Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Rusijos veidas Pietų Osetijoje

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2011 12 23

2011 m. lapkričio mėnesį Pietų Osetijoje (PO) įvykę prezidento rinkimai tapo tikra vietinės valdžios ir Rusijos, kaip pagrindinės šios separatistinės respublikos globėjos, gėda. Iš pradžių egzistavo tikimybė, kad trečiai kadencijai gali likti dabartinis PO vadovas Eduardas Kokoity, tačiau Maskva leido suprasti, kad ji daugiau nesuinteresuota jo paslaugomis (greičiausiai dėl tamsių istorijų, susijusių su rusiškos paramos skirstymu). Be to, anot rusų laikraščio „Kommersant“, Kremlius neparėmė ir E. Kokoity pasiūlymo iškelti kaip įpėdinį jo giminaitį Pietų Osetijos generalinį prokurorą Teimurazą Chugajevą. Galiausiai Pietų Osetijos prezidentas formaliai išreiškė paramą nepaprastųjų situacijų ministrui ir Rusijos favoritui Anatolijui Bibilovui. Kad Maskva jaučia simpatiją šiam kandidatui, atskleidė vien tai, kad per vizitą į Pietų Osetiją Dmitrijus Medvedevas susitiko su juo, tai parodė federalinė Rusijos televizija.

Tačiau kartu su A. Bibilovu į antrą rinkimų turą pateko ir opozicijos atstovė, buvusi PO švietimo ministrė Ala Džiojeva. Ir čia prasidėjo tai, ką sunku net apibūdinti. Rinkimams artėjant prie pabaigos ėmė aiškėti, kad A. Džiojeva gerokai lenkia savo varžovą. Tačiau A. Bibilovas (tikėtina, ne savo iniciatyva, o spaudžiamas E. Kokoity klano) padavė į Aukščiausiąjį Teismą skundą dėl A. Džiojevos padarytų per rinkimus pažeidimų. Teismas ne tik jį patenkino, bet dar ir uždraudė A. Bibilovo varžovei dalyvauti naujuose rinkimuose. Tuo pat metu radijo stoties „Kaukazo aidas“ žurnalistui pasirodė, kad PO Vyriausiosios rinkimų komisijos (kurios duomenimis, A. Džiojeva antrame rinkimų ture surinko 56 proc., o A. Bibilovas – tik 40 proc. rinkėjų balsų) pirmininkė yra ties nervinio protrūkio riba, o kai kurie komisijos nariai kalbėjo apie „didžiulį spaudimą iš prezidento pusės“.

Kai faktinė rinkimų laimėtoja ir jos rėmėjai pabandė pakovoti už savo teises, jų pusėn pasipylė įvairūs kaltinimai. Pavyzdžiui, Generalinė prokuratūra (ta, kuri atseit visiškai nesusijusi su E. Kokoity) apkaltino A. Džiojevą „spalvotosios revoliucijos“ rengimu ir progruzinišku elgesiu. Pati kandidatė tokius kaltinimus, kurie valdžios savivalės fone atrodo absurdiški, griežtai atmetė ir pareiškė, kad didžiausias kaltininkas susiklosčiusioje situacijoje yra E. Kokoity, jo nusikaltėliška klika ir jo patronai, su kuriais jį siejančios kažkokios schemos.

O ką gi Rusija? Pavyzdžiui, Pietų Osetijos politologas Alanas Parastajevas išsakė nuomonę, kad pagrindinė kova vyksta ne Cchinvalyje, o Maskvoje, kur paramos A. Bibilovui iniciatorius bando gelbėti savo reputaciją. Praktiškai Kremlius pradėjo nuo to, kad pripažino PO Aukščiausiojo Teismo sprendimą. Tačiau situacijos eskalavimas (A. Džiojeva paskelbė savo pergalę ir pareikalavo ją pripažinti, o E. Kokoity pareiškė, kad ultimatumai jam yra nepriimtini) privertė Maskvą pasiųsti į PO specialųjį prezidento atstovą Sergejų Vinokurovą. Prasidėjo trišalės derybos. Anksčiau PO valdžia buvo pasiūliusi A. Džiojevai kreiptis į Aukščiausiąjį Teismą su savo skundu dėl jo sprendimo. Ji taip ir padarė, bet tolimesnė įvykių eiga buvo jai ne itin palanki.

Iš pradžių A. Džiojeva pareiškė, kad nesiruošia daugiau kalbėtis su S. Vinokurovu ir kad E. Kokoity nekeičia pozicijos, nes yra tikras Maskvos (jos pasiuntinio) parama. Vėliau Aukščiausiasis Teismas atmetė A. Džiojevos skundą, tuomet ji pasakė, kad jo apskritai nereikėjo paduoti, nes taip tik buvo tempiamas laikas (kaip greičiausiai ir S. Vinokurovo tarpininkavimo atveju). Galiausiai E. Kokoity pranešė, kad jokios (suprask, A. Džiojevos) politinės ambicijos negali pateisinti situacijos šalyje destabilizacijos, tai reiškė, jog jokių šansų A. Džiojeva daugiau neturi. Tiesa, jai pavyko pasiekti, kad E. Kokoity atsistatydintų. Be to, realiai nugalėtojai buvo maloniai leista dalyvauti naujuose rinkimuose. Tačiau E. Kokoity ir taip pasitrauktų, nes Maskvai jis jau anksčiau tapo nereikalingas, o nauji rinkimai – tai atimta pergalė ir neaiški (veikiausiai neigiama) perspektyva.

Kaip bepasibaigtų ši negraži istorija, labai primenanti analogiškus įvykius Abchazijoje, kur 2004 m. Maskvos favoritą Raulį Chadžimbą nugalėjo Sergejus Bagapšas, išvados yra liūdnos. Pirma, net tie, kurie simpatizuoja Pietų Osetijai, turėtų pripažinti, kad jos valdžia iš tikrųjų primena nusikaltėlių kliką. Antra, Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis ir jo sukurta politinė sistema yra toli gražu ne idealūs atvejai, tačiau, pasirodo, ir pas kovotojus dėl laisvės ne viskas yra gerai (tiksliau – daug kas negerai). Kita vertus, jie turi iš ko mokytis. 2011 m. gruodžio 4 d. Rusijoje įvyko Dūmos rinkimai (politinis farsas), juose „Vieningoji Rusija“ (skaityk: naujoji TSKP) kaip visada nugalėjo.

Įdomiausia tai, kad A. Džiojeva yra lygiai tokia pat prorusiška kaip ir jos oponentas (kitaip ir būti negali respublikoje, kuri laikosi ant rusiškų durklų). Tai kur tada esmė? Apskritai Rusijai iš tikrųjų nėra didelio skirtumo, kas vykdys jos įsakymus Pietų Osetijoje, bet Kremliuje yra skirtingos interesų grupės, kurios kuria savo korupcines schemas, susijusias, be kita ko, ir su jau minėtu humanitarinės pagalbos PO skirstymu į reikalingas rankas. E. Kokoity valdymo laikais mechanizmas buvo sukurtas ir veikė daugmaž sklandžiai. Prastumti į valdžią kaip įpėdinį jo giminaitį būtų per didelis įžūlumas, tarsi trečia paties E. Kokoity kadencija. Pagaliau, reikia parodyti, kad jaunoje „nepriklausomoje“ respublikoje veikia „brandi demokratija“. Todėl greičiausiai ir buvo pasirinktas A. Bibilovo variantas (panašiai kaip L. Kučma Ukrainoje parėmė V. Janukovyčių prieš Oranžinę revoliuciją). Tačiau jis nesuveikė, o tai reiškia tikėtinus finansinius nuostolius jo rėmėjams.

2012 m. kovo 25 d. Pietų Osetijoje vyks nauji prezidento rinkimai, kurie faktiškai yra pasityčiojimas iš PO kaip valstybės ir jos žmonių. Rusija visoje šitoje istorijoje pademonstravo bejėgišką neapsisprendimą valstybiniu lygmeniu, bylojantį, kad Maskvoje mažai žinoma, kas iš tikrųjų vyksta Pietų Osetijoje (tai patvirtina ir keistas abejotino PO Aukščiausiojo Teismo sprendimo dėl A. Džiojevos pripažinimas, ir neefektyvi – o gal tendencinga – S. Vinokurovo misija). Manytina, kad situaciją ten kuruoja interesų grupės, „darančios verslą“ su E. Kokoity, ir jiems A. Džiojeva visai netiko, o tandemui rūpėjo Dūmos rinkimai.

Galbūt vienintelis pozityvus visos tos gėdos rezultatas yra tai, kad du kartus apgavystės Pietų Osetijos žmonės nepakęs ir kad dabar Kremlius labiau įsigilins į PO rinkimų procesą. Kita vertus, tuomet pačioje Rusijoje bus prezidento rinkimų metas, ir jų nešvarus veidas gali ir vėl atsispindėti teisingumo ir korupcijos kovos Pietų Osetijoje baigtyje.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (33)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras