Valstybės gynimo taryba (VGT) yra iš tų institucijų, kurios posėdžiauja už uždarų durų ir visuomenei praneša tik esmines priimtų sprendimų detales. Lietuvos Konstitucijoje įtvirtinta nuostata, kad Lietuvos Respublikos Prezidento vadovaujama Valstybės gynimo taryba svarsto svarbiausius valstybės gynybos klausimus. Kitaip tariant, VGT posėdžiuose aptariami konfidencialūs, t. y. viešai neskelbtini strateginiai šalies saugumo užtikrinimo klausimai.

Iš esmės tokią pačią konstitucinę prievolę vykdė ir prieškario Lietuvos valdžia – Prezidentas Antanas Smetona pasitarti gyvybiškai svarbiais klausimais į Valstybės gynimo tarybos posėdžius kviesdavo aukščiausius valstybės, krašto apsaugos ir kariuomenės pareigūnus.

Paieškokime ir kitų paralelių tarp to meto bei šių dienų VGT, pažiūrėkime, kokius sudėtingus valstybės gynimo reikalus šiai institucijai teko svarstyti sovietinės okupacijos išvakarėse ir prieš du dešimtmečius atkūrus Lietuvos valstybę, kokias funkcijas taryba vykdo mūsų dienomis.

Pirmasis posėdis – milijonai kariuomenei

Enciklopedijose, istorijos žinynuose, prieškario karinėje spaudoje nepavyko aptikti informacijos, kada Prezidentas A. Smetona pirmą kartą sušaukė Valstybės gynimo tarybos posėdį. Tačiau vartant žinomo publicisto Aleksandro Merkelio JAV išleistą monografiją „Antanas Smetona: jo visuomeninė, kultūrinė ir politinė veikla“ paaiškėjo ne tik to posėdžio data, bet ir dalyviai bei svarstyti klausimai. Knygos autorius A. Merkelis yra buvęs asmeniniu Prezidento sekretoriumi, taigi jo pateikti faktai neturėtų kelti abejonių.

A. Merkelis rašo, kad pirmasis ikikarinėje Lietuvoje Valstybės gynimo tarybos posėdis įvyko 1935 m. sausio pradžioje Kauno prezidentūroje. Posėdyje dalyvavo Prezidentas A. Smetona, Ministras Pirmininkas J. Tūbelis, krašto apsaugos ministras gen. P. Šniukšta, užsienio reikalų ministras S. Lozoraitis, vidaus reikalų ministras S. Rusteika, kariuomenės vadas plk. S. Raštikis, štabo viršininkas plk. J. Černius ir kariuomenės tiekimo viršininkas J. Sutkus.

Tarp kitų klausimų Valstybės gynimo taryba svarstė jau seniai pribrendusį reikalą – gerokai padidinti Lietuvos kariuomenės finansavimą. Posėdžio metu susikirto kariuomenės vado Stasio Raštikio ir Vyriausybės vadovo, ėjusio ir finansų ministro pareigas, Juozo Tūbelio nuomonės. S. Raštikis primygtinai reikalavo smarkiai didinti lėšas kariuomenei, siūlė konkrečias pinigų sumas, o Tūbelis kartojo, kad valstybės biudžetui tai bus nepakeliama našta. Tačiau, kaip rašo A. Merkelis, „po ilgesnių diskusijų kariuomenės vado planai buvo patvirtinti (...) su Respublikos prezidento A. Smetonos rezoliucija (...) suredaguotas ir visų Gynybos tarybos narių pasirašytas nutarimas, kuriuo Krašto apsaugos ministerijos nepaprastosioms išlaidoms skiriama 175 milijonai litų“.

Skaitydami šias eilutes, atkreipkime dėmesį ne tik į kariuomenei paskirtą solidžią pinigų sumą (tiesa, ją buvo nutarta išdėstyti per 7 metus, taigi iki 1942 m., kai Lietuvos ginkluotosios pajėgos bus jau spėjusios patirti ir sovietų, ir nacių represijas), bet ir į tai, kad A. Merkelis pravėrė slaptos Valstybės gynimo tarybos darbo virtuvės duris – visi posėdžio dalyviai pasirašė protokolo tekstą, Prezidentas užrašė rezoliuciją. Kita vertus, A. Smetonos bendražygis ir biografas A. Merkelis detaliai aprašė VGT posėdį galbūt net tiek norėdamas patenkinti skaitytojų smalsumą, kiek kai ką netiesiogiai pasakyti Prezidento negerbėjams. Esą kaip galima A. Smetonai prikaišioti autoritarinį valdymo stilių – juk būtent jis (ne prezidentai A. Stulginskis ar K. Grinius) pirmasis sušaukė Valstybės gynimo tarybos posėdį ir jam demokratiškai vadovavo.

Iš tiesų 1918, 1922 ir 1928 metais priimtos Lietuvos Respublikos Konstitucijos Valstybės gynimo tarybos nemini. Tik 1938 m. Prezidento Antano Smetonos ir Ministro Pirmininko Vlado Mirono pasirašytame pagrindiniame šalies įstatyme jau matome VGT paskirtį ir veiklą reglamentuojančią nuostatą:

„Valstybės gynimo reikalams spręsti prie Respublikos Prezidento yra Valstybės gynimo taryba. Valstybės gynimo tarybos sudėtis ir kompetencija nustatomos įstatymu.“

Valstybės gynimo tarybos struktūra ir įgaliojimai buvo apibrėžti dar 1934 m. gruodį paskelbtame Kariuomenės vadovybės įstatyme. Pasirodžius įstatymui, ypatingųjų reikalų karininko prie krašto apsaugos ministro pareigas tuo metu ėjęs plk. Jurgis Bobelis „Karde“ (1935 m. Nr. 2) rašė: „Pagaliau, po šešiolikos mūsų kariuomenės gyvenimo metų, išleistas (...) Kariuomenės vadovybės įstatymas. Iš įstatymo teksto matome, kad jis apima kariuomenės vadovybės organizaciją ir aukštųjų kariuomenės viršininkų veiklos teisinius pagrindus“. Plk. J. Bobelis atkreipia dėmesį, kad remiantis šiuo įstatymu valstybės gynimo reikalams spręsti prie Lietuvos Respublikos Prezidento bus sudaromas „atitinkamas kolektyvus organas – Valstybės gynimo taryba, kuri su Krašto apsaugos ministerija dirbs artimiausiame kontakte“.

Pažiūrėkime, kaip Kariuomenės vadovybės įstatymas reglamentavo VGT organizacinę struktūrą:

„Valstybės gynimo tarybą sudaro: Respublikos Prezidentas, Ministeris Pirmininkas, krašto apsaugos, finansų, užsienio ir vidaus reikalų ministeriai, kariuomenes vadas ir kariuomenės tiekimo viršininkas.

Valstybės gynimo tarybos nutarimai vykdomi Respublikos Prezidento patvirtinti.

Valstybės gynimo tarybos posėdžius šaukia ir jiems pirmininkauja Respublikos Prezidentas arba jo pavedamas Ministeris Pirmininkas.“

Paskutinis posėdis: priešintis sovietų kariuomenei

Iki šiol prieštaringai arba neigiamai yra vertinamas 1940 m. birželio 14–15 d. vykusiame paskutiniame Lietuvos Vyriausybės posėdyje priimtas sprendimas – be šūvio kapituliuoti prieš okupacinę sovietų kariuomenę. Pabrėžtina, kad kiek anksčiau, 1940 m. gegužės pradžioje, Prezidento A. Smetonos sušauktame Valstybės gynimo tarybos posėdyje buvo nuspręsta ginklu priešintis agresoriui.

Knygoje „Kovos dėl Lietuvos“ gen. S. Raštikis, remdamasis 1940 m. krašto apsaugos ministro pareigas ėjusio gen. K. Musteikio prisiminimais (pats S. Raštikis tuo metu dar nebuvo grąžintas iš atsargos į kariuomenę), rašo, kad tame Valstybės gynimo tarybos posėdyje, palaikant A. Smetonai, buvo priimti šie nutarimai:

„1. Rusams Lietuvą puolant – mes ginklu priešinsimės.

2. Prezidentas ir Vyriausybė pasitraukia į Kudirkos Naumiestį ir ten laikysis, kiek aplinkybės leis.

3. Blogiausiu atveju – Prezidentas ir Vyriausybė pasitrauks į Vokietiją.“

Nepaprastai svarbūs paskutinio Valstybės gynimo tarybos posėdžio sprendimai nebuvo įgyvendinti, liko tik „slaptaisiais protokolais“. Iki šiol nėra patikimos versijos, kas labiausiai kaltas – kariuomenės vadas gen. V. Vitkauskas, krašto apsaugos ministras gen. K. Musteikis ar vyriausiasis Lietuvos Respublikos ginkluotųjų pajėgų vadas Prezidentas A. Smetona, kad 1940-ųjų gegužę priimti Valstybės gynimo tarybos nutarimai nevirto konkrečiais koviniais įsakymais Lietuvos kariuomenei ginklu ginti valstybės sienas birželį.

„Savo noru“ įstojusi į „suverenių“ sovietinių respublikų sąjungą Lietuva neturėjo nei savo kariuomenės, nei tegu ir marionetinio prezidento. 1978 m. priimtoje vadinamojoje LTSR konstitucijoje sakoma: „TSRS ginkluotųjų pajėgų pareiga liaudžiai – patikimai ginti socialistinę Tėvynę, nuolat būti kovinėje parengtyje, kuri garantuotų nedelsiamą atkirtį bet kuriam agresoriui (...) Lietuvos TSR dalyvauja užtikrinant šalies saugumą ir gynybinę galią, aprūpinant TSRS ginkluotąsias pajėgas viskuo, kas reikalinga.“ Štai taip: šalia sovietinės retorikos toje konstitucijoje ciniškai ir kone atvirai sakoma – jūs, lietuviai, neturite savo kariuomenės, todėl siųskite savo kareivėlius tarnauti į plačiąją sovietinę tėvynę, į karo konfliktų su „agresoriais“ židinius ir dar negailėkite jiems bei jų kovos draugams lietuviškos duonos ir lašinių...

Beje, tik prieš pat Sovietų Sąjungos subyrėjimą M. Gorbačiovas įsteigė ir pats gavo tos pseudovalstybės prezidento postą. Tačiau VGT Kremliaus valdžioje jau buvo ir anksčiau. Patvirtinimą randame brežnevinėje Konstitucijoje: „TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumas sudaro TSRS gynybos tarybą ir tvirtina jos sudėtį.“

VGT pirmtakė

1990 m. kovo 11 d. atkūrusi nepriklausomybę Lietuva, siekdama išlaikyti prieškario valstybės teisinės sąrangos pagrindus, atrodytų, nedelsdama turėjo atkurti Prezidento instituciją ir suformuoti Valstybės gynimo tarybą. Tačiau buvo nutarta to nedaryti, palaukti, kol mūsų valstybę pripažins pasaulis ir nenorint provokuoti iš Lietuvos dar nesiruošusios išeiti agresyviai nusiteikusios okupacinės kariuomenės.

Tą pačią Kovo 11-ąją Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko V. Landsbergio pasirašytame įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos laikinojo pagrindinio įstatymo“ nurodoma: „Atnaujinti 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos veikimą visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, sustabdant tų skyrių ir straipsnių, kurie reglamentuoja Respublikos Prezidento (...) statusą, galiojimą“.

Vis dėlto galima teigti, kad nepraėjus nė metams prezidentinė institucija Valstybės gynimo taryba, tik kiek kitaip pavadinta, buvo atkurta. Ankstų 1991 m. sausio 13-osios rytą po Vilniaus televizijos bokšto kruvinojo šturmo posėdžiavusi Respublikos Aukščiausioji Taryba sudarė Laikinąją Lietuvos Respublikos gynybos vadovybę (LGV). Aukščiausiosios Tarybos nutarime sakoma: „LGV vadovauja Lietuvos Respublikos fizinės (karinės), politinės, informacinės ir kitos gynybos veiksmams, kol TSR Sąjungos užpuolimas ir karas prieš Lietuvą nebus nutrauktas.“

Valstybės gynimo tarybos pirmtakės – Laikinosios gynybos vadovybės pirmininko pareigos buvo patikėtos tuometiniam Lietuvos valstybės vadovui V. Landsbergiui. LGV nariais buvo paskirti: A. Šimėnas, Z. Vaišvila, A. Butkevičius, Z. Zabarauskas, M. Laurinkus, R. Ozolas, A. Abišala. Kadangi Ministras Pirmininkas A. Šimėnas neaiškiomis aplinkybėmis buvo dingęs, tame pačiame AT posėdyje premjeru ir LGV nariu buvo paskirtas G. Vagnorius.

Laikinosios gynybos vadovybės posėdžiuose buvo sprendžiami patys svarbiausi Lietuvos valstybės gynybos, laisvės išsaugojimo, svetimos kariuomenės išvedimo, šalies pripažinimo pasaulyje klausimai.

Paralelės ir skirtumai

1992 m. Lietuvos piliečių referendume priimtoje mūsų šalies Konstitucijoje jau buvo apibrėžta Valstybės gynimo tarybos paskirtis ir struktūra. Ji iš esmės atkartojo 1938 m. Konstitucijos nuostatas:

„Svarbiausius valstybės gynybos klausimus svarsto ir koordinuoja Valstybės gynimo taryba, į kurą įeina Respublikos Prezidentas, Ministras Pirmininkas, Seimo Pirmininkas, krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas. Valstybės gynimo tarybai vadovauja Respublikos Prezidentas.“

Nesunku pastebėti, kad prieškario Valstybės gynimo tarybos nuolatinė sudėtis buvo kiek platesnė – posėdžiaudavo aštuonių institucijų vadovai, dabar – penkių. Tačiau tai nereiškia, kad šiandien VGT posėdžiuose negali dalyvauti finansų, užsienio ar vidaus reikalų ministrai. Kaip sakoma 1997 m. priimtame Valstybės gynimo tarybos įstatyme, į Valstybės gynimo tarybos posėdžius paprastai kviečiamas Seimo Nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas, Valstybės saugumo departamento generalinis direktorius, vidaus reikalų ministras. Be to, Prezidento sprendimu į posėdžius gali būti kviečiami kiti ministrai, valstybės institucijų vadovai, jų atstovai ar kiti asmenys.

Remdamasi šiuo įstatymu dabartinė Valstybės gynimo taryba vykdo šias funkcijas:

„1) svarsto užsienio ir vidaus politikos nuostatas, garantuojančias Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą bei teritorijos vientisumą;

2) svarsto pagrindinius Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo politikos ir gynybos principus bei kryptis;

3) svarsto ir teikia Respublikos Prezidentui, Seimui ir Vyriausybei rekomendacijas dėl tarptautinių sutarčių bei susitarimų gynybos ir kitais kariniais klausimais sudarymo, pasirašymo ir ratifikavimo;

4) koordinuoja valstybės valdymo institucijų, susijusių su nacionalinio saugumo užtikrinimu, veiklą;

5) svarsto pagrindines valstybės parengimo mobilizacijai nuostatas;

6) svarsto rekomendacijas dėl kariuomenės dalinių nuolatinio dislokavimo vietų ir teritorinių manevravimo ribų, ginkluotųjų pajėgų padalinių perkėlimo į kitas dislokavimo vietas taikos metu;

7) svarsto Nacionalinio saugumo strateginio planavimo grupės pateikiamas išvadas ir rekomendacijas;

8) nustato strategines krizių valdymo gaires;

9) svarsto kitus valstybės gynimo klausimus;

10) svarsto ir teikia pasiūlymus dėl krašto apsaugos sistemos finansavimo.

2. Kai kyla grėsmė valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui, taip pat ginkluoto užpuolimo atveju Valstybės gynimo taryba svarsto ir teikia Respublikos Prezidentui, Seimui ir Vyriausybei rekomendacijas:

1) dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos organizavimo;

2) dėl karo padėties;

3) dėl mobilizacijos.“

Šioms įstatymo nuostatoms nereikia komentaro, jų nereikia nė aiškinti, jos rodo, koks svarbus vaidmuo užtikrinant saugų mūsų šalies gyvavimą skiriamas Valstybės gynimo tarybai. Dėl to šiai institucijai įstatymas suteikia gana plačius įgaliojimus:

„1. Valstybės gynimo tarybos nutarimai privalomai svarstomi pagal kompetenciją atitinkamose valstybės valdymo institucijose. Valstybės gynimo taryba informuojama apie svarstymo rezultatus ir priimtus sprendimus.

2. Valstybės valdymo institucijų vadovai bei pareigūnai privalo teikti Valstybės gynimo tarybai reikiamus dokumentus, informaciją.

3. Valstybės gynimo tarybos nutarimai klausimais, kurie pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus priklauso Respublikos Prezidento, Seimo ar Vyriausybės kompetencijai, yra rekomendaciniai.“

Valstybės gynimo tarybos įstatymo baigiamosiose nuostatose sakoma, kad 1997 m. įsigaliojus šiam įstatymui, netenka galios 1993 m. priimtas Laikinasis valstybės gynimo tarybos įstatymas ir tais pačiais metais paskelbtas Seimo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos laikinojo valstybės gynimo tarybos įstatymo įgyvendinimo“.

***

Per 20 metų nutolome nuo tragiškųjų 1991 m. Sausio 13-osios įvykių. Lygiai prieš tiek metų Vilniuje buvo įsteigta ir Laikinoji gynybos vadovybė, dabartinės Valstybės gynimo tarybos pirmtakė. Prieš 76 metus (1935 m.) Kaune įvyko pirmasis prieškario Lietuvos VGT posėdis.

Į Valstybės gynimo tarybos – vienos svarbiausių Lietuvos prezidentinių institucijų – istoriją yra įrašytos šios mūsų valstybės ir kartu VGT vadovų pavardės:

· Antanas Smetona;

· Vytautas Landsbergis;

· Algirdas Brazauskas;

· Valdas Adamkus;

· Rolandas Paksas;

· Artūras Paulauskas (laikinai ėjęs Prezidento pareigas);

· Dalia Grybauskaitė.

____________________________

Užrašas po nuotr..

Pirmasis Respublikos Prezidentės D. Grybauskaitės sušauktas Valstybės gynimo tarybos posėdis. Iš kairės į dešinę: Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas A. Anušauskas, krašto apsaugos ministrė R. Juknevičienė, Seimo Pirmininkė I. Degutienė, Prezidentė D. Grybauskaitė, Ministras Pirmininkas A. Kubilius, kariuomenės vadas gen. ltn. A. Pocius ir prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais J. Markevičius. 2009 m. spalio 12 d.

Gegužės 13 d. į Vilnių su darbo vizitu atvyko Ukrainos vicepremjeras Konstantynas Gryščenka, pranešė jo spaudos tarnyba.

Kalbant apie Afriką, vis dažniau užsimenama apie ekonominius klausimus. Ji įvardijama kaip didžiulių galimybių regionas, bet kai kurie ekspertai nusiteikę skeptiškai, ypač kalbėdami apie ekonomikos pakilimo trukmę.

„Esame suinteresuoti, kad būtų plėtojami ekonominiai ir prekybiniai santykiai su Kaliningrado sritimi, – Vietnamo Vyriausybės vadovo Nguyeno Tan Dungo žodžius citavo Kaliningrado srities Vyriausybės spaudos tarnyba. – Ypatingosios ekonominės zonos teikiamus privalumus galima naudoti ne tik gaminant prekes, bet ir jas siūlant Europos rinkai.“ Vietnamo Socialistinės Respublikos ministras pirmininkas, pradėjęs darbo vizitą, pareiškė, kad šalis siekia, jog joje pagamintos prekės būtų tiekiamos į Kaliningrado sritį.

„Ekspertų lygiu vyksta konsultacijos, kuriose dalyvauja bendrovių ir ministerijų specialistai. Kol kas nėra nustatytos ministrų susitikimo datos“, – sakė ener­ge­ti­kos mi­nis­tro pa­ta­rė­ja Dai­va Ri­ma­šaus­kai­tė. Pa­sak jos, kon­sul­ta­ci­jos yra tęs­ti­nis pro­ce­sas, at­siž­vel­gus į esa­mą pa­dė­tį ir Vy­riau­sy­bės nutarimus.

2010-ųjų pabaigoje–2011-ųjų pradžioje prasiveržus arabų sukilimams pradėjo keistis galios santykiai tiek Afrikoje, tiek Artimuosiuose Rytuose. Šiame kontekste iškilo ir laimėtojai, ir pralaimėtojai. Vis dėlto regiono veikėjų stipriosios ir silpnosios pusės labai sparčiai kinta atsižvelgiant į įvykius, todėl regionų galios pusiausvyra išlieka labai nestabili.