenant nesenus dujinius incidentus Ukrainoje bei Gruzijoje, kurios bando trauktis iš geostrateginės Rusijos įtakos zonos, galimos komplikacijos atrodo dar realiau.

Tuo labiau, kad žalioji ES energetikos knyga, būdama labiau politinio pobūdžio dokumentu, net bendriausiais bruožais nenumato svarbių techninių aspektų. Pvz., Lietuvos astovas Europos Parlamente (EP) Vytautas Landsbergis tiksliai pastebėjo, jog „mes turime numatyti priemones net ir tokiems atvejams kaip dujotiekio ar elektros tinklų sprogdinimai, kuriuos visai neseniai patyrė Gruzija, ir niekas net neabejojo dėl politinio sąmokslo. (...) Siekiantis panaudoti energijos ginklą galimas užpuolikas, gali būti sustabdytas tik žinojimo, kad savo veiksmais jis negaus jokios politinės naudos, tuo tarpu nukentėjusiai valstybei bendrijos solidarumo numatytais bendrais veiksmais suteikiama neatidėliotina pagalba ir kompensacija. Štai kas nenumatyta Rezoliucijoje ir dėl ko mes turime dirbti.“

Apibendrinant lietuviškąjį požiūrį į energetines EK iniciatyvas, galima akcentuoti, jog šiandien, kaip niekada anksčiau, susidarė itin palankios sąlygos išspręsti elektros energijos tilto į Vakarus statybos klausimus, kurie praėjusį dešimtmetį užstrigo ir dėl vietinės valdžios kaltės. Prarastas laikas, be abejo, buvo labai svarbus, tačiau dabar tokią būtinybę galima sieti ir su Ignalinos AE perspektyvomis. Tuo pačiu, politinis minėtos žaliosios knygos tonas leidžia daryti prielaidas, jog bendromis ES šalių pastangomis galima tikėtis įtakoti ir dvišalius Vokietijos bei Rusijos susitarimus, tuo bandant pažaboti energetinėmis žaliavomis paremtą politinį autoritarėjančios Rusijos apetitą.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.