Centrinė Azija (CA) yra labai įdomus, perspektyvus ir kartu specifinis regionas, šiandien draskomas įvairių vidaus ir išorės interesų. Ilgą laiką jis nesulaukė deramo akademinio ir praktinio dėmesio nei iš Vakarų, nei iš Rusijos. Lietuvoje vidinių ir išorinių CA problemų analizė  irgi yra naujovė. Šis straipsnis - vienas  pirmųjų bandymų (a) atskleisti regiono problemų esmę ir (b) pasiūlyti, kaip jas būtų galima spręsti. Faktiškai tai yra straipsnio „Centrinė Azija: vidinės ir išorinės reikšmės faktoriai“ logiškas tęsinys ir konceptualus apibendrinimas. 

Sėkmės formulė

Išskirti regiono vidinius reikšmės faktorius nėra labai sunku. Tai padaro daugelis analitikų, tačiau ties tuo dažniausiai ir sustojama. Ypač minėtieji „išoriniai“ CA ekspertai, susidūrę su dimensijų įvairove ir specifiškumu bei patikimos ir objektyvios informacijos apie regioną stoka, retai kada bando analizuoti reikšmės faktorius ir siūlyti konstruktyvią išeitį iš regione besiklostančios probleminės situacijos. Geriausiu atveju apsiribojama labai bendro pobūdžio patarimais. Dažniausiai konstatuojama, kad CA valstybės arba iš principo nėra pasirengusios demokratinėms permainoms (dėl savo ilgamečių ypatingų politinio ir socialinio gyvenimo tradicijų), arba nepasirengusios bent jau šiuo metu, tai yra kol jose funkcionuoja asmens kultu pagrįsti režimai, kuriems būdingas polinkis į autoritarizmą ir pasenęs sovietinis mąstymas. Apie kokius nors „nedemokratinius“ išeities variantus iš viso nėra kalbama kaip apie a priori netinkamus. Tai lemia visuotinis tikėjimas demokratinio modelio universalumu, o tai CA atveju nėra visai teisinga. Čia svarbiausia yra stabilus ir sėkmingas regiono valstybių socialinis bei politinis-ekonominis vystymasis, o priemonės turėtų atitikti šį tikslą ir regiono specifiką. 

Šioje straipsnio dalyje autorius norėtų pateikti savąją apibendrintą CA valstybių „sėkmės formulę“. Žinoma, kiekviena regiono šalis - atskiras atvejis, ir siūloma koncepcija kiekvienai jų taikytina su tam tikromis išlygomis, tačiau tai neturėtų iš principo paneigti jos universalaus pobūdžio. Taigi pradinė CA faktorių formulė atrodo taip:  

I š + Et + Is + S-E + Kl + V; 

čia Iš – išorinis faktorius, Et – etninis faktorius, Is – islamo faktorius, S-E – socialinis-ekonominis faktorius, Kl – klanų faktorius ir V – valstybės faktorius. Būtini keli patikslinimai. S-E faktorių reikėtų detalizuoti kaip žmonių nepasitenkinimo savo socialine-ekonomine padėtimi bei valdžios korupcija ir savivale lygį. Valstybės faktorių reikėtų suprasti visų pirma kaip prezidento įtaką, turint omenyje asmens kultu grindžiamą CA valstybių režimų pobūdį. Žinoma, šalyse veikia ir parlamentai bei vyriausybės, bet jų įtaka, palyginti su prezidento formaliomis ir neformaliomis galiomis, kol kas nėra itin reikšminga (net Kirgizijoje, nes konstitucinė reforma šalyje dar tik pradeda įgauti praktinę išraišką). Tokiame kontekste reikėtų pabrėžti ne parlamento ir vyriausybės, o vadinamųjų „jėgos struktūrų“ (rusiškas terminas силовики) įtakos svarbą prezidento pozicijos tvirtumui ir tuo pačiu bendram režimo stabilumui. 

Dabar galima formulę supaprastinti: 

Iš + [Et + Is + S-E] + Kl + V.

Kaip matyti,  atmetama iš karto visa grupė faktorių, ir tai aiškintina keliomis priežastimis. Etniškumas, islamo faktorius ir socialinio-ekonominio nepasitenkinimo dimensija nėra reikšmingi CA šalių stabilumui. Kaip jau minėjome, įtampa tarp etninių grupių regione nėra didelė, o islamiškojo radikalizmo idėjos tėra organizaciškai fragmentuotos ir ne itin populiarios tarp žmonių. Tautos nepasitenkinimo faktorius taip pat nereikšmingas, nes (a) CA visuomenių politinė kultūra yra pasyvi, o be to, (b) žmonės paprasčiausiai neturi entuziazmo aktyviai reikšti savo kritišką pilietinę poziciją, bijodami valdininkų tiesioginių ir netiesioginių represijų. 

Žinoma, etniškumas, radikalusis islamas ir gyventojų nepasitenkinimas yra vienas kitą sustiprinantys faktoriai - kartu jie faktiškai sudaro revoliucinio potencialo bloką. Tačiau šiam blokui, kalbant revoliucijų teorijos terminais, vis vien trūksta akceleratoriaus. Juo, ko gero,  galėtų ir turėtų tapti vietinės bei užsienio nevyriausybinės organizacijos (NVO). Jau kalbėjome apie išorinių jėgų suinteresuotumą regiono procesais. Rusija ir Kinija siekia paveikti tuos procesus dažniausiai per tiesioginius kontaktus su CA valstybių vadovybe. Pavyzdžiui, Martha Brill Olcott rašo: „Rusijos ir Kirgizijos bendradarbiavimas turėjo padėti Kirgizijai tapti valdoma demokratija, o ne valstybe, kurią galima laikyti demokratija pagal vakarietiškus standartus. Paprastai tariant, Rusijos ir Kirgizijos bendradarbiavimas vidaus saugumo srityje numatė specialistų iš Kirgizijos mokymą išradingai ir efektyviai taikyti grasinimo ir politinio įbauginimo technikas bei vykdyti reformas, kurios tik sukurtų piliečių dalyvavimo politiniame gyvenime iliuziją. [...] Prezidento aplinka nusprendė nesiremti Vašingtono pagalba bei ESBO instruktorių technine parama ir išbandyti „valdomą demokratiją“. Tačiau Akajevo patarėjai iš Rusijos tikriausiai davė jam blogus patarimus, o Kirgizijos jėgos struktūros net po papildomų mokymų nesugebėjo kontroliuoti didelių žmonių masių.“ 

O JAV ligi šiol naudojo NVO labiau kaip regiono demokratinimo ir  gyventojų pilietinio ugdymo įrankį. Tačiau ši taktika nepasiteisino. NVO neturi nuolatinių ir didelių finansavimo šaltinių ir priklauso nuo įvairių fondų (projektams Centrinėje Azijoje pinigų gauti ypač sunku, nes regionas laikomas nelabai perspektyviu demokratijos prasme). Todėl faktiškai jos tampa pelno siekiančiomis organizacijomis, o tai iš principo prieštarauja jų prigimčiai. Be to, regione veikiančios NVO didesnę dalį gaunamų lėšų skiria ne pilietinės visuomenės kūrimo iniciatyvoms, o atlyginimams ir kitoms administracinėms išlaidoms. Todėl Centrinėje Azijoje jos  nėra populiarios žmonių tarpe (ką jau kalbėti apie valdžią, kuri laiko šias organizacijas užsienio interesų atstovėmis ir imasi jų atžvilgiu įvairių represijų, o tai verčia jas trauktis iš regiono). Štai kaip vienoje iš savo publikacijų aiškina F. S. Starr: „Situacija rodo, kad ši taktika nepasiteisino. Viena vertus, tik kai kurie platesnės publikos atstovai regione tokias pilietinės visuomenės organizacijas laiko tikrai vietinėmis, nes jos dažniausiai priklauso nuo užsienio pinigų, o jose dirba Vakaruose studijavę vietos  gyventojai, kilę iš sostinių elito. Kita vertus, valdžios atstovai, ypač regioninio lygmens, vertina šias iš užsienio finansuojamas grupes kaip grėsmę savo valdžiai. “

Taigi NVO nėra revoliucinis akceleratorius Centrinėje Azijoje. Svarbiau yra tai, kad išorinės jėgos pačios savaime irgi negali inicijuoti revoliucinių procesų regione: bet kuriuo atveju reikalingas tarpininkas. Kaip buvo parodyta, NVO yra neefektyvi tarpininkė, todėl lieka klanai ir valdžia (valdžia tam tikra prasme yra tų pačių klaninių interesų projekcija, bet vis dėlto šie subjektai nėra visiškai tapatūs). Kaip tik todėl visus CA reikšmės faktorius galima supaprastinti iki dviejų pastarųjų, nes nuo jų tarpusavio balanso priklauso atskirų valstybių ir viso CA  regiono plėtra.

Taigi tolesni variantai būtų tokie: 

Kl > V (klanų įtaka didesnė negu valdžios/prezidento įtaka; pavyzdys -  „tulpių revoliucija“ Kirgizijoje);

Kl < V (kai  valdžios/prezidento įtaka didesnė negu klanų įtaka; pavyzdys - Turkmėnija Saparmurato Nijazovo laikais);

Kl ≈ V (sistema yra balanso/konsensuso būsenos; pavyzdžiai - Uzbekistanas, Tadžikistanas ir Kazachstanas). 

Kai klanų įtaka didesnė negu valdžios, tai  faktiškai tolygu chaoso būsenai, ir momentinis jėgų santykių pasikeitimas ir/ar interesų susidūrimas gali pasireikšti masiniais neramumais ir valdžios struktūros pokyčiais. Antrasis variantas - kai valdžia yra visiškai eliminavusi klanų faktorių - irgi nėra tinkamas pozityvios šalies perspektyvos prasme, nes, išnykus geležinei rankai, klanų įtaka gali atgimti ir įstumti šalį į chaosą. Taigi  geriausias yra trečiasis – balanso/konsensuso  variantas. 

Šiam santykiui iš tikrųjų yra sunku rasti tinkamą pavadinimą. Tai nėra „valdoma demokratija“, nes nėra demokratijos klasikine to žodžio prasme ir nėra subjekto, kuris „valdytų demokratiją“ – yra valdžios subjektų (oficialiosios valdžios ir klanų) balansas/konsensusas. Todėl paprasčiausia vadinti trečiojo varianto situaciją tiesiog konsensuso arba balanso režimu. Tačiau, kaip žinome, balansas Uzbekistane, Kazachstane ir Tadžikistane yra skirtingas. Idealiausias, jei taip galima pasakyti, atvejis yra Kazachstanas. Šioje šalyje konsensusas koreliuoja su ekonomine pažanga ir santykiniu politinės erdvės liberalėjimu. Uzbekistano atvejis yra artimesnis Turkmėnijai Turkmėnbaši laikais (tai yra arčiau kraštutiniojo autoritarizmo). Tadžikistane egzistuoja ganėtinai tvirtas prezidento ir klaninių interesų sutarimas. Skurdi šalies padėtis aiškintina destruktyviu Sovietų Sąjungos žlugimo ir pilietinio karo paveldu, kai buvo sužlugdyta valstybės hidroenergetinė ir aliuminio pramonė, todėl svarbiausiu žmonių pajamų (pragyvenimo) šaltiniu tapo narkotikų prekyba. 

Kyla klausimas, kokia yra sėkmingo (jeigu galima taip pasakyti) balanso sąlyga? Manytina, kad lemia ne vien energetinių resursų gausa. Svarbesnis yra valdžios skaidrumo, efektyvumo (operatyvumo, greičio ir kokybės), atsakomybės ir atskaitingumo klausimas. O kad jis būtų teigiamai išspręstas, būtina gerinti žmogiškųjų resursų (elito ir masių) kokybę. Šiuo atveju labai tiksli ir iškalbinga yra Viešosios politikos instituto prezidento Muratbeko Imanalijevo mintis: „Šiame kontekste pirminė užduotis (ir, mano nuomone, neatidėliotina) yra pagalba kuriant politinį, intelektualinį ir ekonominį Centrinės Azijos šalių elitą. Yra daugiau negu aišku, kad kol veiksmų nesiims minėtasis subrendęs ir patriotiškai nusiteikęs  elitas, šios valstybės  yra pasmerktos  apgailėtinam  egzistavimui. [...] Elito formavimas - tai ne tik švietimo darbas ar patronažas, tai ir socialinių klasių struktūros, kuri yra gyvybiškai svarbi sąlyga nacijai vystytis, kūrimas.“

Taigi CA „sėkmės formulės“ esmė yra naujo, valstybiškai orientuoto (vietoj senojo – nomenklatūrinio ir savanaudiško) elito kūrimas, be kurio valdžios instituto stiprinimas (antras būtinas elementas) virsta paprasčiausiu autoritarizmu. Žinoma, dar būtina pasakyti, kad nė viena iš CA šalių ligi šiol nesukūrė nacionalinės vertybių sistemos ir nesuformulavo aiškios nacionalinės idėjos, kuri laiduotų saugų ir stabilų šių valstybių vystymąsi. Uzbekistane ir Tadžikistane, galbūt ir Turkmėnijoje, tokiu vertybiniu-idėjiniu pagrindu galėtų tapti islamas. Kirgizijoje ir Kazachstane tokia galimybė abejotina, nes ten jau susipynė islamiškasis, sovietinis ir liberalusis identitetai, iš kurių niekaip negali išsikristalizuoti koks nors sintetinis produktas. 

Išvados

Apibendrinant regiono problematiką, reikia išryškinti keletą esminių dalykų. Pirma, šį regioną tik sąlyginai – vien geografiškai – galima vadinti vieningu. Iš tikrųjų jame esančių valstybių polinkis į konstruktyvų politinį-ekonominį bendradarbiavimą yra ribotas. Netgi priešingai – regione vyrauja nulinės konkurencijos nuotaikos. Antra, CA turi didelę geostrateginę ir geoekonominę reikšmę, tačiau Amerika ir Europos šalys, kitaip negu Rusija ir Kinija, čia jaučiasi nelabai jaukiai. Korupcija ir žmogaus teisių pažeidinėjimai verčia vakariečius kritikuoti regiono lyderius dėl nedemokratiškų valdymo metodų. Tradiciškai klaninė CA valstybių valdžios sistema, į kurią amerikiečiai ir europiečiai nenori kištis, tik dar labiau didina Vakarų pasaulio skepticizmą ir nusivylimą vidiniais regiono procesais. O Rusija su Kinija nekritikuoja ir teikia vietiniams režimams saugumo garantijas, dėl to tapdamos patrauklesnėmis partnerėmis. Trečia, esminės regiono problemos yra ne išorinio, bet vidinio pobūdžio. Pagrindinė kliūtis CA valstybių žingsniui (socialiniam, ekonominiam ir politiniam) į priekį yra šių valstybių sovietinės kartos lyderiai ir nusikalstami klanai, kuriems labiau rūpi valdžia ir finansiniai savo interesai negu jų šalių gerovė. Ten, kur yra permainų ir progresyvaus konsensuso (interesų balanso) požymių, kaip Kazachstane, situacija gerėja ir yra (ar bent jau atrodo) stabilesnė bei saugesnė. Ten, kur reformų ir konstruktyvaus sutarimo požymių nematyti, kaip Uzbekistane ir Kirgizijoje, vyksta neramumai, kurie yra dėsninga valstybėje besiklostančios situacijos (interesų kovos) pasekmė. Galima išeitis - kokybiškai naujos (patriotiškai nusiteikusios) kartos lyderių atėjimas ir (kiek tai įmanoma) brandžios pilietinės visuomenės sukūrimas, kas taptų stiprios (bet ne autoritarinės) ir efektyvios valdžios, dirbančios visos visuomenės labui, pagrindu. Būtų ypač nuostabu, jeigu šie procesai vyktų taikiu keliu.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.