|
Centrinė Azija: sėkmės formulė
Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras 2007 03 20
Centrinė Azija (CA) yra labai įdomus, perspektyvus ir kartu specifinis regionas, šiandien draskomas įvairių vidaus ir išorės interesų. Ilgą laiką jis nesulaukė deramo akademinio ir praktinio dėmesio nei iš Vakarų, nei iš Rusijos. Lietuvoje vidinių ir išorinių CA problemų analizė irgi yra naujovė. Šis straipsnis - vienas pirmųjų bandymų (a) atskleisti regiono problemų esmę ir (b) pasiūlyti, kaip jas būtų galima spręsti. Faktiškai tai yra straipsnio Centrinė Azija: vidinės ir išorinės reikšmės faktoriai logiškas tęsinys ir konceptualus apibendrinimas.
Sėkmės formulė
Išskirti regiono vidinius reikšmės faktorius nėra labai sunku. Tai padaro daugelis analitikų, tačiau ties tuo dažniausiai ir sustojama. Ypač minėtieji išoriniai CA ekspertai, susidūrę su dimensijų įvairove ir specifiškumu bei patikimos ir objektyvios informacijos apie regioną stoka, retai kada bando analizuoti reikšmės faktorius ir siūlyti konstruktyvią išeitį iš regione besiklostančios probleminės situacijos. Geriausiu atveju apsiribojama labai bendro pobūdžio patarimais. Dažniausiai konstatuojama, kad CA valstybės arba iš principo nėra pasirengusios demokratinėms permainoms (dėl savo ilgamečių ypatingų politinio ir socialinio gyvenimo tradicijų), arba nepasirengusios bent jau šiuo metu, tai yra kol jose funkcionuoja asmens kultu pagrįsti režimai, kuriems būdingas polinkis į autoritarizmą ir pasenęs sovietinis mąstymas. Apie kokius nors nedemokratinius išeities variantus iš viso nėra kalbama kaip apie a priori netinkamus. Tai lemia visuotinis tikėjimas demokratinio modelio universalumu, o tai CA atveju nėra visai teisinga. Čia svarbiausia yra stabilus ir sėkmingas regiono valstybių socialinis bei politinis-ekonominis vystymasis, o priemonės turėtų atitikti šį tikslą ir regiono specifiką.
Šioje straipsnio dalyje autorius norėtų pateikti savąją apibendrintą CA valstybių sėkmės formulę. Žinoma, kiekviena regiono šalis - atskiras atvejis, ir siūloma koncepcija kiekvienai jų taikytina su tam tikromis išlygomis, tačiau tai neturėtų iš principo paneigti jos universalaus pobūdžio. Taigi pradinė CA faktorių formulė atrodo taip:
I š + Et + Is + S-E + Kl + V;
čia Iš išorinis faktorius, Et etninis faktorius, Is islamo faktorius, S-E socialinis-ekonominis faktorius, Kl klanų faktorius ir V valstybės faktorius. Būtini keli patikslinimai. S-E faktorių reikėtų detalizuoti kaip žmonių nepasitenkinimo savo socialine-ekonomine padėtimi bei valdžios korupcija ir savivale lygį. Valstybės faktorių reikėtų suprasti visų pirma kaip prezidento įtaką, turint omenyje asmens kultu grindžiamą CA valstybių režimų pobūdį. Žinoma, šalyse veikia ir parlamentai bei vyriausybės, bet jų įtaka, palyginti su prezidento formaliomis ir neformaliomis galiomis, kol kas nėra itin reikšminga (net Kirgizijoje, nes konstitucinė reforma šalyje dar tik pradeda įgauti praktinę išraišką). Tokiame kontekste reikėtų pabrėžti ne parlamento ir vyriausybės, o vadinamųjų jėgos struktūrų (rusiškas terminas силовики) įtakos svarbą prezidento pozicijos tvirtumui ir tuo pačiu bendram režimo stabilumui.
Dabar galima formulę supaprastinti:
Iš + [Et + Is + S-E] + Kl + V.
Kaip matyti, atmetama iš karto visa grupė faktorių, ir tai aiškintina keliomis priežastimis. Etniškumas, islamo faktorius ir socialinio-ekonominio nepasitenkinimo dimensija nėra reikšmingi CA šalių stabilumui. Kaip jau minėjome, įtampa tarp etninių grupių regione nėra didelė, o islamiškojo radikalizmo idėjos tėra organizaciškai fragmentuotos ir ne itin populiarios tarp žmonių. Tautos nepasitenkinimo faktorius taip pat nereikšmingas, nes (a) CA visuomenių politinė kultūra yra pasyvi, o be to, (b) žmonės paprasčiausiai neturi entuziazmo aktyviai reikšti savo kritišką pilietinę poziciją, bijodami valdininkų tiesioginių ir netiesioginių represijų.
Žinoma, etniškumas, radikalusis islamas ir gyventojų nepasitenkinimas yra vienas kitą sustiprinantys faktoriai - kartu jie faktiškai sudaro revoliucinio potencialo bloką. Tačiau šiam blokui, kalbant revoliucijų teorijos terminais, vis vien trūksta akceleratoriaus. Juo, ko gero, galėtų ir turėtų tapti vietinės bei užsienio nevyriausybinės organizacijos (NVO). Jau kalbėjome apie išorinių jėgų suinteresuotumą regiono procesais. Rusija ir Kinija siekia paveikti tuos procesus dažniausiai per tiesioginius kontaktus su CA valstybių vadovybe. Pavyzdžiui, Martha Brill Olcott rašo: Rusijos ir Kirgizijos bendradarbiavimas turėjo padėti Kirgizijai tapti valdoma demokratija, o ne valstybe, kurią galima laikyti demokratija pagal vakarietiškus standartus. Paprastai tariant, Rusijos ir Kirgizijos bendradarbiavimas vidaus saugumo srityje numatė specialistų iš Kirgizijos mokymą išradingai ir efektyviai taikyti grasinimo ir politinio įbauginimo technikas bei vykdyti reformas, kurios tik sukurtų piliečių dalyvavimo politiniame gyvenime iliuziją. [...] Prezidento aplinka nusprendė nesiremti Vašingtono pagalba bei ESBO instruktorių technine parama ir išbandyti valdomą demokratiją. Tačiau Akajevo patarėjai iš Rusijos tikriausiai davė jam blogus patarimus, o Kirgizijos jėgos struktūros net po papildomų mokymų nesugebėjo kontroliuoti didelių žmonių masių.
O JAV ligi šiol naudojo NVO labiau kaip regiono demokratinimo ir gyventojų pilietinio ugdymo įrankį. Tačiau ši taktika nepasiteisino. NVO neturi nuolatinių ir didelių finansavimo šaltinių ir priklauso nuo įvairių fondų (projektams Centrinėje Azijoje pinigų gauti ypač sunku, nes regionas laikomas nelabai perspektyviu demokratijos prasme). Todėl faktiškai jos tampa pelno siekiančiomis organizacijomis, o tai iš principo prieštarauja jų prigimčiai. Be to, regione veikiančios NVO didesnę dalį gaunamų lėšų skiria ne pilietinės visuomenės kūrimo iniciatyvoms, o atlyginimams ir kitoms administracinėms išlaidoms. Todėl Centrinėje Azijoje jos nėra populiarios žmonių tarpe (ką jau kalbėti apie valdžią, kuri laiko šias organizacijas užsienio interesų atstovėmis ir imasi jų atžvilgiu įvairių represijų, o tai verčia jas trauktis iš regiono). Štai kaip vienoje iš savo publikacijų aiškina F. S. Starr: Situacija rodo, kad ši taktika nepasiteisino. Viena vertus, tik kai kurie platesnės publikos atstovai regione tokias pilietinės visuomenės organizacijas laiko tikrai vietinėmis, nes jos dažniausiai priklauso nuo užsienio pinigų, o jose dirba Vakaruose studijavę vietos gyventojai, kilę iš sostinių elito. Kita vertus, valdžios atstovai, ypač regioninio lygmens, vertina šias iš užsienio finansuojamas grupes kaip grėsmę savo valdžiai.
Taigi NVO nėra revoliucinis akceleratorius Centrinėje Azijoje. Svarbiau yra tai, kad išorinės jėgos pačios savaime irgi negali inicijuoti revoliucinių procesų regione: bet kuriuo atveju reikalingas tarpininkas. Kaip buvo parodyta, NVO yra neefektyvi tarpininkė, todėl lieka klanai ir valdžia (valdžia tam tikra prasme yra tų pačių klaninių interesų projekcija, bet vis dėlto šie subjektai nėra visiškai tapatūs). Kaip tik todėl visus CA reikšmės faktorius galima supaprastinti iki dviejų pastarųjų, nes nuo jų tarpusavio balanso priklauso atskirų valstybių ir viso CA regiono plėtra.
Taigi tolesni variantai būtų tokie:
Kl > V (klanų įtaka didesnė negu valdžios/prezidento įtaka; pavyzdys - tulpių revoliucija Kirgizijoje);
Kl < V (kai valdžios/prezidento įtaka didesnė negu klanų įtaka; pavyzdys - Turkmėnija Saparmurato Nijazovo laikais);
Kl ≈ V (sistema yra balanso/konsensuso būsenos; pavyzdžiai - Uzbekistanas, Tadžikistanas ir Kazachstanas).
Kai klanų įtaka didesnė negu valdžios, tai faktiškai tolygu chaoso būsenai, ir momentinis jėgų santykių pasikeitimas ir/ar interesų susidūrimas gali pasireikšti masiniais neramumais ir valdžios struktūros pokyčiais. Antrasis variantas - kai valdžia yra visiškai eliminavusi klanų faktorių - irgi nėra tinkamas pozityvios šalies perspektyvos prasme, nes, išnykus geležinei rankai, klanų įtaka gali atgimti ir įstumti šalį į chaosą. Taigi geriausias yra trečiasis balanso/konsensuso variantas.
Šiam santykiui iš tikrųjų yra sunku rasti tinkamą pavadinimą. Tai nėra valdoma demokratija, nes nėra demokratijos klasikine to žodžio prasme ir nėra subjekto, kuris valdytų demokratiją yra valdžios subjektų (oficialiosios valdžios ir klanų) balansas/konsensusas. Todėl paprasčiausia vadinti trečiojo varianto situaciją tiesiog konsensuso arba balanso režimu. Tačiau, kaip žinome, balansas Uzbekistane, Kazachstane ir Tadžikistane yra skirtingas. Idealiausias, jei taip galima pasakyti, atvejis yra Kazachstanas. Šioje šalyje konsensusas koreliuoja su ekonomine pažanga ir santykiniu politinės erdvės liberalėjimu. Uzbekistano atvejis yra artimesnis Turkmėnijai Turkmėnbaši laikais (tai yra arčiau kraštutiniojo autoritarizmo). Tadžikistane egzistuoja ganėtinai tvirtas prezidento ir klaninių interesų sutarimas. Skurdi šalies padėtis aiškintina destruktyviu Sovietų Sąjungos žlugimo ir pilietinio karo paveldu, kai buvo sužlugdyta valstybės hidroenergetinė ir aliuminio pramonė, todėl svarbiausiu žmonių pajamų (pragyvenimo) šaltiniu tapo narkotikų prekyba.
Kyla klausimas, kokia yra sėkmingo (jeigu galima taip pasakyti) balanso sąlyga? Manytina, kad lemia ne vien energetinių resursų gausa. Svarbesnis yra valdžios skaidrumo, efektyvumo (operatyvumo, greičio ir kokybės), atsakomybės ir atskaitingumo klausimas. O kad jis būtų teigiamai išspręstas, būtina gerinti žmogiškųjų resursų (elito ir masių) kokybę. Šiuo atveju labai tiksli ir iškalbinga yra Viešosios politikos instituto prezidento Muratbeko Imanalijevo mintis: Šiame kontekste pirminė užduotis (ir, mano nuomone, neatidėliotina) yra pagalba kuriant politinį, intelektualinį ir ekonominį Centrinės Azijos šalių elitą. Yra daugiau negu aišku, kad kol veiksmų nesiims minėtasis subrendęs ir patriotiškai nusiteikęs elitas, šios valstybės yra pasmerktos apgailėtinam egzistavimui. [...] Elito formavimas - tai ne tik švietimo darbas ar patronažas, tai ir socialinių klasių struktūros, kuri yra gyvybiškai svarbi sąlyga nacijai vystytis, kūrimas.
Taigi CA sėkmės formulės esmė yra naujo, valstybiškai orientuoto (vietoj senojo nomenklatūrinio ir savanaudiško) elito kūrimas, be kurio valdžios instituto stiprinimas (antras būtinas elementas) virsta paprasčiausiu autoritarizmu. Žinoma, dar būtina pasakyti, kad nė viena iš CA šalių ligi šiol nesukūrė nacionalinės vertybių sistemos ir nesuformulavo aiškios nacionalinės idėjos, kuri laiduotų saugų ir stabilų šių valstybių vystymąsi. Uzbekistane ir Tadžikistane, galbūt ir Turkmėnijoje, tokiu vertybiniu-idėjiniu pagrindu galėtų tapti islamas. Kirgizijoje ir Kazachstane tokia galimybė abejotina, nes ten jau susipynė islamiškasis, sovietinis ir liberalusis identitetai, iš kurių niekaip negali išsikristalizuoti koks nors sintetinis produktas.
Išvados
Apibendrinant regiono problematiką, reikia išryškinti keletą esminių dalykų. Pirma, šį regioną tik sąlyginai vien geografiškai galima vadinti vieningu. Iš tikrųjų jame esančių valstybių polinkis į konstruktyvų politinį-ekonominį bendradarbiavimą yra ribotas. Netgi priešingai regione vyrauja nulinės konkurencijos nuotaikos. Antra, CA turi didelę geostrateginę ir geoekonominę reikšmę, tačiau Amerika ir Europos šalys, kitaip negu Rusija ir Kinija, čia jaučiasi nelabai jaukiai. Korupcija ir žmogaus teisių pažeidinėjimai verčia vakariečius kritikuoti regiono lyderius dėl nedemokratiškų valdymo metodų. Tradiciškai klaninė CA valstybių valdžios sistema, į kurią amerikiečiai ir europiečiai nenori kištis, tik dar labiau didina Vakarų pasaulio skepticizmą ir nusivylimą vidiniais regiono procesais. O Rusija su Kinija nekritikuoja ir teikia vietiniams režimams saugumo garantijas, dėl to tapdamos patrauklesnėmis partnerėmis. Trečia, esminės regiono problemos yra ne išorinio, bet vidinio pobūdžio. Pagrindinė kliūtis CA valstybių žingsniui (socialiniam, ekonominiam ir politiniam) į priekį yra šių valstybių sovietinės kartos lyderiai ir nusikalstami klanai, kuriems labiau rūpi valdžia ir finansiniai savo interesai negu jų šalių gerovė. Ten, kur yra permainų ir progresyvaus konsensuso (interesų balanso) požymių, kaip Kazachstane, situacija gerėja ir yra (ar bent jau atrodo) stabilesnė bei saugesnė. Ten, kur reformų ir konstruktyvaus sutarimo požymių nematyti, kaip Uzbekistane ir Kirgizijoje, vyksta neramumai, kurie yra dėsninga valstybėje besiklostančios situacijos (interesų kovos) pasekmė. Galima išeitis - kokybiškai naujos (patriotiškai nusiteikusios) kartos lyderių atėjimas ir (kiek tai įmanoma) brandžios pilietinės visuomenės sukūrimas, kas taptų stiprios (bet ne autoritarinės) ir efektyvios valdžios, dirbančios visos visuomenės labui, pagrindu. Būtų ypač nuostabu, jeigu šie procesai vyktų taikiu keliu.
Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga. |