Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Energetika
 
  Ar Europa pralauš rusišką dujinę apsuptį?

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2011 10 03

Pastaruoju metu labai dinamiškai plėtojasi situacija, susijusi su ES ir Rusijos santykiais gamtinių dujų tiekimo ir kainų klausimais, ir ne paskutinę vietą šiame reikale užima Ukraina.

Trijų minėtų pusių pozicijos yra gana aiškios. Rusija siekia apsupti Europą savo magistraliniais dujotiekiais („Šiaurės srautas“ jau veikia, „Pietų srautą“ planuojama pradėti eksploatuoti 2015 m. pabaigoje, o 2018 m. jo laidumas turėtų pasiekti 63 mlrd. kubinių metrų dujų per metus). Taip Maskva ilgam įsitvirtintų ES dujų rinkoje, padarytų didžiąja dalimi bevertį europietišką „Nabucco“ projektą ir atsikratytų priklausomybės nuo Ukrainos tranzitinių vamzdžių. Tačiau kartu Rusija nori integruoti Ukrainą į savo Muitų sąjungą ir perimti jos dujų transportavimo sistemą (dėl viso pikto).

ES valstybių sandraugai reikia energetinių išteklių ir geriau, kad jie atkeliautų iš skirtingų šaltinių. Kartu didžiausių Europos šalių energetinės kompanijos nori pelno ir jų interesai ne visada sutampa su europiniais, tačiau puikiai koreliuoja su „Gazprom“ planais.

Ukrainos pozicija yra pati įdomiausia. Pirmiausia jai reikia, kad kas nors modernizuotų jos dujų transportavimo sistemą, bet taip, kad ši sistema liktų Kijevo rankose. Antra, Ukraina ir toliau siekia išlikti svarbia rusiškų dujų tranzito į ES valstybe su konkrečiomis garantijomis šioje srityje: V. Janukovyčius net pasiūlė Maskvai tiesti „Pietų srautą“ per savo šalies teritoriją (Kremlius, žinoma, atsisakė). Trečia, Kijevas nori gauti iš Rusijos pigias dujas ir prekiauti be barjerų su Muitų sąjunga, bet kartu ir pasirašyti Laisvosios prekybos sutartį su ES.

Dabar beliko pasvarstyti, kaip galėtų rutuliotis situacija šiame interesų trikampyje. Pirmiausia būtina pažymėti, kad 2011 m. rugsėjo 16 d. V. Putino akivaizdoje Rusijos „Gazprom“, vokiečių „Wintershall“, prancūzų EDF ir italų „Eni“ pasirašė akcininkų susitarimą dėl „Pietų srauto“ statybos. Tai yra rimtas rodiklis, bylojantis, kad stambus europietiškas energetikos verslas, kurio balso klausosi atitinkamų valstybių politinė vadovybė, yra suinteresuotas rusiško projekto realizavimu. Kaip minėta, šis dujotiekis turėtų pradėti darbą jau 2015 m. pabaigoje. O „Nabucco“ statybą 2011 m. gegužę buvo nuspręsta atidėti iki 2013-ųjų.

Kita vertus, neseniai pasirodė žinia, kad ES nusprendė pradėti derybas su Azerbaidžanu ir Turkmėnija dėl Transkaspijos dujotiekio projekto, o atsakingas už energetikos reikalus eurokomisaras G. Oettingeris yra pareiškęs, jog Rusija yra svarbi ES partnerė energetikos srityje ir gali statyti „Pietų srautą“, bet neturi teisės spausti Centrinės Azijos valstybių dėl „Nabucco“ dujotiekio. Iš pirmo žvilgsnio tokie Europos žingsniai nuteikia optimistiškai, bet realybė verčia rimtai suabejoti jų sėkmingomis perspektyvomis. Taip yra dėl kelių priežasčių. Jau seniai tapo aišku, kad vien Azerbaidžano dujų pripildyti „Nabucco“ neužteks (ką jau kalbėti apie tai, kad Rusija 2011 m. nusipirks apie 2 mlrd. kubinių metrų dujų iš šios šalies ir siūlo jai parduoti dar daugiau, kad alternatyvaus Baku eksporto potencialas gerokai sumažėtų). Todėl buvo pradėtos daug intensyvesnės derybos su dujų turtinga Turkmėnija. Tačiau jos atveju viskas yra gana sudėtinga (net nekalbant apie azijietiško verslo, paremto besiribojančiu su apgaule gudrumu, ypatybes, kurios europiečiams dažnai yra sunkiai suprantamos). Pirma, Ašchabadas turi ilgalaikę sutartį su „Gazprom“ dėl dujų tiekimo, kurią nutraukti jam nenaudinga, nors Rusija pastaruoju metu ir neišperka numatyto dujų kiekio, nes eksporto maršrutas per Rusiją Turkmėnijai kol kas yra pagrindinis. Antra, ji jau eksportuoja dujas į Kiniją ir ateityje šis eksportas turėtų didėti. Todėl nežinia, iš kur turkmėnai gaus dujų Europai. Žinoma, teoriškai Turkmėnijos dujų atsargos yra didžiulės, bet į jų gavybą reikia investuoti, ir pirmosios šioje eilėje bus Rusija bei Kinija, kuri pinigų, skirtingai negu godi ir krizę išgyvenanti Europa, tokiam reikalui negailės.

Kitas svarbus momentas: net jeigu koks nors susitarimas tarp Europos Komisijos ir minėtų šalių bus pasiektas, jam dar turės pritarti visos ES valstybės (be to, Europoje viskas vyksta labai lėtai ir galiausiai derybų rezultatas gali būti pavėluotas). Turint omenyje, kad didžiausios Europos energetinės kompanijos artimai bendradarbiauja su „Gazprom“, ir žinant artimus Rusijos politinius ryšius su „Senąja Europa“, abejotina, kad balsavimas vienareikšmiškai pasiseks. Labiausiai tikėtina, kad prasidės begalinės konsultacijos ir pozicijų derinimas, o galiausiai bus nuspręsta, jog kol kas užtenka ir rusiškų vamzdžių (panašiai gali atsitikti ir su pačiomis derybomis).

Galiausiai, ligi šiol dar nėra nustatytas teisinis Kaspijos jūros režimas, kuris tenkintų visas jos pakrantės valstybes, ir tai yra gana rimta juridinė kliūtis Transkaspijos vamzdyno tiesimui (reikalui esant Rusija, tarp kitko, turinti didžiausią karinį potencialą regione, tikrai pasitelks šį argumentą).

Ukrainos pretenzijos ir ambicijos tokiame fone iš viso atrodo neįvykdomos (jeigu ne juokingos). Pirma, niekas veltui pinigų jos dujų transportavimo sistemos modernizacijai neduos. Tiek europiečiai, tiek rusai norės ją valdyti, kad nereikėtų priklausyti nuo Kijevo užgaidų, o jis su tuo nesutinka. Antra, pastačius „Pietų srautą“, Ukrainos tranzitinis potencialas taps ne toks reikšmingas kaip anksčiau, o kad Rusija maloniai sutiktų eksportuoti dujas į Europą per šios šalies teritoriją, Kijevui vėl teks daryti nuolaidų Maskvai, o to jis daryti nenori. Trečia, Ukrainos bandymai reikalauti iš Rusijos vos ne dvigubai pigesnių dujų bei tokio pat prekybos režimo ir tuo pat metu siekti pasirašyti Laisvosios prekybos sutartį su ES iš viso yra absurdiški – Maskva pastaruoju metu altruizmu tikrai nepasižymi. Trumpai sakant, Kijevas turės pasirinkti, ir europietiškas pasirinkimas jam bus daug sunkesnis ekonomine ir civilizacine prasme. Žinoma, tokį Ukrainos sprendimą ES galėtų visokeriopai paremti (pavyzdžiui, suteikti jai narystės perspektyvą ir prekybos nuolaidų), tačiau kol kas nėra požymių, kad Europa taip pasielgs, nes bent jau vidutiniu laikotarpiu ji yra nepasirengusi lengvatoms ir plėtrai.

Apskritai Ukrainos elgsena paskutiniu metu primena desperatišką blaškymąsi siekiant išsigelbėti, bet suprantant, kad gąsdinimai teismais, „Naftogaz“ skaldymu, dujų transportavimo sistemos demontavimu, sąjunga su Turkmėnija (iš kurios dujos gali patekti į Ukrainą kol kas tik per Rusiją) Maskvos neveikia, nes ji, atrodo, pasiruošė visiems variantams ir todėl laikosi savo pasirinktos tvirtos kaip uola pozicijos. Vienintelis dalykas, kuriuo Kijevas gali pasinaudoti, yra nukentėjęs Kremliaus įvaizdis Europoje naujo dujų karo atveju. Tačiau praktika rodo, kad šioje situacijoje viską lemia informacinis karas, o jis Rusijai sekasi geriau.

Apibendrinant galima teigti, kad rusiška dujinė ES apsuptis stiprėja. Kartu yra keli išoriniai ženklai, rodantys, kad Europa tarsi bando ją pralaužti. Tačiau, žiūrint realiai, susidaro įspūdis, kad europiečiai savo energetinių kompanijų rankomis patys užveržia sau virvę ant kaklo. Ukrainos šansai laimėti prieš Rusiją tokiomis aplinkybėmis tampa labai abejotini.

Kaip kadaise rašė žymus rusų poetas A. Puškinas: „Mane apgauti nesunku, aš pats džiaugiuosi būdamas apgautas.“ Tai labai primena Europos Sąjungos energetinę meilę Rusijai.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (89)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras