Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Energetika
 
  Projektas „Nord Stream”: kas toliau? (4)

Aivaras Bagdonas, VU TSPMI doktorantas
2011 07 29

Liepos 19 d. Vokietijos mieste Hanoveryje įvykęs Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo ir Vokietijos kanclerės Angelos Merkel susitikimas, surengtas vykstant abiejų šalių tarpvalstybinių konsultacijų 13-ajam raundui, yra simbolinis tolesnei projekto „Nord Stream“ plėtrai. Pirmiausia dėl Rusijos pasiūlymo, kaip toliau plėtoti projektą. Kita vertus – ir dėl Vokietijos įgaliotinės pozicijos šiuo klausimu.

Jau anksčiau Rusijos vadovas yra pareiškęs sveikinąs Vokietijos sprendimą iki 2022 m. uždaryti visas atomines elektrines. Šis sprendimas, pasak jo, suteikia gerą progą koncernui „Gazprom“ padidinti dujų tiekimą į Vokietiją. Remiantis naujienų portalu www.pravda.ru, per liepos 19 d. susitikimą Hanoveryje D. Medvedevas šią mintį pakartojo ir paragino Vokietiją apsvarstyti trečios dujotiekio „Nord Stream“ linijos tiesimo klausimą. Savo ruožtu Vokietijos kanclerė A. Merkel atsikirto pareikšdama, kad „Gazprom“ turėtų sumažinti tiekiamų dujų kainą, jei nori pritraukti vartotojų Europoje. Po susitikimo su Rusijos prezidentu kanclerė taip pat pareiškė, kad Vokietija nejaučia didesnio dujų importo poreikio ir gali apsieiti be „trečio, ketvirto ir penkto vamzdžio“. Kitaip sakant, politikė leido suprasti nepalaikanti Maskvos ambicijų plėsti projekto „Nord Stream“ apimtį, šio klausimo svarstymą atidedant neribotam laikui.

Žinoma, šis politinis akibrokštas vargu ar gali būti laikomas svarbia kliūtimi „Nord Stream“ projektui vykdyti anksčiau sutartomis sąlygomis. Pirmiausia dėl to, kad Rusija, siekianti didinti savo įtaką Europos energetinių išteklių rinkoje, yra suinteresuota kuo greičiau baigti vadinamųjų „dvynių“ (dviejų 1224 km ilgio dujotiekio vamzdžių) tiesimą į Vokietiją. Atlikus šiuos darbus iki 2012 m. pabaigos, į Europą (Vokietiją, Daniją, Olandiją, Belgiją, Prancūziją ir kai kurias kitas ES valstybes) „Nord Stream“ dujotiekiu pradėtų tekėti dujos aplenkiant „nepaklusnias“ tranzitines valstybes – Ukrainą ir Baltarusiją. Per šias šalis (tiksliau – per Ukrainą) šiuo metu Europą pasiekia diduma rusiškų dujų.

Kita vertus, pradėjus veikti „Nord Stream“ atsivertų naujas gamtinių dujų tiekimo koridorius sparčiai didėjantiems Europos poreikiams tenkinti. Įvairių ekspertų skaičiavimais, metinis šios žaliavos vartojimas ES jau kitąmet gali padidėti 10–15 proc., o po 10–15 metų gali padvigubėti ir viršyti 500 mlrd. kubinių metrų per metus. Derantis dėl Maskvai palankių dujų tiekimo ES valstybėms sąlygų, nepertraukiamas dujų tiekimas naujuoju vamzdynu – svarbus koziris Rusijos rankose.

Galiausiai nevėluojanti „Nord Stream“ dujotiekių darbo pradžia svarbi ir Vokietijai. Pasak dienraščio „Suddeutsche Zeitung“, šiuo metu „Gazprom“ tenkina apie 40 proc. viso Vokietijos dujų poreikio. Vokietijai pradėjus mažinti atominės energijos vartojimą, jos priklausomybė nuo rusiškų dujų turėtų dar labiau padidėti. Todėl tikėtina, kad tiek Vokietija, tiek ir Rusija sieks baigti „Nord Stream“ „dvynių“ statybą laikantis darbų grafiko, nepaisydamos galimų dvišalių politinių, ekonominių ir energetinių nesutarimų.

Vis dėlto svarbus klausimas šiame kontekste – ar Rusija yra pasiryžusi ir toliau siekti įtikinti Vokietiją būtinybe statyti trečią (galbūt – ir ketvirtą, penktą...) „Nord Stream“ liniją, kurios pastaroji šiuo metu nepageidauja. Siekiant atsakyti į šį klausimą tikslinga įvertinti šio sumanymo strateginę reikšmę Maskvai.

Remiantis Rusijos dienraščiu „Kommersant“, jei prie dujotiekio „Nord Stream“ būtų sutarta pridėti dar vieną liniją, Rusija greičiausiai sustabdytų arba įšaldytų „South Stream“ projektą (dujotiekį, turintį driektis nuo Rusijos per Juodąją jūrą, Bulgariją, Serbiją, Vengriją, Slovėniją iki Italijos su atšaka į Graikiją). Toks sprendimas, remiantis šaltiniu, gali būti priimtas, nes Rusijai niekaip nepavyksta susitarti su Turkija dėl „South Stream“ statybos detalių (dujotiekis turi eiti per Turkijos teritorinius vandenis).

Projektas „South Stream“ – akivaizdus Maskvos mėginimas užkirsti kelią „Nabucco“ dujotiekio, aplenkiančio Rusiją, statybai. Tad sutarus tiesti naują „Nord Stream“ liniją, šis projektas taptų dar svarbesnis Rusijai, siekiančiai didinti savo dalį Europos gamtinių dujų rinkoje.

Žvelgiant plačiau, tolesnė projekto „Nord Stream“ plėtra leistų Rusijai užsitikrinti gerokai didesnę gamtinių dujų tiekimo Vakarų kryptimi infrastruktūros kontrolę, nei yra dabar. Pažymėtina, kad Rusija per koncerną „Gazprom“, kuriam priklauso 51 proc., t. y. kontrolinis, „Nord Stream“ akcijų paketas, užsitikrina šio dujotiekio valdymo teisę. To, deja, negalima pasakyti apie dabar naudojamus dujotiekius „Sojuz“, „Jamalas–Europa“, „Transgaz“ ir kitus, valdomus, be Rusijos, dar ir Ukrainos, Baltarusijos, Lenkijos, Čekijos bendrovių. Nutiesus trečią (ir galbūt ne paskutinį) dujotiekio „Nord Stream“ vamzdį, Rusija galėtų gerokai sumažinti ar net nutraukti dujų tiekimą kai kuriais vamzdynais per Rytų ir Vidurio Europos valstybes.

Tokia perspektyva – svarbus energetinis svertas Rusijos rankose. Pavyzdžiui, Ukrainos valdantysis elitas, nepaisydamas Rusijos prieštaravimų, neslepia ketinimo modernizuoti savo šalies dujų transportavimo sistemą (šių metų vasario 19 d. Ukrainos vicepremjeras Sergejus Tihipka ragino paspartinti šį procesą). Baltarusija kol kas atsisako parduoti Rusijai jos teritoriją kertančio „Jamalas–Europa“ dujotiekio operatorės „Beltransgaz“ akcijas, nes Maskva nesutinka šiai valstybei parduoti dujų už Rusijos vidaus rinkoje taikomas kainas ir t. t. Tinkamai naudodamasi „Nord Stream“ korta, Rusija gali siekti apriboti užsienio investicijas, skirtas jai nepriklausančiai dujų tiekimo infrastruktūrai Vidurio ir Rytų Europoje modernizuoti, mažinti jos vertę, ilgainiui ją perimti savo kontrolėn.

Galiausiai būtina paminėti ir Maskvai priimtino Europos energetinio padalijimo tikimybę (dėl to 2009 m. Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslavas Sikorskis „Nord Stream“ projektą palygino su 1939 m. Ribbentropo–Molotovo paktu). „Nord Stream“ dujotiekiu dalis gamtinių dujų Vakarų Europos šalims turėtų būti tiekiama apeinant Rytų Europos valstybes. Didėjant „Nord Stream“ vamzdžių skaičiui, Rusija ilgainiui įgytų galimybę gerokai apriboti Rytų Europos valstybių vaidmenį dujų transportavime į Vakarus. Atskyrus rusiškų dujų tiekimo Rytų ir Vakarų Europai kelius, Maskva taip pat galėtų lengviau manipuliuoti dujų tiekimo Rytų Europos valstybėms klausimu. Įvertinant itin didelę šių šalių priklausomybę nuo rusiškų dujų, toks energetinis svertas taptų itin efektyviu politiniu įrankiu Rusijos rankose.

Vokietijos strateginiai argumentai neparemti Rusijos pasiūlymo tiesti dar vieną dujotiekio „Nord Stream“ vamzdį gerokai silpnesni. Ši šalis, kaip ir kitos ES valstybės, yra saistoma Trečiojo ES energetikos paketo nuostatų ir kitų energetinės politikos priemonių ES energetinių išteklių rinkai liberalizuoti. Tad Maskvos valdomam dujų monopolininkui „Gazprom“ ir toliau neatsisakant minties skverbtis į Vokietijos elektros energijos rinką (kiek anksčiau šį mėnesį „Gazprom“ paskelbė su Vokietijos kompanija RWE kursianti bendrą įmonę, užsiimsiančią naujų dujomis kūrenamų elektrinių statyba Vokietijoje), Vokietija įgyja teisinių argumentų riboti tolesnę „Nord Stream“ plėtrą remdamasi šiuo metu ES galiojančiais teisės aktais.

Vienas iš pagrindinių kanclerės A. Merkel išsakytų argumentų nesvarstyti naujų „Nord Stream“ linijų tiesimo klausimo yra tai, jog „papildomų „Nord Stream“ linijų neprireiks, kad atominių elektrinių atsisakanti Vokietija galėtų patenkinti gamtinių dujų poreikį“. Pasak naujienų portalo www.pravda.ru apžvalgininkų, tokia kanclerės pozicija yra nepagrįsta, nes Vokietija šiuo metu vargu ar žino, kiek dujų jai reikės ateityje. Tai neabejotinai silpnina jos poziciją dialoge su Rusija tolesnės projekto „Nord Stream“ plėtros klausimu.

Šis klausimas tampa itin opus, nes rimtos alternatyvos rusiškoms dujoms Vokietija neturi. Remiantis Vokietijos aplinkos ministerijos šių metų birželį pateiktais duomenimis, Vokietija iš atsinaujinančių šaltinių – biomasės, geoterminių šaltinių, hidroenergijos, saulės ir vėjo energijos –gauna kiek daugiau kaip 10 proc. šalyje suvartojamos elektros energijos. Ilgalaikis Vokietijos energijos gamybos diversifikavimo planas numato, kad iki 2020 metų atsinaujinantiems ištekliams šalies energetiniame balanse turėtų tekti vos apie 18 procentų. Ministerijos duomenimis, Vokietijai ėmus pamažu uždarinėti atomines jėgaines, šiuo metu elektros energiją eksportuojanti šalis greičiausiai neapsieis be elektros energijos importo.

Susidariusią padėtį atspindi Europos Komisijos komisaro energetikos klausimams Giunterio Oettingerio šių metų birželio pradžios pareiškimas. Anot Latvijos laikraščio „Biznes&Baltija“, politikas pažymi, kad ne tik Vokietijai, bet ir kitoms ES valstybėms jau greitu metu reikės gerokai daugiau rusiškų dujų. Pasak komisaro, „po Berlyno sprendimo šis kuras taps ES augimo varikliu“. Toks argumentas tolesnei projekto „Nord Stream“ plėtrai besipriešinančiai Vokietijai vargu ar yra palankus.

Žvelgiant filosofiškai, Vokietija ir kitos ES valstybės gali siekti, kad 2012 m. dujotiekiui „Nord Stream“ pradėjus veikti visu pajėgumu Rusija ir toliau didumą dujų Europai tiektų dabar naudojamais dujotiekiais. Įvairių ekspertų skaičiavimais, dujų vamzdynų, einančių per Vidurio ir Rytų Europos valstybes, pajėgumų pakaktų užtikrinti ES būtinų dujų tiekimą iš Rusijos iki 2030 metų. Vis dėlto vargu ar kas gali pasakyti, kokia bus Rusijos pozicija dėl šių vamzdynų tolesnio naudojimo atidarius dujotiekį „Nord Stream“. Juolab kad aukšti Rusijos pareigūnai ne kartą yra pareiškę apie šios šalies ketinimą gerokai sumažinti dujų tranzitą į Vakarus šiais vamzdynais, kai pradės veikti naujasis dujotiekis.

Galiausiai neatmestinas ir tikėtinas Vokietijos „verslo ryklių“ spaudimas šalies valdančiajam elitui dėl tolesnės projekto „Nord Stream“ plėtros. Dvi antros pagal dydį projekto „Nord Stream“ dalininkės – „E.ON Ruhrgas“ ir „BASF/Wintershall“ – yra Vokietijos kompanijos, suinteresuotos ekonomine projekto nauda. Todėl Rusijai ir toliau raginant Vokietiją svarstyti naujų dujotiekio linijų statybos galimybę Vokietijos valdantysis elitas greičiausiai būtų spaudžiamas verslo lobistų, siekiančių palaikyti gerus santykius su Rusija ir, žinoma, gauti daugiau naudos iš šio projekto.

Taigi Rusijai trečios (ir galbūt – ne paskutinės) dujotiekio „Nord Stream“ linijos statyba būtų strategiškai labai naudinga. Šiam Kremliaus užmojui besispyriojanti Vokietija, atrodo, pajėgi priešpriešinti nebent ES galiojančius teisės aktus, kurie jau greitu metu gali nublankti dėl Europoje didėjančio rusiškų dujų poreikio.

Apibendrinant būtina pabrėžti, kad projekto „Nord Stream“ įgyvendinimui iki šiol sutartomis sąlygomis realių kliūčių nėra. Veikiau net priešingai. Tiek Vokietija, tiek Rusija yra suinteresuotos dviejų dujotiekio vamzdžių tiesimą baigti laiku, nepaisydamos galimų dvišalių politinių, ekonominių ir energetinių nesutarimų. Tad pagrįstai galima tikėtis, kad ceteris paribus „Nord Stream“ dujotiekio pirmo vamzdžio tiesimo darbai bus baigti šių metų pabaigoje, o antro – iki kitų metų pabaigos.

Trečio (o galbūt ir ketvirto, penkto...) „Nord Stream“ vamzdžio tiesimo klausimo, nepaisant kategoriškos Vokietijos kanclerės A. Merkel retorikos per liepos 19 d. susitikimą Hanoveryje, negalima laikyti išspręstu. Remiantis dienraščiu „Kommersant“, šį teiginį patvirtina ir neįvardintas Rusijos užsienio reikalų ministerijos pareigūnas. Po liepos 19 d. Rusijos ir Vokietijos vadovų susitikimo jis pareiškė, kad šalys kol kas nekalba apie detales. Jo teigimu, dabar Rusijai svarbiausia yra išgirsti Vokietijos nuomonę ir užsitikrinti politinę paramą tolesnei projekto plėtrai.

Rusijai „Nord Stream“ dujotiekis įgyja vis didesnę strateginę reikšmę. Todėl tikėtina, kad Maskva palengva vis labiau spaus Vokietijos valdantįjį elitą šiame projekte nesustoti sulig antruoju nutiestu vamzdžiu. Vokietijai, po katastrofos Fukušimos AE priėmusiai sprendimą uždaryti visas savo atomines jėgaines, atsispirti tokiam  Rusijos spaudimui bus vis sunkiau. Juolab kad ji jau dabar tampa vis labiau priklausoma nuo rusiškų dujų.

Padėtis, žinoma, galėtų pasikeisti, jei įvyktų keletas Rusijai itin svarbių pokyčių – pajudėtų šiuo metu įstrigęs projektas „South Stream“, Ukraina nebesipriešintų Rusijos pastangoms monopolizuoti jos dujų tiekimo Vakarų kryptimi infrastruktūrą ir atsisakytų užmojo plėtoti savo dujų transportavimo pajėgumus, Rusijai pavyktų perimti Baltarusijos koncerno „Beltransgaz“ ir kitų Rytų Europos įmonių, valdančių įvairius šiuo metu naudojamų dujotiekių į Vakarus infrastruktūros objektus, kontrolę ir kita. Kadangi tokių esminių pokyčių tikimybė maža (nors Rusija tikriausiai dar šiemet perims „Beltransgaz“ kontrolę), tikėtina, kad tolesnė dujotiekio „Nord Stream“ plėtra jau greitu metu taps svarbiu Rusijos strateginiu interesu.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 4)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (1)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras