Rusijoje pasibaigė karštas ir neramus rinkimų laikotarpis, valdžios sumanyta rokiruotė įvyko – Vladimiras Putinas vėl tapo šalies vadovu, o buvęs prezidentas Dmitrijus Medvedevas užėmė ministro pirmininko postą. Tačiau aistros, kurias pakurstė nepasitikėjimas rinkimais (pirmiausia į šalies parlamentą – Dūmą, o vėliau ir prezidento), numanomas jų rezultatų klastojimas ir apskritai nepasitenkinimas valdžios sistema, dar nenuslūgo. Rusijos visuomenėje pribrendo pokyčių poreikis, kurio sustabarėjusi „valdžios vertikalė“ negali patenkinti. Šiandien gali būti tas momentas, kai Rusija yra priartėjusi prie pokyčių slenksčio, tačiau vis dar tenka spėlioti, kuria kryptimi jie galėtų vykti.

Atrodytų, situacija Rusijoje nesikeičia. Kaip teigiama naujausioje „Amnesty International“ ataskaitoje, šios šalies gyventojai tebesusiduria su šiurkščiais savo teisių ir laisvių pažeidimais [http://www.csr.ru/images/docs/doklad.pdf]. Pasak šios ataskaitos, Rusija pasižymi nepakantumu seksualinėms mažumoms ir tam tikroms religinėms bendruomenėms. Didelė problema tebėra teisėsaugos organuose taikoma įtariamųjų asmenų kankinimų praktika (ji, suprantama, nėra oficiali ar teisėta). Kaip problemą „Amnesty International“ nurodo ir nesiliaujantį smurtą Šiaurės Kaukaze. Akcentuojama žodžio laisvės problema – televizijos kanalai ir didžiausi šalies laikraščiai atlieka valdžios ruporo funkciją, alternatyvi nuomonė yra nustumta į siaurą nepriklausomos spaudos sektorių ir internetą.

„Amnesty International“ ataskaitoje pabrėžiamas ir protesto nuotaikų stiprėjimas. Nurodoma, kad šiandien protesto judėjimas Rusijoje yra pats didžiausias ir aktyviausias nuo Sovietų Sąjungos žlugimo laikų. Tačiau ir valdžia Maskvoje tai pastebi (ir atitinkamai reaguoja). Kaip nurodo „Amnesty International“, šiandieninėje Rusijoje prieš protestuotojus vis dažniau naudojama prievarta. Valdžia bando jėga užgniaužti protestus, ypač susijusius su politiniais, aplinkosaugos ar socialiniais reikalavimais.

„Amnesty International“ ataskaita iš esmės konstatuoja tai, kas ir taip yra žinoma ir pastebima, o štai kitas, irgi vos prieš kelias dienas paviešintas tyrimas leidžia pabandyti nuspėti, kaip situacija Rusijoje galėtų keistis ateityje. Čia turima omenyje Rusijos Federacijos vyriausybei artimos nekomercinės analitinės organizacijos Strateginių studijų centras (toliau – SSC) ataskaita „Visuomenė ir valdžia politinės krizės situacijoje“ [http://www.csr.ru/images/docs/doklad.pdf]. Reikia pasakyti, kad pernykštėje savo ataskaitoje SSC gana tiksliai numatė pastarojo meto protesto judėjimo pakilimą Rusijoje. Šiemetinėje ataskaitoje konstatuojama daug svarbių momentų, juos čia bus bandoma trumpai paminėti.

Viena iš pagrindinių ataskaitos minčių – Rusiją ištiko politinė krizė. SSC ekspertai teigia, kad grįžimas į prieškrizinę status quo situaciją jau nebeįmanomas. Įtaką politinės krizės raidai darys, ir jau daro, masiniai protestai – nesvarbu, kad jų mastas yra dar palyginti nedidelis. Iš tikrųjų realiai išeinančių protestuoti į gatves Rusijos gyventojų procentas yra menkas (net į pačią masiškiausią pastarojo meto protesto akciją Maskvoje, kurioje gyvena 10 mln. žmonių, susirinko tik apie 50 tūkst. minia). Bet ataskaitoje pažymima ir tai, kad išaugęs, palyginti su ankstesnėmis akcijomis, protestuotojų skaičius jau neleidžia vaikyti jų taip lengvai ir paprastai, kaip tai buvo daroma anksčiau. Be to, sąlyginis protesto akcijų masiškumas traukia ir palaiko žiniasklaidos dėmesį, leidžia mitingų organizatoriams pagarsinti savo poziciją ne tik Rusijoje, bet ir už jos ribų.

SSC ataskaita fiksuoja ir kitą reiškinį – didėja bendras Rusijos gyventojų nepasitenkinimas situacija šalyje, silpnėja valdžios palaikymas. Žmonės pavargo nuo tų pačių veidų televizoriuje. Ši tendencija akivaizdžiausia tarp vidurinei klasei priklausančių didžiųjų Rusijos miestų gyventojų, tačiau valdžios palaikymas silpsta ir kitose socialinėse grupėse. Kartu pastebima, kad silpnėja „valdžios vertikalę“ vis dar palaikančių žmonių motyvacija. Kaip nurodoma SSC ataskaitoje, dauguma šalies prezidento rinkimuose balsavusiųjų už V. Putiną kaip motyvą nurodė tai, kad jie „nematė tinkamos alternatyvos“.

SSC tyrimas konstatavo, kad vienintelis dalykas, kuris dar efektyviai veikia konsoliduojant Rusijos visuomenę – tai išorinės grėsmės faktorius. Jis daro poveikį šalies užsienio politikos vertinimui. Pasak SSC ekspertų, išorinės grėsmės faktoriaus esmė beveik visada formuluojama vienodai: „Rusija – tai šalis, kuri turi gausius resursus ir didelę teritoriją, o kitos valstybės, naudodamos jėgą, bandys iš jos tai atimti.“ Tarp pagrindinių priešų įvardijama JAV ir apskritai Vakarų pasaulis. Ataskaitoje teigiama, kad užsienio politika, paremta išorinės grėsmės tema ir antivakarietiška retorika, šiandien yra vienintelis inkaras, kuris neleidžia dar labiau kristi valdžios palaikymui.

Atsižvelgdami į atliktus socialinius ir politinius Rusijos visuomenės pjūvius, SSC ekspertai savo ataskaitoje siūlo keturis galimus ateities scenarijus. Nė vienas iš jų iš esmės nėra optimistinis.

Politinės reakcijos scenarijus prognozuoja, kad valdžios ir protestuotojų priešprieša radikalės, ji pavirs jėga paremtos konfrontacijos dalimi. Tokiu atveju valdžia taps dar labiau, nei yra dabar, priklausoma nuo jėgos struktūrų. Tarp protestuotojų irgi pradės dominuoti politinės prievartos šalininkai. Tai nustums šalį nuo galimo modernizacijos kelio, įsivyraus politinė reakcija (stagnacija). SSC ekspertų vertinimu, tikimybė, kad viskas vyks kaip tik taip, yra didelė.

Pagreitintos modernizacijos scenarijus yra tikėtinas tuo atveju, jei protestai vyks taikiai, o valdžia bus linkusi pradėti dialogą su jų dalyviais. Kompromisas tarp protestuotojų ir valdžios leis inkorporuoti protesto dalyvių atstovus į valdžios struktūras ir įvykdyti politinės sistemos bei kitų valstybinių ir visuomeninių institutų modernizaciją. Patys SSC ekspertai mano, kad toks scenarijus yra mažai tikėtinas, nes valdžia jau pademonstravo savo sprendimą – naudoti prieš protestuotojus jėgą, o tai užkerta kelią politinio dialogo galimybei. Be to, pažymima, kad ir tarp protesto organizatorių nėra sutarimo dėl vieningos politinės pozicijos.

Radikalios transformacijos scenarijus yra susijęs su antros ekonominės krizės bangos baime (šios bangos priežastimi gali tapti, pavyzdžiui, euro zonos iširimas). Ataskaitoje nurodoma, kad ekonominė krizė, sutapusi su politine krize, sąlygos protesto nuotaikų stiprėjimą. Masinės protesto akcijos, ekonominė ir politinė krizė galiausiai sužlugdys dabartinę valdžią ir radikaliai transformuos visą valdžios sistemą. SSC ekspertų teigimu, šiandien šio scenarijaus tikimybė sparčiai didėja.

Inercinės raidos scenarijus prognozuoja gatvės protestų nuslūgimą. Savaime tai nereikš politinės krizės pabaigos – ji tiesiog sulėtės. Gilės tylus nepasitenkinimas valdžia, bus kvestionuojamas jos teisėtumas, stiprės susidomėjimas naujais vietinio (ir federalinio) lygio politikais, jais bus pasitikima labiau nei aukščiausiais šalies vadovais. SSC ekspertų manymu, toks scenarijus šiandien yra mažai tikėtinas.

Išvados

Žiūrint į keturis galimus Rusijos politinės raidos scenarijus ir kitus duomenis, pateiktus Strateginių studijų centro ataskaitoje, verta dar kartą akcentuoti kelis dalykus. Pirmiausia, net Rusijos valdžiai artimos struktūros pripažįsta, kad šios šalies visuomenėje didėja pokyčių poreikis, o politinė sistema išgyvena krizę. Rusijos visuomenė yra pavargusi nuo esamos valdžios, ji nori matyti politinės sistemos progresą. Svarbu ir tai, kad didelį mobilizuojamąjį potencialą Rusijoje vis dar turi šūkis: „Priešas už vartų!“ (arba „Rusija priešų apsuptyje“). Nėra abejonių, kad dabartinė valdžia aktyviai naudosis šia priemone, ypač gilėjant politinei krizei. Vadinasi, agresyvi Rusijos retorika stiprės, Kremlius ieškos vis naujų priešų (ar sieks aktualizuoti turimų „priešų“ vaizdinį). Tačiau vargu ar tai leis dabartinei Rusijos valdžiai išspręsti visas problemas. Net einant inercinės raidos scenarijaus keliu, Rusijos politinei sistemai anksčiau ar vėliau teks transformuotis. Iš esmės pagrindinė SSC ataskaitos žinia yra paprasta ir akivaizdi: pokyčiai yra neišvengiami – jų alternatyva ne stabilumas, o stagnacija.

„Ekspertų lygiu vyksta konsultacijos, kuriose dalyvauja bendrovių ir ministerijų specialistai. Kol kas nėra nustatytos ministrų susitikimo datos“, – sakė ener­ge­ti­kos mi­nis­tro pa­ta­rė­ja Dai­va Ri­ma­šaus­kai­tė. Pa­sak jos, kon­sul­ta­ci­jos yra tęs­ti­nis pro­ce­sas, at­siž­vel­gus į esa­mą pa­dė­tį ir Vy­riau­sy­bės nutarimus.

2010-ųjų pabaigoje–2011-ųjų pradžioje prasiveržus arabų sukilimams pradėjo keistis galios santykiai tiek Afrikoje, tiek Artimuosiuose Rytuose. Šiame kontekste iškilo ir laimėtojai, ir pralaimėtojai. Vis dėlto regiono veikėjų stipriosios ir silpnosios pusės labai sparčiai kinta atsižvelgiant į įvykius, todėl regionų galios pusiausvyra išlieka labai nestabili.

Rusija gali nemėgti Baltijos šalių ir būti nepatogi kaimynė Lietuvai, Latvijai ir Estijai, bet pavojaus joms nekelia, nes galutinai susitaikė su jų nepriklausomybe. Taip mano visuomeninio judėjimo „Rusijos dešiniųjų jėgų sąjunga“ prezidentas Leonidas Gozmanas.

Remdamiesi SEB bankų užsakymu atliktos apklausos duomenimis, SEB banko Estijoje analitikai teigia, kad Baltijos šalyse daugiausia naujų bendrovių steigia estai. Tai pripažįsta ir Estijos verslininkai.

Dar ne taip seniai buvo galima manyti, kad blogiausi finansų krizės Europoje aspektai jau praeityje. Vis dėlto toks vaizdas pasirodė apgaulingas. Iš dalies nedidelė problema (bent jau savo mastu) buvo Kipras, bet prie jo krizės prisidėjo ir vadinamosios trijulės (Europos Komisija, Europos centrinis bankas ir Tarptautinis valiutos fondas) neužtikrintas veikimas. To pakako, kad būtų išprovokuota didžiulė krizė, savo straipsnyje „Project Syndicate“ rašo garsus Vokietijos politikas Joška Fišeris (Joschka Fischer).