Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Saugumas ir grėsmės
 
  Kovo 11-oji ir V. Putinas: ar karinga retorika virs grėsme? (2)

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
2012 03 07

Taip jau atsitiko, kad du svarbūs įvykiai eina vienas šalia kito – Rusijos prezidento rinkimai ir Kovo 11-oji. Štai ir šį kartą Rusijos vadovu buvo išrinktas spalį 60-ties sulauksiantis V. Putinas, o po savaitės Lietuva pažymi Nepriklausomybės atkūrimo akto paskelbimo 22-ąsias metines. Galbūt tai suponuoja idėją šiuos įvykius palyginti ir netgi suformuluoti keletą kiek provokuojančių klausimų: ar Lietuvai naudingas V. Putino išrinkimas? Kaip dabar ims veikti Kremliaus propagandinė mašina? Pagaliau paklauskime dar drąsiau: ar dar ilgai švęsime Nepriklausomybės šventes?

Kautis reikėjo ir tuomet...

Bet pradėkime nuo visiems žinomų istorinių faktų, susijusių su Nepriklausomybės paskelbimu 1990-aisiais. Kaip laikraščio „XXI amžius“ puslapiuose prisiminė vienas aktyviausių to meto politikų ir Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo vadovų Česlovas Stankevičius, ruošiantis skelbti Nepriklausomybės atkūrimo aktą, reikėjo laviruoti diplomatiniais vingiais. Nors sprendimas jau tapo aiškus iš vasario 24 d. vykusių rinkimų rezultatų, situacija vertė skubėti. Mat Kremliuje jau buvo baigiamas rengti „neišstojimo iš SSRS mechanizmas“. Maskvoje kaupėsi nerimas, kad „nepaklusnūs lietuviai“ tuoj tuoj atsiskirs, o tai sukels domino efektą – kitos „sovietiniame bendrabutyje“ pusšimtį metų gyvenusios respublikos taip pat išsibėgios „po nacionalinius butus“. Tokio netikėto virsmo nepajėgė sustabdyti nė pats M. Gorbačiovas, sausį apsilankęs Vilniuje ir mainais už pasilikimą „bendrabutyje“ siūlęs kalnus gėrybių, o paskui net pagrasinęs baisiais sunkumais.

Tad Maskvai reikėjo skubėti, nes kovo 13-ąją buvo šaukiamas SSRS liaudies deputatų suvažiavimas, kuris turėjo patvirtinti tą „neišstojimo mechanizmą“. Štai kodėl, kad nekiltų naujų kliūčių, reikėjo paskubėti ir Vilniui. Naujai išrinktos Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos posėdis buvo šaukiamas kovo 10 d., o vėlų kovo 11-osios vakarą atgimė nepriklausoma Lietuvos valstybė.

Tiek sovietinių deputatų suvažiavimas, tiek pats M. Gorbačiovas su savo komanda apipylė Lietuvą grasinimais ir ultimatumais. Nesutikdami pradėti su ja derybų dėl visų klausimų, susijusių su nepriklausomybės paskelbimu, M. Gorbačiovas ir tuometinis SSRS ministras pirmininkas N. Ryžkovas balandžio 14 d. paskelbė ultimatumą per dvi savaites Lietuvoje „atkurti padėtį iki 1990 m. kovo 10 d.“, bet supratę, kad tai bergždžios pastangos, nuo balandžio 18 d. pradėjo vykdyti Lietuvos ekonominę blokadą.

Kiti du mėnesiai taip pat nebuvo lengvi. Vos tik Lietuvos vadovai kreipdavosi su pasiūlymu derėtis dėl blokados nutraukimo, iš Kremliaus atskriedavo tas pats reikalavimas – sustabdyti Nepriklausomybės akto galiojimą, panaikinti Aukščiausiosios Tarybos sprendimus. Šis „rankų išsukinėjimas“ liovėsi tik birželio 12-ąją Rusijos prezidentu patvirtinus B. Jelciną ir priėmus Rusijos Federacijos deklaraciją dėl valstybės suvereniteto.

Beliko tik atranka

Kodėl primename šias Č. Stankevičiaus pasakojimo detales? Prieš dvejus metus duotame interviu politikas sakė, kad Rusijos žiniasklaidoje nesiliauja spėlionės, gandai, 1990-ųjų įvykių iškraipymai. Antai Rusijos žurnalistai, remdamiesi JAV politologais, savo straipsniuose abejojo net Lietuvos nepriklausomybe, citavo anuometinius Rusijos pareigūnus, kurie teigė, neva Lietuvos vadovai jau buvo sustabdę Kovo 11-osios aktą mainais už ekonominės blokados panaikinimą. Gal Rusijai ir įprasta iš SSRS paveldėta tvarka, kai svarbiausius valstybinius sprendimus priima diktatoriškų savybių turintys lyderiai, bet Lietuvoje joks vadovas negali pakeisti demokratiškai priimtų sprendimų.

Beje, Rusijos atžvilgiu taip galima teigti ir apie šiandieną. Juk dabartiniai prezidento rinkimų rezultatai buvo nulemti dar pernai rugsėjį, kai vienos, tegul ir galingiausios, partijos „Vieningoji Rusija“ suvažiavime V. Putinas ir D. Medvedevas pasiskirstė būsimus valstybės postus.  Kaip naujienų agentūrai BNS sakė buvęs šalies vadovas, europarlamentaras prof. V. Landsbergis, dabartiniai rinkimai tebuvo „atrankos procedūra“, ne pasirinkimas, o atranka, nulemta dviejų politikų, beje, teisininkų, išankstinio pasidalijimo postais.

V. Putinas rinksis karingą retoriką

Pernai spalį, jau žinodami apie šią gėdingą rokiruotę, „Geopolitikoje“ rašėme apie trečiąkart būsimą Rusijos prezidentą (http://www.geopolitika.lt/?artc=4937), jo „naują seną veidą“, citavome laikraštį „The New York Times“, kuris tuomet spėjo: „Jei V. Putinas išliks valdžioje iki 2024 m., jis „persėdės“ ne tik keturis JAV prezidentus, trijų Kinijos lyderių kartas, bet ir priartės prie J. Stalino diktatūros – gal ne tik pagal jos trukmę, bet ir pagal padarytus nusikaltimus.“

Tą rudenį savaitraštis „Veidas“ taip pat svarstė, „kas Lietuvai blogiau – D. Medvedevas ar V. Putinas?“ Nors prognozės yra sunkus užsiėmimas, ypač kai jos susijusios su asmenybėmis, dauguma apžvalgininkų ir politikų neabejoja, kad iš Kremliaus aidės daugiau karingų šūkių, sklis daugiau militaristinės retorikos, V. Putino politika bus persmelkta cinizmo ir beatodairiško Rusijos interesų gynimo visame pasaulyje.

Diplomatinį darbą dirbęs Seimo narys P. Auštrevičius pernai po „Vieningosios Rusijos“ suvažiavimo prisiminė seną anekdotą. „Kuo skiriasi rinkimų sistema JAV ir Rusijoje? JAV žinomos taisyklės, bet nežinomas rezultatas. Rusijoje – atvirkščiai: taisyklės neaiškios, o nugalėtojai žinomi“, – iš prezidento posto dalybų šaipėsi parlamentaras. Jis sakė, kad daugelis laukė, jog D. Medvedevas, kalbėjęs apie Rusijos modernizavimo strategiją, pats bus modernesnis ir demokratiškesnis už V. Putiną, tačiau tai buvo tik duoklė įvaizdžiui. V. Putinas iš pirmojo valstybės posto net nebuvo pasitraukęs. Pernai rugsėjį vykusių apklausų duomenimis, tik 12 proc. rusų manė, kad D. Medvedevas turi realią aukščiausiąją valdžią.

Mes esame per maži?

Dauguma Lietuvos ekspertų prognozuoja, kad V. Putinui sugrįžus į Kremlių Lietuvos ir Rusijos santykiai dar labiau atšals, nors D. Medvedevas neseniai tarstelėjo, kad yra realių galimybių juos pagerinti. Stagnaciją rodo tai, kad jau ilgą laiką nėra dvišalių aukščiausiojo lygio vizitų. Paskutinį kartą realios viltys, kad premjeras V. Putinas atvyks į Vilnių, buvo puoselėtos 2010-ųjų birželio pradžioje, kai Lietuva rengė Baltijos jūros valstybių vadovų susitikimą, tačiau šio galimo svečio nepatraukė net galimybė susitikti su mūsų sostinėn užsukusia Vokietijos kanclere A. Merkel.

Gali būti, kad Rusijai Baltijos šalys per mažai reikšmingos jos plėšrūniškuose geopolitiniuose interesuose. Tačiau kai šiose šalyse paliečiami rusakalbių interesai, Kremliaus ideologai bemat atgyja. Taip atsitiko Latvijoje balsuojant dėl rusų kalbos kaip antros valstybinės pripažinimo.

Šio vasario pabaigoje taip pat sulaukėme išrinktojo prezidento V. Putino dėmesio. Kaip pranešė naujienų agentūra „Interfax“, jis pagyrė Baltijos šalis ir Lenkiją, kad jos palankiau negu kitos Europos valstybės vertina bevizio režimo su Rusija galimybę. Jis esą girdėjęs „iš savo draugų šiose šalyse“, kad „jos iš principo neprieštarauja“. Beje, toks reveransas buvo atliktas pačioje rinkimų kampanijos pabaigoje...

Kaip atsiranda erozija

Tačiau apžvalgininkai perspėja, kad labiausiai Lietuvai reiktų suklusti dėl V. Putino planų sukurti Eurazijos sąjungą. Šią idėją V. Putinas paskelbė likus iki rinkimų dar penkiems mėnesiams ir ji buvo skirta pirmiausia dabartinėms NVS šalims, bet V. Putinas siūlė žvelgti plačiau, ją pavadindamas „istorinio persilaužimo galimybe posovietinėms šalims“. Akivaizdu, kad ši sąjunga yra bandymas pamėtėti jauką ir Lietuvai: o gal ir pavyks, augant vidinei krizei ES, kada nors pavilioti mūsų šalį į „naują seną“ imperiją...

Vadinasi, su V. Putino sugrįžimu Rusijoje sustiprės šovinistinės, „vyresniojo brolio“, „stipraus centro“ nuotaikos. Jos buvo gajos daugiau kaip prieš 22 metus, bet, atvirai sakant, ar kiekvienas esame tikras, kad jos neras palankios dirvos šiandienos Lietuvoje? Štai ką tik paskelbti bendrovės „Prime Consulting“ savaitraščio „Veidas“ užsakymu atliktų visuomenės nuomonės tyrimų rezultatai. Lygiai pusė apklaustųjų atsakė, kad tik „kartais“ jie didžiuojasi esantys lietuviai, ir tik 22 proc. respondentų įsitikinę, kad daugiau pasiekta per šiuos 22 nepriklausomybės metus, o ne prieškariu...

Iškalbingas ir tas faktas, kad Lietuvoje už V. Putiną balsavusių Rusijos piliečių yra 12 proc. daugiau negu vidutiniškai Rusijoje. Matyt, nebetoli tas laikas, kai ketvirtajai kadencijai jį rinksis kaip Čečėnijoje – kone visi 100 proc. balsavusiųjų. Argi reikia stebėtis, kad atsiranda Nepriklausomybės erozija?

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 2)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (31)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (84)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras