Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Sirija ir toliau (4)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2012 01 02

Šiandien Sirija yra vienas karščiausių taškų Artimuosiuose Rytuose: opozicijos konfliktas su Basharo Assado režimu jau virto ginkluotu pasipriešinimu (gal net pilietiniu karu). Todėl svarbu suprasti, kas ten vyksta ir kas dar gali atsitikti regione.

Nereikia būti dideliu ekspertu, kad susidarytų tvirtas įspūdis, jog situacija Sirijoje labai primena Libijos atvejį. Kartu pabrėžtinas Vakarų vaidmuo, jis atvirai reiškiasi informacine ir politine ataka prieš Damaską akcentuojant vienintelį faktą – neadekvatus B. Assadas negailestingai šaudo į opoziciją, apie kurią kalbama arba gerai, arba nieko. Be to, Libijoje laikui bėgant paaiškėjo reikšminga kai kurių Vakarų valstybių specialiųjų pajėgų įtaka. Dėl Sirijos tokių duomenų kol kas nėra, bet galima įtarti, kad JAV vienaip ar kitaip remia vadinamuosius opozicionierius. Tiesioginį karinį įsikišimą greičiausiai stabdo tik Rusijos ir Kinijos pozicija JT Saugumo Taryboje. Kremlius turbūt pasimokė iš Libijos atvejo, praradęs labai pelningus karinius kontraktus, dabar nenori prarasti svarbaus sąjungininko Artimuosiuose Rytuose (pavyzdžiui, Sovietų Sąjungos laikais Sirijoje buvo didelė Rusijos karinio jūrų laivyno bazė, ji Maskvai, nors sumažinta, svarbi ir šiandien). Tačiau net rusų ir kinų pasipriešinimas gali nesustabdyti Vakarų nuo sprendimo eiti Sirijoje iki galo.

Libijoje panašų Vakarų norą dar buvo galima paaiškinti bent jau naftos troškimu, o B. Assado atveju surasti paaiškinimą yra sunkiau. Valdomo geopolitinio chaoso teorija lyg ir duotų atsakymą, bet ji yra labiau iš didelio sąmokslo srities. Kita vertus, pasikapsčius netolimoje istorijoje viskas tarsi sustoja į vietas. Šiandien Amerikos neokonservatoriai su savo Artimųjų Rytų demokratizacijos idėja prisimiršo, bet, atrodo, dabar pats laikas prisiminti jų sugalvotą „blogio ašį“, prie kurios G. Busho valdymo laikais buvo priskirta Irakas, Iranas, Šiaurės Korėja ir – Sirija.

Tiesa, dabar Jungtinėse Valstijose valdžioje ne respublikonai, o demokratai, bet šios šalies užsienio politika visuomet priklausė ne nuo asmenų ir partinės konjunktūros, o nuo ilgalaikių interesų, ir galbūt interesas sunaikinti „blogio ašį“ grįžo į strateginę šalies darbotvarkę (nepaisant ekonominių problemų ar kaip tik dėl jų).

Šiame kontekste pabrėžtina, kad pasikeitė Amerikos veikimo strategija. Irako atvejis, kai įvyko plati karinė intervencija, parodė tokios politikos neefektyvumą. Pirmiausia toks elgesys sukūrė Amerikai nekontroliuojamo agresoriaus ir okupanto įvaizdį viso pasaulio akyse. Antra, stabilizacijos laikotarpis užsitęsė neribotam laikui be aiškių pozityvių perspektyvų ir pareikalavo nemažai JAV karių aukų, o tai labai nervina paprastus amerikiečius. Trečia, kampanijos Afganistane ir Irake reiškia dideles karines išlaidas, ekonominės krizės sąlygomis tai kelia nepasitenkinimą Amerikos visuomenėje, kurios nedarbo lygis tebėra aukštas ir kuri apgulė Volstritą. Todėl Libijoje buvo įgyvendintas alternatyvus scenarijus – „spalvotoji revoliucija“, peraugusi į ginkluotą pasipriešinimą režimui, ir svarbiausias momentas čia yra tai, kad didesnę darbo dalį atliko vietiniai kovotojai, Vakarai juos parėmė tik iš oro ir specialiosios paskirties pajėgomis (gal net samdiniais ar privačių karinių kompanijų darbuotojais). Tokia strategija nereikalauja labai didelių išlaidų bei žmogiškųjų aukų iš rėmėjo pusės ir mažina įvaizdžio nuostolius (ypač turint omenyje sąlyginį JT leidimą įsikišti).

Taigi, galima sakyti, kad Sirijoje šiandien įgyvendinama pradinė naujai patvirtintos strategijos dalis, ir ji artėja prie ribos, kai opozicijai reikės stipresnės Vakarų pagalbos. Tačiau ją, kaip minėta, stabdo Rusijos pozicija JT Saugumo Taryboje. Šios šalies nenoras nusileisti gali būti aiškinamas dar ir tuo, kad Amerika nepaiso Maskvos susirūpinimo dėl JAV PRGS elementų dislokavimo Europoje. O be aktyvesnio Vakarų vaidmens Sirijos pasipriešinimo judėjimo šansai laimėti, ekspertų nuomone, yra nedideli, nes B. Assado režimas turi užtektinai pajėgumų ir pilietinės paramos pasipriešinimui numalšinti.

Taigi, pagrindinis klausimas dabartiniu metu yra toks: ar Amerika įsitrauks į situaciją be aiškios JT sankcijos, kuri yra mažai tikėtina? Pasirinkimas sunkus. Viena vertus, spaudžia ilgalaikis interesas ir konjunktūrinis artėjančių prezidento rinkimų faktorius (demokratų pergalė prieš „blogio ašies“ valstybę turėtų pagerinti Baracko Obamos šansus, nes O. bin Ladeno likvidavimas jau prisimiršo). Kita vertus, savarankiškas veikimas vėl sukeltų pasaulio kritikos dėl Amerikos neatsakingumo ir savivaliavimo bangą, kai reikia spręsti ekonomines problemas, o ne veltis į naują konfliktą.

Todėl kaip baigsis Sirijos istorija, pasakyti sunku. Greičiausiai amerikiečiai bandys judėti B. Assado nuvertimo link bet kuriuo atveju, nes jau nueita per toli, ir jeigu jiems pavyks – toliau gali būti Iranas. Įtampa šiame fronte pastaruoju metu irgi didėja. TATENA paskelbė ataskaitą, kurioje teigiama, kad Teheranas užsiima branduolinio ginklo kūrimu. Vakarai, žinoma, greitai pasigavo šį signalą ir reikalauja griežtinti tarptautines sankcijas Iranui. Izraelis savo ruožtu grasina kariniu smūgiu (kaip pareiškė nepaviešintas šios šalies aukšto rango valdininkas, „vienintelis žinomas būdas užbaigti Irano branduolinę programą – skausmingos sankcijos ir įtikinamas grasinimas panaudoti karinę jėgą. Geriausias pavyzdys – Libija“). O Rusija suabejojo TATENOS išvadomis ir pareiškė, kad naujos sankcijos prieš Iraną yra nepriimtinos, tai vėlgi suprantama, nes Teheranas (nepaisant istorijos, kai buvo sustabdytas kontraktas dėl zenitinių priešlėktuvinės gynybos kompleksų S-300, kurie labai praverstų Iranui JAV ir Izraelio grasinimų akivaizdoje) greta Damasko yra vienas iš nedaugelio Maskvos sąjungininkų regione.

Apibendrinant galima teigti, kad tarptautinė situacija pasaulyje grįžta į konfliktinę fazę. Artimieji Rytai „dega“, ir susidaro toks įspūdis, kad Sirija (ką jau kalbėti apie vis dar probleminį Iraką) – tai tik dar didesnio Irano gaisro pradžia. Šiame fone vis rečiau prisimenama apie Rusijos ir JAV santykių „įkrovimą iš naujo“, nes nesutarimų tarp šių valstybių tik daugėja (Sirija, Iranas, PRGS). Ir visa tai vyksta daugiau negu rimtų ekonominių problemų Amerikoje ir euro zonoje metu. Žinoma, pasiduoti panikai ir piešti radikalius didžiųjų konfliktų scenarijus lengva, bet senos romėnų tiesos „Nori taikos – ruoškis karui“ dar niekas nepaneigė.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 4)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (97)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras