Graikija laimėjo truputį laiko, gavusi naują finansinės paramos paketą, bet vis dar neišlipo iš sunkumų duobės. Dar paaiškės, ar taupymo politika, kurią premjeras George`as Papandreou ir jo vyriausybė pažadėjo, išties bus politiškai priimtina ir stabili bei tvari. Istorija teikia pagrindo skepticizmui. Kai demokratinėje valstybėje finansų rinkų ir užsienio kreditorių poreikiai susiduria su darbininkų, pensininkų ir visos viduriniosios klasės reikmėmis, kyla klausimas, kas tars paskutinį žodį, ar tai bus vietiniai gyventojai.

D. Britanijos pasitraukimas iš aukso standarto pinigų sistemos 1931 m. išlieka istoriniu orientyru. Buvo padaryta klaida atkuriant aukso paritetą tuo metu, kai ekonomika buvo labai nekonkurencinga, o D. Britanija jau kelerius metus kovojo su defliacija bei augančiu nedarbu. Tokios pramonės šakos kaip anglies ir plieno pramonė bei laivų statyba buvo smarkiai sukrėstos, konkurencija dėl darbo tapo nevaldoma. Kai nedarbo lygis pasiekė 20 proc., Anglijos bankas buvo įpareigotas išlaikyti dideles palūkanų normas, kad būtų išvengta aukso nuotėkio. Galų gale didėjantis finansų rinkų spaudimas privertė šalį pasitraukti iš tokios pinigų sistemos.

Tai nebuvo pirmas kartas, kai finansinis sąžiningumas privertė ekonomiką kentėti. Skirtumas tik tas, kad D. Britanija buvo gana demokratiška visuomenė: darbininkų klasė buvo susivienijusi, balsavimo teisė taip pat išplėtota nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos, žiniasklaida viešino prastą eilinių žmonių ekonominę padėtį, net ir socialistinis judėjimas laukė savo eilės. Centriniai bankai ir politiniai vadovai suprato, kad nebegali ir toliau likti priklausomi nuo ekonominio nuosmukio ir didelio nedarbo pasekmių. Dar svarbiau yra tai, kad tokią padėtį taip pat suprato investuotojai. Kai finansų rinkos pradeda ginčyti valdžios įsipareigojimų fiksuotiems valiutų kursams patikimumą, jos tampa nestabilumą kurstančia jėga. Menkiausia užuomina, kad reikalai klostosi iškreiptai, ir investuotojai bei indėlininkai susirenka akcijas ir pasiima iš tokios valstybės savo kapitalą. Taip galima pagreitinti netgi valiutos žlugimą.

Panašus scenarijus susiklostė Argentinoje 1990 metų pabaigoje. Pagrindinis dalykas Argentinos ekonominėje strategijoje po 1991 metų buvo Pakeičiamumo įstatymas, kuris legaliai susiejo pesą su Jungtinių Valstijų doleriu kursu vienas su vienu ir uždraudė kapitalo srautų apribojimus.

Galbūt yra ir kitas kelias. Aptarkime Latviją, kuri dabar patiria panašių ekonominių sunkumų. Latvijos ekonomika sparčiai augo nuo prisijungimo prie Europos Sąjungos (ES) 2004 metais. Dėl visuotinės finansų krizės ir staigaus kapitalo srautų pasikeitimo 2008 metais Latvijos ekonomika atsidūrė labai sunkioje padėtyje. Skolinimo ir nuosavybės kainos krito, nedarbas pakilo iki 20 proc., bendrasis vidaus produktas (BVP) 2009 m. sumažėjo 18 proc. 2009 m. sausį šalis patyrė pirmas riaušes po Sovietų Sąjungos žlugimo. Latvija turėjo fiksuotus valiutų kursus ir laisvus kapitalo srautus kaip ir Argentina per anksčiau minėtą krizę. Latvijos valiuta buvo susieta su euru nuo 2005 metų, tačiau, skirtingai nuo Argentinos, Latvijos politikai sugebėjo išsiversti be valiutos devalvavimo ir kapitalo kontrolės įvedimo.

Latvijos kovos su ekonomine krize veiksmais pradėta pasitikėti visoje ES, nors ekonominės ir politinės sąnaudos buvo labai didelės. Kyla klausimas, ar Graikija bus naujoji Argentina, ar Latvija? Šios šalies ekonomika neteikia vilčių. Valstybė daug skolinasi, vidaus paklausa išlieka vangi, o struktūrinės reformos stringa.

Pagal 2011 m. birželio 10 d. portalo  www.project-syndicate.org  informaciją parengė Irma Baranauskaitė.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.