Kai Jungtinės Tautos balsavo už tai, kas yra žinoma kaip savotiškas padalijimas, ir prieš 64 metus sukūrė Izraelio valstybę, o vėliau suteikė jai visavertę narystę, keletas Lotynų Amerikos šalių, pvz.: Brazilija, Salvadoras, Argentina, Kolumbija, Čilė, Hondūras, susilaikė, o Kuba balsavo prieš šį svarbų sprendimą. Meksika taip pat susilaikė, bet po kelių mėnesių balsavo už Izraelio priėmimą į Jungtines Tautas. Vėliau pripažinusi šią valstybę Meksika pabrėžė nacionalinio intereso svarbą, o ne susiskaldymus, kurie Artimuosiuose Rytuose atneša tik nesusipratimus.

Ateinančiomis savaitėmis dauguma Lotynų Amerikos valstybių balsuos už Palestinos valstybingumo pripažinimą, tačiau yra ir manančių kitaip. Šis klausimas nėra pats lengviausias JT Saugumo Tarybai, nes kai kurios valstybės jau pripažino Palestiną, bet dar nebalsavo, kad jai būtų suteiktas JT stebėtojos statusas. Norint tapti visaverčiu JT nariu, Saugumo Taryba turi rekomenduoti tokį žingsnį Generalinei Asamblėjai ir taip prasideda ilgas biurokratinis mechanizmas. Bet kuriuo atveju politiniai padariniai nustelbia teisinius ir biurokratinius klausimus.

Brazilija pareiškė, kad ketina paremti Palestiną, o Kolumbija planuoja susilaikyti. Vis dėlto dauguma Lotynų Amerikos šalių, ko gero, parems Palestinos vyriausybę. Žydų bendruomenė Jungtinėse Valstijose bei prezidento Barako Obamos administracija stengiasi įtikinti Čilę ir Meksiką, kad nieko nebus pasiekta bandant izoliuoti Izraelį, o kartu – ir Jungtines Valstijas. Iš tikrųjų, nedaug kas realiai pasikeistų net ir visuotinai pripažinus Palestinos valstybingumą, jeigu Izraelis ir Jungtinės Valstijos su tuo nesutiks. O štai Meksika ir Čilė gali prarasti svarbius sąjungininkus.

Trumpai tariant, jau prieš pusę amžiaus regionas niekada nekalbėjo vienu balsu, ypač sprendžiant svarbias problemas. Ir dabar dauguma Lotynų Amerikos šalių neturi principingos pozicijos: už ar prieš Izraelį, už ar prieš palestiniečius. Vietoj to jos siekia naudos, jų nuostatos priklauso nuo įgyjamos įtakos. Lotynų Amerikai trūksta patvarių įsitikinimų, ypač formuojant poziciją tarptautiniais svarbiais klausimais (dėl neskraidymo zonos virš Libijos ir šios šalies civilių žmonių apsaugos arba krizės Sirijoje).

Dabar Europa ir Amerika stengiasi įvesti Jungtinių Tautų mandatą turinčias sankcijas Sirijos prezidentui Bašarui Asadui, o tai kenkia BRICS valstybėms, todėl jos paskelbė daug pranešimų, kad Sirija nėra Libija ir kad BRICS neleis dar vienos Vakarų intervencijos, galėsiančios pasiekti režimo pokyčių įvairiose arabų valstybėse, kur žmonės paprasčiausiai nusivylę vietiniu diktatoriumi.

Vienas žmogaus teisių gynėjas yra pasakęs: „Jie baudžia Sirijos žmones, nes yra nepatenkinti, kad NATO turėjo mandatą ginti civilius Libijoje, o pavertė jį mandatu keisti režimą“. Visuotinės ekonomikos svarba vis didėja, todėl Lotynų Amerika siekia įtakingesnio vaidmens pasaulyje. Vis dėlto svarbu ne tik pats siekis, bet ir priemonės.

Pagal 2011 m. rugsėjo 26 d. portalo http://www.project-syndicate.org/  informaciją parengė Irma Baranauskaitė.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.