Vokietijos kanclerė Angela Merkel yra dažnai kritikuojama, o šią savaitę buvęs Vokietijos kancleris Helmutas Kohlis jai taip pat išsakė aštrių pastabų. Pridėjus dar ir užsienio reikalų ministro bėdas, A. Merkel padėtis prieš rinkimus toli gražu nėra gera. Kone visi žinojo, kad šie metai kanclerei bus tikrai sunkūs. Baigiantis 2010 metams jos koalicija nebegalėjo susitarti beveik dėl nieko. Vokietijos žemių rinkimai grasino kanclerės partijos galiai, o euro zonos skola taip pat turėjo būti kaip nors sumažinta. Vis dėlto niekas nenumatė tokio A. Merkel ir jos vyriausybės reikalų pablogėjimo. Kanclerė susidūrė su abejonėmis savo partijoje dėl finansinės pagalbos paketo Graikijai, o Berlyno sprendimas pasitraukti iš kovų Libijoje atrodo gerokai trumparegiškas ir savanaudiškas.

Taigi pasipylė aštrios kritikos strėlės. Kalbant apie Libiją, žiniasklaidos komentatoriai sprendimą nebetęsti karinių veiksmų vadina Vokietijos gėda. O A. Merkel jau sulaukė Vokietijos prezidento Christiano Wulffo, buvusio vidaus reikalų ministro Gerharto Baumo bei ekskanclerio Helmuto Kohlio pasmerkimo. Šie politikai savo pareiškimuose pateikė platesnius Vokietijos vaizdinius, kurių A. Merkel ir jos užsienio reikalų ministras Guido Westerwelle, būdami prie valstybės vairo, tiesiog neįvertino. Ko gero, skaudžiausi pasirodė buvusio kanclerio komentarai, nes H. Kohlis anksčiau rėmė dabartinę šalies vadovę. Interviu žurnalui „Internationale Politik“ jis pažymėjo, kad Vokietija nuo šiol nėra patikima valstybė nei vidaus, nei užsienio politikoje. Jis nesupranta, kur dabar yra Vokietija ir kur ji žengia.

H. Kohlis, galima sakyti, ištraukė A. Merkel iš politinės nežinomybės 1991 metais, kai jo dėka dabartinė kanclerė tapo kabineto ministre. Tada H. Kohlis pagrindinį dėmesį kreipė į transatlantinius santykius, o dabar jis mato, kad Jungtinės Valstijos jau nebelaiko Vokietijos svarbia partnere užsienyje. Juk vos Libijos sukilėliai įžengė į Tripolį, Berlynas atsisakė remti NATO bombardavimo kampaniją, o tai buvusiam kancleriui atrodo ypač neprotinga. Iš tiesų, net labiau negu lėta A. Merkel reakcija į dideles problemas euro zonoje, glumina Libijos klausimas ir Berlyno poelgis. Dėl jo kanclerė bei jos vyriausybė smarkiai kritikuojami tiek namuose, tiek užsienyje. Vokietija susilaikė per Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos balsavimą, leidusį įvesti neskraidymo zoną virš šios Šiaurės Afrikos valstybės. Ir nuo to laiko užsienio reikalų ministras G. Westerwelle šiuo klausimu tyli, nors keletą kartų ir bandė ginti savo sprendimą. Tiksliau, tylėjo iki šios savaitės. Užuot pripažinęs NATO vaidmenį padarant galą M. Gaddafio režimui Libijoje, G. Westerwelle interviu radijui pabrėžė, kad būtent sėkmingos Vokietijos sankcijos M. Gaddafio režimui suvaidino labai svarbų vaidmenį nuverčiant šį ekscentriškąjį diktatorių. Tiems, kurie pažįsta G. Westerwelle daugelį metų kaip opozicijos lyderį, toks pasisakymas nekelia didesnės nuostabos. Tačiau jis papiktino Vokietijos elektoratą ir pakenkė A. Merkel. Politiko reitingas nukrito žemiau negu 5 procentai.

Peštynės ir apkalbos Vokietijoje tęsiasi. Berlynas į G. Westerwelle interviu reagavo su tyliu pasibjaurėjimu. Artėjant dviejų žemių rinkimams tai tikrai politikui nenaudinga. O štai Gerhartas Baumas išsakė tai, ką visi tyliai galvojo: „Nuolat kalbėti apie Vokietijos paremtas sankcijas, kurios nuvertė Libijos diktatorių, yra veidmainiška“. Be to, jis pridūrė, kad G. Westerwelle pasirinko klaidingą poziciją Libijos klausimu ir visa jo partija turės už tai sumokėti.

Tokia yra situacija. H. Kohlis palietė skaudžią vietą. Jo kritika kanclerei žurnale „Internationale Politik“ neapsiribojo vien jos užsienio politika. Jis atkreipė dėmesį ir į pastangų išvengti euro zonos žlugimo stoką. Politikas pabrėžė, kad reikia teikti pagalbą Graikijai, nes kito pasirinkimo nėra. Europai reikia energingų veiksmų, apgalvotų priemonių, kurios vėl sustiprintų eurą ir vestų į saugią ateitį.

Pagal 2011 m. rugpjūčio 26 d. „Spiegel Online International“ informaciją parengė Irma Baranauskaitė.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.