Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai













   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Žakas Širakas – tipiškas „prancūziškas” lyderis (1)

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
2007 03 15

www.lefigaro.frPrancūzijos prezidentas Žakas Širakas (Jacques Chirac) sekmadienį pareiškė nebekelsiąs savo kandidatūros kitą mėnesį, balandžio 22-ąją, vyksiančiuose prezidento rinkimuose. 74-erių sulaukęs Prancūzijos vadovas ketina pasitraukti iš aktyvios politikos po 45 metus trukusios karjeros. Jo sprendimas pasitraukti, kurio ir buvo tikėtasi, žymi ypatingos eros pabaigą Prancūzijoje ir atveria kelią naujai politikų kartai. „Aš nebesieksiu jūsų paramos dar vienai kadencijai", - kreipdamasis į tautą per televiziją pripažino Ž. Širakas.

Jis šalį valdė nuo 1995 metų. Ką tas valdymas davė Prancūzijai? Ko per tuos dvylika metų prancūzai neteko? Ar sustiprino ši šalis savo pozicijas geopolitinėje erdvėje?

Apie tai – politikos apžvalgininko Česlovo Iškausko įžvalgos.

Prancūzijai Don Žuano nepakanka…

Iš tiesų pagunda pasisavinti laikraščio „Liberation” apžvalgininko Lorano Žofreno straipsnio pavadinimą „Politikos Don Žuanas” buvo didelė. Jis gana vaizdžiai apibūdina tą nerūpestingą, šiek tiek paviršutinišką, na, tiesiog “prancūzišką” Ž. Širako vadovavimo didžiajai Europos valstybei stilių.

Apžvalgininkų nuomone, Ž. Širakas buvo dvejopas lyderis. Viena vertus, jis puikiai surengė ir įtikinamai laimėjo dvi prezidento rinkimų kampanijas, tačiau abi jo kadencijos buvo blankios ir beveidės. 1995 metais jis Prancūziją perėmė skendinčią krizėje, abejojančią savo ateitimi, kamuojamą nedarbo ir socialinių neramumų.

2007 metais Ž. Širakas savo šalį palieka tokioje pat krizėje, nepasirengusią dvidešimt pirmojo amžiaus iššūkiams. Dešiniųjų požiūriu, jis neįveikė liberalų susiskaldymo, o kairiųjų – neperšoko socialinės duobės, kurią žadėjo bent jau sumažinti.

Ž. Širakas iš tikrųjų buvo politikos Don Žuanas, rašo L. Žofrenas. Jam netrūko energijos ir veržlumo, jis buvo stebinančio proto ir gilios kultūros, kurios daugelis taip ir nesuvokė. Visą gyvenimą jis grūmėsi dėl svarbiausių postų, bet, kai jie jau būdavo jo, politikas nežinojo, ką su jais veikti. Ž. Širakas suviliojo Prancūziją, bet nepadarė jos laimingos. Jis elgėsi kaip skubantis vyras, nesugebantis pajusti malonumo, siekiantis tikslo, kurį artėjant jautė jau seniai. Tai buvo rinkimų gigantas ir veiksmų nykštukas, rašo „Liberation”

Tarptautinės arenos korifėjus

Į politiką Ž. Širakas atėjo 1968-aisiais. Gegužę tapęs viceministru, jis jau tada suvokė, kad vargu ar verta Prancūzijoje žadinti liūtą, tai yra tautą. Tais pačiais metais Prancūzijos vyriausybė vos nežlugo. Per visą savo karjerą Ž. Širakas tik tai ir tedarė, kad gelbėjo vyriausybes, Nacionalinę Asamblėją vertė naikinti netinkamus įstatymus, ramino studentų riaušes. Septintąjį dešimtmetį vyko jaunimo mobilizacija, 1986 m. gruodį per šalį praūžė galingos demonstracijos, 1995 m.– streikai, 2006 m. – protestų banga dėl pirmojo įdarbinimo įstatymo. Kiekvieną kartą prezidentas neramumus malšino taikiomis kalbomis, o pats sau pažadėdavo neaštrinti situacijos.

Akivaizdu, kad jis daugiau kovų pralaimėjo negu laimėjo. Tačiau Ž. Širako pergalės svarbios tarptautiniu mastu.

Didžiausia jo pergalė – protestai prieš JAV įsiveržimą į Iraką. Prezidentas ne kartą dėl to griežtai kritikavo Dž. Bušą. Istorikai primena, kad tai galbūt atsakas į 1944 metais amerikiečių, išvadavusių Prancūziją, išpiltą žemėn prancūzišką vyną (prancūzai nebuvo dėkingi Amerikai už išvadavimą)...

Ž. Širakas leido atnaujinti branduolinio ginklo bandymus ir ėmė modernizuoti šalies branduolinių elektrinių reaktorius. 1995 m. Prancūzija pirmą kartą pripažino savo atsakomybę už nacių laikais vykdytą žydų deportaciją. Jam valdant buvo priimtas įstatymas, stiprinantis pasaulietinį švietimą, draudžiantis nešioti religinės atskirties ženklus, pavyzdžiui, musulmonėms ryšėti skareles.

1995 metais, praėjus trims dešimtmečiams po to, kai Šarlis de Golis 1966 m. pareiškė pasitraukiąs iš Aljanso, Prancūzija vėl tapo visateise NATO nare. Paskui prancūzų kariuomenė buvo reformuota kontraktų pagrindu. 2000-aisiais tarnybos laikas sutrumpinamas nuo 7 iki 5 metų. Be to, Ž. Širakui valdant buvo įvesta tvarka keliuose, todėl žūčių labai sumažėjo.

Laimėjęs mūšį, pralaimėjo karą...

Bet analitikai mato daugiau pralaimėtų Ž. Širako mūšių. Radikaliausio Nacionalinio fronto lyderis Žanas Mari Le Penas Ž. Širaką pavadino blogiausiu iš visų prezidentų, kraštutinių kairiųjų Komunistinės revoliucinės lygos vadovas Olivjė Bezansenas pareiškė, kad pastarieji dvylika Ž. Širako valdymo metų buvo kupini “nenutrūkstamo melo.”

Laikraštis „Le Nouvel Observateur” tvirtina, kad Prancūzijos ekonomika sustojo ties 1995 metais. Pagal plėtros tempus ji atsilieka nuo savo kaimynių Europos Sąjungoje. Valstybės skola per 10 metų nuo 1996-ųjų padidėjo nuo 657 milijardų iki 1200 milijardų eurų, o tai sudaro net 65 proc. BVP. Žurnalo „Le Point” duomenimis, prancūzų gyvenimo lygis nuo amerikiečių atsilieka 38 proc., nuo airių – 20 proc., nuo britų – 12 proc.

Skandalų irgi netrūko. Antai 2001 metais kilo triukšmas dėl Paryžiaus mero Ž. Širako bandymų slapta finansuoti partiją „Sąjunga už Respubliką” (RPR). Teisėjas iškvietė Ž. Širaką liudyti, bet šis nesileido žeminamas, ir tai dar labiau sukiršino prancūzus. Tuo pasinaudojo Prancūzijos nacionalistai, kurie per 2002 metų rinkimus į antrąjį turą išėjo kartu su kandidatu Ž. Širaku. Tuomet į „RMC Info radiją ” skambino klausytojai ir verkė esantys priversti rinkti „vagį Širaką”, kad nebūtų išrinktas fašistas Le Penas... Taip Ž. Širakas gavo 82 proc. balsų: rinkėjai tiesiog balsavo prieš Le Peną...

Paryžius ašaromis netiki...

Prancūzų rašytojas Žakas Marselis knygoje apie prezidentą „Eliziejaus rūmų nežinomasis” („L’inconnu de l’Elysee”) taip rašė apie jo valdymo metus: „Tai politinis ilgaamžiškumas, kuris pasižymėjo gebėjimu išgyventi po pralaimėjimų, bet galiausiai nieko neduoti. Š. de Golio siekis buvo grąžinti Prancūziją į stipriausių pasaulio valstybių gretą po 1940-ųjų pažeminimo. Žoržas Pompidu pasiekė tikslą – pavertė Prancūziją  šiuolaikine imperija, Fransua Miteranas sutriuškino stuburkaulį komunistams ir kairiuosius sutaikė su rinkos ekonomika. O Ž. Širakas? Atėjo į valdžią, kad joje liktų.”

„Ž. Širakas neįeis į istoriją kaip didysis reformatorius, -  papildo šią charakteristiką žurnalistė Katerina Nėja. - Per 12 metų Eliziejaus rūmuose jis tik palietė svarbiausias problemas: decentralizaciją, viešąją skolą, aplinkosaugą. Bet jo iniciatyvos niekada nebuvo pratęstos. Atrodo, jam trūko tos gijos, ant kurios galėtų suverti visas šias problemas.”

Balandžio 22-ąją Ž. Širakas paliko pasireikšti jaunesnei kartai - Nikolia Sarkozi arba Segolen Ruajal. Tai jiems kovo 11-ąją prezidentas skyrė penkis savo liūdnos kalbos priesakus. Jis 21 kartą paminėjo Prancūzijos vardą, jo žodžiuose buvo daug patetikos ir meilės savo šaliai. Sako, daug kas ir ašarą nubraukė. Bet Prancūzijai reikia ne ašarų ir patetikos. Jai reikia ryžtingo ir europietiško prezidento, ne tik kritikuojančio JAV ar besiglėbesčiuojančio su V. Putinu. Paryžiui reikia bent susilygiuoti tarptautinėje arenoje su stiprėjančia Vokietija ar iššūkiais besisvaidančia Didžiąja Britanija.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 1)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška


Kokį poveikį Lietuvai, Jūsų nuomone, turės mūsų šalyje apgyvendinti pabėgėliai iš Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos?

Lietuvai jau šiuo metu trūksta darbo jėgos, o esant blogai demografinei situacijai ateityje jos trūks dar labiau, todėl pabėgėliai Lietuvai gali būti ekonomiškai naudingi
Lietuvoje ir taip pakanka išlaikytinių, gyvenančių iš pašalpų, o pabėgėliai tik padidins jų skaičių ir bus papildoma našta valstybei
Lietuva yra krikščioniška šalis, todėl lietuviai bet kuriuo atveju pabėgėliams turi ištiesti pagalbos ranką
Lietuvai tai nelabai aktualu, nes pagal kvotas priimti pabėgėliai ilgai Lietuvoje neužsibus, o išvyks į valstybes, kuriose yra aukštesnis gyvenimo ir socialinės pagalbos lygis






ES kolektyvinis saugumas

2016 06 29

Europos gyventojams kyla sunkumų, kai reikia drauge reaguoti į iššūkius, tad kolektyvinis saugumas yra svarbi Europos Sąjungos (ES) projekto detalė. ES kaimynystėje apstu grėsmių, veikiančių Bendrijos sienas ir teritoriją. Tai – karas Sirijoje, chaosas Libijoje, Islamo valstybės išpuoliai, Rusijos agresija ir daugelis kitų. Šiame kontekste Europos lyderiai dažnai nesugeba suvaldyti situacijos ir neparodo, kad galia yra vienybėje. Europiečiai nuogąstauja dėl vangiai sprendžiamų klimato kaitos ir finansų sistemos problemų, beveik nekontroliuojamos imigracijos bangos, nes tai kelia grėsmę Europos gyventojų saugumui ir nuosavybei.



ES įmonės siekia įsitvirtinti Kinijoje

2016 06 22

Kinijoje veikiančios Europos įmonės susiduria su rimtais iššūkiais ir tai lemia ne tik antros pagal dydį pasaulio ekonomikos augimo sulėtėjimas. Vis dėlto šios bendrovės norėtų įtvirtinti savo plėtrą minėtoje valstybėje. Žvelgdamos į praeitį jos mato pusiau pilną stiklinę, kai lūkesčiai buvo dideli, tačiau vertinant ateities perspektyvas stiklinė yra pusiau tuščia. Tokias nuotaikas atspindi ir naujo verslo pasitikėjimo tyrimo rezultatai, paremti daugiau negu 500 Europos Sąjungos (ES) įmonių, veikiančių Kinijoje, atsakymais. Jos reprezentuoja beveik 40 proc. Europos verslo šioje Azijos milžinėje.



Tvarus vartojimas ir Vokietijos pozicija

2016 06 15

Tvaraus vartojimo modelio pasirinkimas nepriklauso vien nuo vartotojų įpročių ir požiūrio, kadangi svarbu suformuoti politiką, kuriose srityse turėtų vykti pokyčiai. Ekspertai mano, kad Vokietija galėtų būti jų pradininkė. Kasdienių prekių gamyba ir vartojimas daro milžinišką įtaką aplinkai. Tai gali būti maistas, drabužiai ar išmanieji telefonai. Produktai, kurie negali būti perdirbti, kenkia vandens kokybei, žemės ir oro ištekliams, tad gamyba bei vartojimas įgyja neigiamų ekologinių ir socialinių aspektų. Juos pakeisti gali tvarumą skatinanti tarptautinė ir nacionalinė politika.



JAV išbandė raketą su Ukrainos inžinierių patobulinta pirmąja pakopa

2016 06 10

Birželio 1 d. JAV Volopo (Wallops) saloje įsikūręs NASA kosminių skrydžių centras atliko raketos nešėjos „Antares“ sėkmingą antžeminį bandymą, pirmą po 2014 m. spalio 28 d. sprogimo, įvykusio praėjus kelioms sekundėms po starto.



Vokietija atsisakė Rusiją ir toliau laikyti partnere

2016 06 09

Kaip pranešė Vokietijos laikraštis „Die Welt“, šalies valdžia atnaujino nacionalinio saugumo politikos strategiją, išdėstytą vadinamojoje baltojoje knygoje. Pagal atnaujintą šį dokumentą, Rusija yra ne partnerė, o varžovė.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2016 Geopolitinių Studijų Centras