Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai













   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Žakas Širakas – tipiškas „prancūziškas” lyderis (1)

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
2007 03 15

www.lefigaro.frPrancūzijos prezidentas Žakas Širakas (Jacques Chirac) sekmadienį pareiškė nebekelsiąs savo kandidatūros kitą mėnesį, balandžio 22-ąją, vyksiančiuose prezidento rinkimuose. 74-erių sulaukęs Prancūzijos vadovas ketina pasitraukti iš aktyvios politikos po 45 metus trukusios karjeros. Jo sprendimas pasitraukti, kurio ir buvo tikėtasi, žymi ypatingos eros pabaigą Prancūzijoje ir atveria kelią naujai politikų kartai. „Aš nebesieksiu jūsų paramos dar vienai kadencijai", - kreipdamasis į tautą per televiziją pripažino Ž. Širakas.

Jis šalį valdė nuo 1995 metų. Ką tas valdymas davė Prancūzijai? Ko per tuos dvylika metų prancūzai neteko? Ar sustiprino ši šalis savo pozicijas geopolitinėje erdvėje?

Apie tai – politikos apžvalgininko Česlovo Iškausko įžvalgos.

Prancūzijai Don Žuano nepakanka…

Iš tiesų pagunda pasisavinti laikraščio „Liberation” apžvalgininko Lorano Žofreno straipsnio pavadinimą „Politikos Don Žuanas” buvo didelė. Jis gana vaizdžiai apibūdina tą nerūpestingą, šiek tiek paviršutinišką, na, tiesiog “prancūzišką” Ž. Širako vadovavimo didžiajai Europos valstybei stilių.

Apžvalgininkų nuomone, Ž. Širakas buvo dvejopas lyderis. Viena vertus, jis puikiai surengė ir įtikinamai laimėjo dvi prezidento rinkimų kampanijas, tačiau abi jo kadencijos buvo blankios ir beveidės. 1995 metais jis Prancūziją perėmė skendinčią krizėje, abejojančią savo ateitimi, kamuojamą nedarbo ir socialinių neramumų.

2007 metais Ž. Širakas savo šalį palieka tokioje pat krizėje, nepasirengusią dvidešimt pirmojo amžiaus iššūkiams. Dešiniųjų požiūriu, jis neįveikė liberalų susiskaldymo, o kairiųjų – neperšoko socialinės duobės, kurią žadėjo bent jau sumažinti.

Ž. Širakas iš tikrųjų buvo politikos Don Žuanas, rašo L. Žofrenas. Jam netrūko energijos ir veržlumo, jis buvo stebinančio proto ir gilios kultūros, kurios daugelis taip ir nesuvokė. Visą gyvenimą jis grūmėsi dėl svarbiausių postų, bet, kai jie jau būdavo jo, politikas nežinojo, ką su jais veikti. Ž. Širakas suviliojo Prancūziją, bet nepadarė jos laimingos. Jis elgėsi kaip skubantis vyras, nesugebantis pajusti malonumo, siekiantis tikslo, kurį artėjant jautė jau seniai. Tai buvo rinkimų gigantas ir veiksmų nykštukas, rašo „Liberation”

Tarptautinės arenos korifėjus

Į politiką Ž. Širakas atėjo 1968-aisiais. Gegužę tapęs viceministru, jis jau tada suvokė, kad vargu ar verta Prancūzijoje žadinti liūtą, tai yra tautą. Tais pačiais metais Prancūzijos vyriausybė vos nežlugo. Per visą savo karjerą Ž. Širakas tik tai ir tedarė, kad gelbėjo vyriausybes, Nacionalinę Asamblėją vertė naikinti netinkamus įstatymus, ramino studentų riaušes. Septintąjį dešimtmetį vyko jaunimo mobilizacija, 1986 m. gruodį per šalį praūžė galingos demonstracijos, 1995 m.– streikai, 2006 m. – protestų banga dėl pirmojo įdarbinimo įstatymo. Kiekvieną kartą prezidentas neramumus malšino taikiomis kalbomis, o pats sau pažadėdavo neaštrinti situacijos.

Akivaizdu, kad jis daugiau kovų pralaimėjo negu laimėjo. Tačiau Ž. Širako pergalės svarbios tarptautiniu mastu.

Didžiausia jo pergalė – protestai prieš JAV įsiveržimą į Iraką. Prezidentas ne kartą dėl to griežtai kritikavo Dž. Bušą. Istorikai primena, kad tai galbūt atsakas į 1944 metais amerikiečių, išvadavusių Prancūziją, išpiltą žemėn prancūzišką vyną (prancūzai nebuvo dėkingi Amerikai už išvadavimą)...

Ž. Širakas leido atnaujinti branduolinio ginklo bandymus ir ėmė modernizuoti šalies branduolinių elektrinių reaktorius. 1995 m. Prancūzija pirmą kartą pripažino savo atsakomybę už nacių laikais vykdytą žydų deportaciją. Jam valdant buvo priimtas įstatymas, stiprinantis pasaulietinį švietimą, draudžiantis nešioti religinės atskirties ženklus, pavyzdžiui, musulmonėms ryšėti skareles.

1995 metais, praėjus trims dešimtmečiams po to, kai Šarlis de Golis 1966 m. pareiškė pasitraukiąs iš Aljanso, Prancūzija vėl tapo visateise NATO nare. Paskui prancūzų kariuomenė buvo reformuota kontraktų pagrindu. 2000-aisiais tarnybos laikas sutrumpinamas nuo 7 iki 5 metų. Be to, Ž. Širakui valdant buvo įvesta tvarka keliuose, todėl žūčių labai sumažėjo.

Laimėjęs mūšį, pralaimėjo karą...

Bet analitikai mato daugiau pralaimėtų Ž. Širako mūšių. Radikaliausio Nacionalinio fronto lyderis Žanas Mari Le Penas Ž. Širaką pavadino blogiausiu iš visų prezidentų, kraštutinių kairiųjų Komunistinės revoliucinės lygos vadovas Olivjė Bezansenas pareiškė, kad pastarieji dvylika Ž. Širako valdymo metų buvo kupini “nenutrūkstamo melo.”

Laikraštis „Le Nouvel Observateur” tvirtina, kad Prancūzijos ekonomika sustojo ties 1995 metais. Pagal plėtros tempus ji atsilieka nuo savo kaimynių Europos Sąjungoje. Valstybės skola per 10 metų nuo 1996-ųjų padidėjo nuo 657 milijardų iki 1200 milijardų eurų, o tai sudaro net 65 proc. BVP. Žurnalo „Le Point” duomenimis, prancūzų gyvenimo lygis nuo amerikiečių atsilieka 38 proc., nuo airių – 20 proc., nuo britų – 12 proc.

Skandalų irgi netrūko. Antai 2001 metais kilo triukšmas dėl Paryžiaus mero Ž. Širako bandymų slapta finansuoti partiją „Sąjunga už Respubliką” (RPR). Teisėjas iškvietė Ž. Širaką liudyti, bet šis nesileido žeminamas, ir tai dar labiau sukiršino prancūzus. Tuo pasinaudojo Prancūzijos nacionalistai, kurie per 2002 metų rinkimus į antrąjį turą išėjo kartu su kandidatu Ž. Širaku. Tuomet į „RMC Info radiją ” skambino klausytojai ir verkė esantys priversti rinkti „vagį Širaką”, kad nebūtų išrinktas fašistas Le Penas... Taip Ž. Širakas gavo 82 proc. balsų: rinkėjai tiesiog balsavo prieš Le Peną...

Paryžius ašaromis netiki...

Prancūzų rašytojas Žakas Marselis knygoje apie prezidentą „Eliziejaus rūmų nežinomasis” („L’inconnu de l’Elysee”) taip rašė apie jo valdymo metus: „Tai politinis ilgaamžiškumas, kuris pasižymėjo gebėjimu išgyventi po pralaimėjimų, bet galiausiai nieko neduoti. Š. de Golio siekis buvo grąžinti Prancūziją į stipriausių pasaulio valstybių gretą po 1940-ųjų pažeminimo. Žoržas Pompidu pasiekė tikslą – pavertė Prancūziją  šiuolaikine imperija, Fransua Miteranas sutriuškino stuburkaulį komunistams ir kairiuosius sutaikė su rinkos ekonomika. O Ž. Širakas? Atėjo į valdžią, kad joje liktų.”

„Ž. Širakas neįeis į istoriją kaip didysis reformatorius, -  papildo šią charakteristiką žurnalistė Katerina Nėja. - Per 12 metų Eliziejaus rūmuose jis tik palietė svarbiausias problemas: decentralizaciją, viešąją skolą, aplinkosaugą. Bet jo iniciatyvos niekada nebuvo pratęstos. Atrodo, jam trūko tos gijos, ant kurios galėtų suverti visas šias problemas.”

Balandžio 22-ąją Ž. Širakas paliko pasireikšti jaunesnei kartai - Nikolia Sarkozi arba Segolen Ruajal. Tai jiems kovo 11-ąją prezidentas skyrė penkis savo liūdnos kalbos priesakus. Jis 21 kartą paminėjo Prancūzijos vardą, jo žodžiuose buvo daug patetikos ir meilės savo šaliai. Sako, daug kas ir ašarą nubraukė. Bet Prancūzijai reikia ne ašarų ir patetikos. Jai reikia ryžtingo ir europietiško prezidento, ne tik kritikuojančio JAV ar besiglėbesčiuojančio su V. Putinu. Paryžiui reikia bent susilygiuoti tarptautinėje arenoje su stiprėjančia Vokietija ar iššūkiais besisvaidančia Didžiąja Britanija.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 1)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






(Ne)Jungtinė Karalystė

2016 11 30


Pastaruoju metu Jungtinė Karalystė yra vieninga tik savo pavadinimu. Skirtingi regionai ir pramonės sektoriai desperatiškai bando atsisakyti „kietojo Brexit“, referendume pasirinkto pasitraukimo iš Europos Sąjungos (ES). Be to, Škotija ima vis garsiau kalbėti apie nepriklausomybę, o JK vienijantys saitai darosi stipriai įtempti. Tai nėra laikini reiškiniai. Šalies piliečiai pasipiktinę dėl didžiulės struktūrinės nelygybės, o „Brexit“ tik padidins Didžiosios Britanijos regioninį susiskaldymą, greitai nuslops referendumo sukeltas optimizmas. Pajamų skirtumai šalyje yra vieni didžiausių Europoje. Vidutinės disponuojamosios namų ūkių pajamos Londono srityje yra 60 proc. didesnės nei daugelyje kitų regionų Anglijoje, Velse ir Šiaurės Airijoje.



ES gynyba nežinomybės ir krizių metu

2016 11 23


Pabėgėlių krizė, Donaldo Trumpo pergalė JAV prezidento rinkimuose, Didžiosios Britanijos sprendimas palikti Europos Sąjungą (ES) ir nuolatinė terorizmo grėsmė verčia Europą imtis veiksmų stiprinant gynybą. Europos Komisija (EK) ir Bendrijos šalys narės siūlo tam tikras iniciatyvas Europos gynybos pajėgumams sustiprinti, kurti nuolatinius karinius štabus, išduoti „gynybos obligacijas“ karinei įrangai pirkti, daugiau dėmesio skirti bendrai ginklų ir karinių technologijų gamybai. Europos lyderiai akcentuoja savo apsisprendimą siekti didesnio bendradarbiavimo saugumo ir gynybos plotmėse. Tai svarbu ir lyderiavimo pasaulio politikoje kontekste, kuriam vis labiau stinga patikimumo.



Naujasis Moldovos prezidentas žadėjo išsaugoti bendradarbiavimą su ES

2016 11 18


Naujai išrinktas Moldovos vadovas Igoris Dodonas pareiškė: „Prezidentas negali būti prorusiškas arba proeuropietiškas. Prezidentas gins visos Moldovos interesus. 



JAV pritaikė sankcijas šešiems Kryme išrinktiems Rusijos Valstybės Dūmos deputatams

2016 11 17


Apie paskelbtas sankcijas, susijusias su pozicija dėl Ukrainos, pranešė JAV finansų ministerija. 



Vokietija didina išlaidas saugumui

2016 11 16


Vokietijos valdančioji koalicija susitarė dėl 2017 metų biudžeto projekto, kuriame numatomos didesnės išlaidos saugumui ir paramai. Daugiau lėšų taip pat bus skiriama kovai su migrantų krizės priežastimis. Vokietijos įstatymų leidėjai akcentuoja, kad minėtos priemonės yra dalis pastangų bandant įveikti augančias grėsmes saugumui. Tam pritaria Krikščionių demokratų sąjunga (CDU), Bavarijos krikščionių socialinė sąjunga (CSU) ir Vokietijos socialdemokratai (SPD). Naujienų agentūra DPA praneša, kad dalis pinigų bus naudojama kuriant 4 300 naujų pozicijų Vokietijos policijoje bei saugumo pajėgose iki 2020 metų.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2016 Geopolitinių Studijų Centras