Protestams Maskvoje pradėjus silpti, Kremlius pajuto palengvėjimą, o valdantieji ėmė dalytis biurokratinį nesąžiningos pergalės grobį. Premjeras-prezidentas Vladimiras Putinas nelabai apsidžiaugė tokių dalybų arbitro vaidmeniu. Be to, jam nepavyksta viso kilusio nepasitenkinimo pavaizduoti kaip Amerikos intrigų pasekmės. Dabar V. Putinas turėtų rūpintis sudėtinga ekonomikos padėtimi, kuri tolima jo straipsniuose ir kalbose pateikiamam vaizdui. Šiek tiek pasitikėjimo suteikia gana stabilus 4,3 proc. ekonomikos augimas sausį ir vasarį, bet vertybinių popierių birža išlieka nervinga ir pagyvėjimo nematyti. Didžiulis kapitalo nutekėjimas tapo nauja norma, imta kontroliuoti infliaciją. Dėl pensijų ir pareigūnų atlyginimų didinimo nukentėjo biudžetas. V. Putinas įsipareigojo ir toliau siekti stabilumo, tik šis priklauso nuo pajamų iš naftos.

Net kalbant apie V. Putino arkliuką – dujų pramonę – neišvengta dviprasmybių. „Gazpromo“ pasirodymas vertinamas prastai. Naujai išrinktas Rusijos prezidentas turi priežasčių būti nepatenkintas „Gazpromu“ dėl neveiksmingumo ir neefektyvumo. Praėjusios žiemos atšalimas suteikė galimybę įgyti papildomą dalį Europos rinkoje ir taip išgelbėti „Gazpromo“ reputaciją, tačiau dujų supergigantas veikė labai lėtai ir neužtikrintai. Rusijos dujų diplomatijos silpnumą rodo paprastas faktas, kad „Gazpromas“ negali prisitaikyti prie rinkos realybės, ar ji būtų kuriama Briuselio, ar atskirų valstybių, tokių kaip Vokietija. Tik derybose dėl dujų su Ukraina Rusijos gigantas yra viršesnis, bent jau kol prezidentas Viktoras Janukovyčius yra kritinėje padėtyje, kai nuolaidos tik pratęsia ekonomines bėdas. V. Putinas puikiai žino, kad Europos Sąjunga neturi nei galių, nei polinkio gelbėti pooranžinę Ukrainą, ir jis tuo naudosis energetiniuose karuose.

Dujų ir elektros kainos Rusijoje neišvengiamai kils, o dėl to labiausiai nukentės V. Putino rinkimų kampanijai mobilizuoti darbininkai ir valstiečiai. Siekdamas užbėgti už akių jų nerimui, jis pradėjo rodyti kovą su korupcija, nukreiptą prieš energijos tiekėjus, tačiau kritika „Gazpromui“ buvo sušvelninta. Tuo metu Dmitrijus Medvedevas bando atgaivinti savo karą su korupcija.

Egzistuoja didelė spraga tarp V. Putino sovietinio tikėjimo valstybės sąžiningai kontroliuojama ekonomika ir jo artimumo korupcinėms schemoms, leidžiančioms gauti naudos iš tokios kontrolės. Dabar Rusijos vadovas susiduria su neįmanoma dilema, kurią sukuria neveiksmingumas (pavyzdys galėtų būti „Gazpromas“) ir suvokimas, kad būtent korumpuotoji biurokratija išlaiko aukščiausią valstybės vadovybę. Kiekviena nedidelė rekomendacija pradėti ekonomikos reformas visų pirma užsimena apie korupcijos pažabojimą, bet juk korumpuotųjų tinklai sudaro tikrąjį V. Putino galios sistemos fabriką.

Pagal 2012 m. kovo 26 d. „Eurasia Daily Monitor“ informaciją parengė Irma Baranauskaitė.

„Ekspertų lygiu vyksta konsultacijos, kuriose dalyvauja bendrovių ir ministerijų specialistai. Kol kas nėra nustatytos ministrų susitikimo datos“, – sakė ener­ge­ti­kos mi­nis­tro pa­ta­rė­ja Dai­va Ri­ma­šaus­kai­tė. Pa­sak jos, kon­sul­ta­ci­jos yra tęs­ti­nis pro­ce­sas, at­siž­vel­gus į esa­mą pa­dė­tį ir Vy­riau­sy­bės nutarimus.

2010-ųjų pabaigoje–2011-ųjų pradžioje prasiveržus arabų sukilimams pradėjo keistis galios santykiai tiek Afrikoje, tiek Artimuosiuose Rytuose. Šiame kontekste iškilo ir laimėtojai, ir pralaimėtojai. Vis dėlto regiono veikėjų stipriosios ir silpnosios pusės labai sparčiai kinta atsižvelgiant į įvykius, todėl regionų galios pusiausvyra išlieka labai nestabili.

Rusija gali nemėgti Baltijos šalių ir būti nepatogi kaimynė Lietuvai, Latvijai ir Estijai, bet pavojaus joms nekelia, nes galutinai susitaikė su jų nepriklausomybe. Taip mano visuomeninio judėjimo „Rusijos dešiniųjų jėgų sąjunga“ prezidentas Leonidas Gozmanas.

Remdamiesi SEB bankų užsakymu atliktos apklausos duomenimis, SEB banko Estijoje analitikai teigia, kad Baltijos šalyse daugiausia naujų bendrovių steigia estai. Tai pripažįsta ir Estijos verslininkai.

Dar ne taip seniai buvo galima manyti, kad blogiausi finansų krizės Europoje aspektai jau praeityje. Vis dėlto toks vaizdas pasirodė apgaulingas. Iš dalies nedidelė problema (bent jau savo mastu) buvo Kipras, bet prie jo krizės prisidėjo ir vadinamosios trijulės (Europos Komisija, Europos centrinis bankas ir Tarptautinis valiutos fondas) neužtikrintas veikimas. To pakako, kad būtų išprovokuota didžiulė krizė, savo straipsnyje „Project Syndicate“ rašo garsus Vokietijos politikas Joška Fišeris (Joschka Fischer).